Šiame pranešime norėtume panagrinėti katalikybės ir krikščionybės santykį. Žinodami, kad toks darbas iš esmės reikalauja gilių istorinių bei teologinių žinių, pasistengsime kiek tai yra mūsų valioje panagrinėti abiejų terminų reikšmę ir tarpusavio santykį.Terminas “Katalikiškas” (katholikos iš katholou – visuotinis) atsiranda Graikų klasikoje, pvz. Aristotelio ir Polibijaus darbuose ir laisvai buvo naudojamas ankstyvųjų krikščionių rašytojų primityviąja ir nebažnytine prasme. Taip mes sutinkame tokias frazes kaip “Katalikiškas Prisikėlimas” (Justinas Kankinys), “Dievo katalikiškas gerumas” (Tertulianas), “keturios katalikiškos srovės” (Irenijus). Čia turėtume kalbėti apie “Visuotinį prisikėlimą”, “Absoliutų arba visuotinį Dievo gerumą”, “Keturias pagrindines sroves” etc. Šis terminas vartojamas merikos (dalinis) arba idios (atskiras) opozicijai išreikšti.Vienas tokios koncepcijos konkrečių išlikusių pavyzdžių yra “Katalikiški laiškai”, kurie yra skirti ne konkrečiai lokaliai bendruomenei, o visai bažnyčiai apskritai.
Kombinacija “Katalikų bažnyčia” (he katholike ekklesia) pirmą kartą atsiranda Šv. Ignacijaus laiške Smirnėjiečiams parašytame apie 110 m. Nuo to laiko žodis “katalikiškas” technine prasme išplinta ir Vakaruose ir Rytuose, ir ketvirto amžiaus pradžioje jis iš esmės išstumia ankstesnę primityvią ir daugiau visuotinę reikšmę.
Tarp graikų buvo natūralu, kad kol “Katalikiškas” tarnavo kaip atskiras vienos bažnyčios apibrėžimas, etimologinė žodžio prasmė savo reikšmės neprarado.
Nors ir tikėjimas “Šventąja Bažnyčia” buvo įtrauktas į ankstyviausią Romėnų tikėjimo formą, žodis “Katalikiškas” neatrodo, kad kur nors Vakaruose būtų įtrauktas į religiją iki pat IV a. Kaip bebūtų, frazė: “Aš tikiu į šventą katalikišką bažnyčią” pirma kartą pareiškiama Niceto iš Remesianos 375 m.
Ryšium su moderniu termino taikymu, Romos Katalikų terminas yra vartojamas Protestantiškosios Anglijos teisiniuose potvarkiuose, bet Katalikiškas paprastai yra naudojamas Europos žemyne, ypatingai romaniškose tautose. Atsižvelgiant į tokias kombinacijas kaip Romos – Katalikai arba Anglo – Katalikai, atsiranda prieštaravimas tarp terminų. Nuo 1580 m., be to dar ir “popiežininkai” - terminas vartojamas niekinama prasme, senojo tikėjimo pasekėjai yra vadinami Romos Katalikais.
Reikia pažymėti, kad Bažnyčia yra Katalikiška, nes ji yra Visuotinė. Ji pagrįstai yra vadinama Katalikų, nes Šv. Augustinas sakė: “Ji yra išskleista vieno tikėjimo didybės nuo saulėtekio iki saulėlydžio”. Skirtingai negu žmonių institucijų respublikos ar eretikų susirinkimai, ji nėra apribota jokios karalystės ribų, taip pat neapribota jokios atskiros visuomenės narių, bet į savo meilės erdvę įtraukia visą žmoniją, kaip barbarus taip ir skitus, vergus ir laisvuosius, vyrus ir moteris.
Norint suprasti katalikybės ir krikščionybės santykį ir skirtumą, neišsiplečiant reikėtų pateikti krikščionybės sampratą.
Krikščionybė – tai vardas duotas apibrėžtai religinio tikėjimo ir praktikos sistemai, kuri Jėzaus Kristaus buvo mokoma Palestinoje, Romos imperatoriaus Tiberijaus laikais ir buvo platinama po jos “Įkūrėjo” mirties ir skleidžiama Jo pasekėjų po visą pasaulį. Pagal priimtą chronologiją jie savo misiją pradėjo Sekminių dieną 29 m., kuri yra laikoma Bažnyčios gimimo diena.
Nesiruošiame čia aiškinti krikščionybės pagrindų, kurie manome daugeliui, iš esmės, mažiau ar daugiau žinomi, tuo pačiu nenorėdami nukrypti į teologinius išvedžiojimus.
Dabar norėtume panagrinėti katalikybės ir krikščionybės santykį ir jų skirtumus.
Dažnai Protestantai kritikuoja Romos Katalikų doktriną, kaltindami, kad jie paskutiniaisiais metais pakeitė savo poziciją. Katalikybės gynėjai tvirtino pvz., kad Tridento susirinkimo (1545 – 1563 m.) kanonai ir dekretai daugiau nėra tokie aktualūs. Todėl sekančios Katalikų mokymo citatos yra paimtos iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo (leid. 1996 m.).
Biblija ir Tradicija
Katalikų mokymas
Biblija ir Tradicija yra vienodai autoritetingi Dievo apreiškimo aiškinimo būdai.”Tad Bažnyčia, kuriai yra pavesta perduoti ir aiškinti Apreiškimą, „savo tikrumą dėl visų apreikštųjų dalykų semiasi ne tik iš Šventojo Rašto. Todėl ir jis, ir Tradicija turi būti priimti su vienoda meile ir pagarba”. (82). „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Dievo žodžio paveldą, kuriame, kaip veidrodyje,
keliaujančioji Bažnyčia regi Dievą, visų jos turtų šaltinį”.(97). „Mes tikime visa, kas yra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia tikėti kaip Dievo Apreiškimą.“ (182).
Biblijos Mokymas
Šventasis Raštas yra vienintelis autoritetas ir palydovas kiekvieno krikščionio gyvenime į išganymą. Antrajame Laiške Timotiejui, II Timothy 3: 15 – 17. Paulius sako Timotiejui, kad: " Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.
Nuteisinimas
Katalikų mokymas
Nuteisinimas, per kurį asmuo tampa dorovingas prieš Dievą įgaunamas per tikėjimą ir gerus darbus. “nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas”. (1989). “Drauge su nuteisinimu mūsų širdis pripildo tikėjimas, viltis ir meilė; mums suteikiama dovana paklusti Dievo valiai”. (1991). “Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana”. (1992).
Biblijos mokymas
Nuteisinimas yra veiksmas per kurį Dievas skelbia – ne vykdo nusidėjėlio dorą, suteikdamas Kristaus dorovingumą nusidėjėliui. Jis suteikia dorovingumą be jokio atlygio dėl tikinčiojo gerų darbų. Paulius laiške romiečiams apie Adomą rašo: “O ką pasakysime gavus Abraomą - mūsų protėvį pagal kūną? Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu. Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą”. Rom. 4: 1 – 6. Laiške Galatams rašo: “Tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus”. Gal. 2: 16.
Geri darbai ir Išsigelbėjimas
Katalikų mokymas
Geri darbai yra būtini norint gauti ir tobulinti išganymą. “Niekas negali nupelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas. Šventosios Dvasios skatinami, mes galime nupelnyti sau ir kitiems visų malonių, reikalingų amžinajam gyvenimui pasiekti, taip pat laikinųjų gėrybių”. (2027). “Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui”. (1129).
Biblijos mokymas
Išganymas ateina tik per maldą, per tikėjimą, o ne per gerus darbus. Apaštalas Paulius Titui rašė, kad: “Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais”. Titus 3: 5 – 7. Kitur Paulius rašo, kad: “Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti”. Eph. 2: 8 – 10.
Skaistykla
Katalikų mokymas
Skaistykla yra tarpinė padėtis, kurioje krikščionys per laikiną bausmę apsivalo nuo bet kokios nuodėmės: “ Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą. Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose”. (1330 – 1331).
Biblijos mokymas
Biblijoje nėra jokio įrodymo apie jokią skaistyklą išskyrus Pragarą ir Dangų. Be to, Biblija tvirtina, kad Kristaus aukos pakanka išgelbėti tikintįjį nuo pasmerkimo šiame ir aname pasaulyje. “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje”. Rom. 8: 1. “Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!”. Rom 8: 33. Kristus: “Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų”. Heb. 7: 25. Paulius kalba, kad: “Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį”. II Cor. 5: 8.
Popiežiaus neklaidingumas
Katalikų mokymas
Popiežius, pasisakantis religiniais klausimais yra neklystantis (apsaugotas nuo klaidos) savo nutarimuose. “Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, esti neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą [...]. Bažnyčiai pažadėtas neklaidingumas yra taip pat vyskupų kolegijos neklaidingumas, kai aukščiausiu lygiu moko išvien su Petro įpėdiniu“, ypač Visuotiniame Susirinkime.Kai aukščiausios Bažnyčios Mokymo institucijos pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreikštą tiesą ir kaip Kristaus mokslą, „reikia tikinčia širdimi priimti tai, ką jos apibrėžia“. To neklaidingumo apimtis sutampa su paties mums palikto dieviškojo Apreiškimo paveldu.
Biblijos mokymas
Atsakas į tokį teiginį yra toks pat kaip ir Katalikai pasisako dėl Tradicijos. Biblijoje yra visa tiesa, kurios reikia išsigelbėjimui ir krikščioniškam gyvenimui. II Tim. 3: 15 – 17. Todėl nei vienas Popiežiaus nutarimas negali suvaržyti krikščionio sąžinės, nebent toks nutarimas liestų Šv. Rašto mokymą.
Marijos ir Šventųjų tarpininkavimas
Katalikų mokymas
Mergelė Marija ir Šventieji tarpininkauja tikintiesiems ir dalyvauja Kristaus tarpininkavime. “Ši Marijos motinystė Dievo malonės planuose tęsiasi nepaliaujamai nuo tada, kai ji Apreiškimo metu įtikėjusi davė savo sutikimą ir nesvyruodama liko jam ištikima po kryžiumi, iki tol, kol visiems laikams taps tobuli visi išrinktieji. Paimta į dangų, ji nenustojo vykdžiusi šios išganingos pareigos, bet, visokeriopai mus užtardama, ir toliau parūpina amžinąjį išganymą užtikrinančių dovanų [...]. Todėl Bažnyčia kreipiasi į palaimintąją Mergelę kaip į Užtarėją, Pagalbininkę, Rėmėją ir Tarpininkę.“ (969). “„Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų [...]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus”. (956).
Biblijos mokymas
Paulius aiškiai pažymi, kad: “Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus”. I Tim. 2: 5. Dievas išgirsta krikščionis be tarpininkų: “Mes tvirtai pasitikime juo, nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso”. I John 5: 14. Taip pat nėra jokios specialios šventųjų grupės, visi tikintieji yra šventi: “pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus”. I Cor. 1: 2.
Marijos tyrumo suvokimas
Katalikų mokymas
Nuo pat gimimo Mergelė Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, paveldėtos iš Adomo. “Amžiams bėgant Bažnyčia suvokė, kad Dievo „malonėmis apdovanotoji”. Marija buvo atpirkta nuo pat savo prasidėjimo momento. Tai teigia Nekaltojo Prasidėjimo dogma, Popiežiaus Pijaus IX paskelbta 1854 metais: Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta”. (491).
Biblijos mokymas
Biblija skelbia visuotinį žmonijos nuodėmingumą. Rom. 3: 10 – 18, 23. Speciali išimtis yra daroma tik Jėzui Kristui. II Cor. 5:21; Heb. 4:15 .
Mišios
Katalikų mokymas
Kiekvieną kartą yra atliekamos Mišios arba Eucharistija, nes: “Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, ypatumas matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Eucharistijoje Kristus duoda tą patį kūną, kurį jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį kraują, kuris buvo „už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).” (1365). “Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas. Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus [...], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“ (1367).
Biblijos mokymas
Biblija moko, kad Kristaus auka buvo vienkartinė ir “vienąkart”, todėl jos kartoti nereikia. “taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.”. Heb. 9: 28. “Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.Kiekvienas kunigas kasdien stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, laukdamas, kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų. Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius”. Heb. 10: 10 – 14.
Išvados
Iš pažiūros atrodytų tai būtų skirtingos religijos, tačiau ir viena ir kita remiasi esminiu įkvėpimo šaltiniu – Biblija. Mūsų manymu, pačią religiją apibrėžti yra gana sunku. Ar įmanoma ją apibrėžti tik dvasine prasme, atmetant teisinius ir hierarchinius – bažnytinius institutus? Žiūrint iš etimologinės pusės, kiekvienos krikščionių bažnyčios atstovas yra krikščionis, pripažįstantis esminius krikščionybės principus ir postulatus. Iš esmės, šiuo metu negalima krikščionybės traktuoti kaip atskiros išskirtinės religijos. Manytume, kad ją kaip atskirą religiją greta judaizmo etc., galima įvardinti tik ankstyvojoje stadijoje – Romos laikotarpiu arba iki Grigaliaus I, ar Didžiosios Schizmos, žiūrint kokiais kriterijais remtumėmės. Iš kitos pusės, protestantai save laiko tikraisiais krikščionimis, nes jie remiasi tik Biblijos autoritetu. Tokiu būdu mes ir palyginome Krikščionybę ir Katalikybę. Baigiant šiuos svarstymus, norėtume pasakyti, kad, mūsų manymu, Krikščionybė yra religija – Dvasine prasme, savyje apimanti įvairias jos šakas, tarpusavyje besiskiriančias teisiniais ir bažnytiniais institutais bei Šventųjų Raštų pripažinimu ir traktavimu. Tačiau visos jos: ir katalikai, ir protestantai, ir ortodoksai, ir kitos laisvosios krikščionių bažnyčios Bibliją laiko esminiu Dievo pažinimo šaltiniu.
Kombinacija “Katalikų bažnyčia” (he katholike ekklesia) pirmą kartą atsiranda Šv. Ignacijaus laiške Smirnėjiečiams parašytame apie 110 m. Nuo to laiko žodis “katalikiškas” technine prasme išplinta ir Vakaruose ir Rytuose, ir ketvirto amžiaus pradžioje jis iš esmės išstumia ankstesnę primityvią ir daugiau visuotinę reikšmę.
Tarp graikų buvo natūralu, kad kol “Katalikiškas” tarnavo kaip atskiras vienos bažnyčios apibrėžimas, etimologinė žodžio prasmė savo reikšmės neprarado.
Nors ir tikėjimas “Šventąja Bažnyčia” buvo įtrauktas į ankstyviausią Romėnų tikėjimo formą, žodis “Katalikiškas” neatrodo, kad kur nors Vakaruose būtų įtrauktas į religiją iki pat IV a. Kaip bebūtų, frazė: “Aš tikiu į šventą katalikišką bažnyčią” pirma kartą pareiškiama Niceto iš Remesianos 375 m.
Ryšium su moderniu termino taikymu, Romos Katalikų terminas yra vartojamas Protestantiškosios Anglijos teisiniuose potvarkiuose, bet Katalikiškas paprastai yra naudojamas Europos žemyne, ypatingai romaniškose tautose. Atsižvelgiant į tokias kombinacijas kaip Romos – Katalikai arba Anglo – Katalikai, atsiranda prieštaravimas tarp terminų. Nuo 1580 m., be to dar ir “popiežininkai” - terminas vartojamas niekinama prasme, senojo tikėjimo pasekėjai yra vadinami Romos Katalikais.
Reikia pažymėti, kad Bažnyčia yra Katalikiška, nes ji yra Visuotinė. Ji pagrįstai yra vadinama Katalikų, nes Šv. Augustinas sakė: “Ji yra išskleista vieno tikėjimo didybės nuo saulėtekio iki saulėlydžio”. Skirtingai negu žmonių institucijų respublikos ar eretikų susirinkimai, ji nėra apribota jokios karalystės ribų, taip pat neapribota jokios atskiros visuomenės narių, bet į savo meilės erdvę įtraukia visą žmoniją, kaip barbarus taip ir skitus, vergus ir laisvuosius, vyrus ir moteris.
Norint suprasti katalikybės ir krikščionybės santykį ir skirtumą, neišsiplečiant reikėtų pateikti krikščionybės sampratą.
Krikščionybė – tai vardas duotas apibrėžtai religinio tikėjimo ir praktikos sistemai, kuri Jėzaus Kristaus buvo mokoma Palestinoje, Romos imperatoriaus Tiberijaus laikais ir buvo platinama po jos “Įkūrėjo” mirties ir skleidžiama Jo pasekėjų po visą pasaulį. Pagal priimtą chronologiją jie savo misiją pradėjo Sekminių dieną 29 m., kuri yra laikoma Bažnyčios gimimo diena.
Nesiruošiame čia aiškinti krikščionybės pagrindų, kurie manome daugeliui, iš esmės, mažiau ar daugiau žinomi, tuo pačiu nenorėdami nukrypti į teologinius išvedžiojimus.
Dabar norėtume panagrinėti katalikybės ir krikščionybės santykį ir jų skirtumus.
Dažnai Protestantai kritikuoja Romos Katalikų doktriną, kaltindami, kad jie paskutiniaisiais metais pakeitė savo poziciją. Katalikybės gynėjai tvirtino pvz., kad Tridento susirinkimo (1545 – 1563 m.) kanonai ir dekretai daugiau nėra tokie aktualūs. Todėl sekančios Katalikų mokymo citatos yra paimtos iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo (leid. 1996 m.).
Biblija ir Tradicija
Katalikų mokymas
Biblija ir Tradicija yra vienodai autoritetingi Dievo apreiškimo aiškinimo būdai.”Tad Bažnyčia, kuriai yra pavesta perduoti ir aiškinti Apreiškimą, „savo tikrumą dėl visų apreikštųjų dalykų semiasi ne tik iš Šventojo Rašto. Todėl ir jis, ir Tradicija turi būti priimti su vienoda meile ir pagarba”. (82). „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Dievo žodžio paveldą, kuriame, kaip veidrodyje,
keliaujančioji Bažnyčia regi Dievą, visų jos turtų šaltinį”.(97). „Mes tikime visa, kas yra užrašytame ar perduotame Dievo žodyje ir ką Bažnyčia pateikia tikėti kaip Dievo Apreiškimą.“ (182).
Biblijos Mokymas
Šventasis Raštas yra vienintelis autoritetas ir palydovas kiekvieno krikščionio gyvenime į išganymą. Antrajame Laiške Timotiejui, II Timothy 3: 15 – 17. Paulius sako Timotiejui, kad: " Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui.
Nuteisinimas
Katalikų mokymas
Nuteisinimas, per kurį asmuo tampa dorovingas prieš Dievą įgaunamas per tikėjimą ir gerus darbus. “nuteisinimas nėra tik nuodėmių atleidimas, bet ir vidinio žmogaus pašventinimas bei atnaujinimas”. (1989). “Drauge su nuteisinimu mūsų širdis pripildo tikėjimas, viltis ir meilė; mums suteikiama dovana paklusti Dievo valiai”. (1991). “Nuteisinimas teikiamas Krikštu – tikėjimo sakramentu. Jis padaro mus panašius į teisųjį Dievą, kuris savo gailestingumo galia mus daro teisius iš vidaus. Nuteisinimo tikslas yra Dievo ir Kristaus garbė ir amžinojo gyvenimo dovana”. (1992).
Biblijos mokymas
Nuteisinimas yra veiksmas per kurį Dievas skelbia – ne vykdo nusidėjėlio dorą, suteikdamas Kristaus dorovingumą nusidėjėliui. Jis suteikia dorovingumą be jokio atlygio dėl tikinčiojo gerų darbų. Paulius laiške romiečiams apie Adomą rašo: “O ką pasakysime gavus Abraomą - mūsų protėvį pagal kūną? Jei Abraomas būtų buvęs nuteisintas darbais, jis turėtų kuo pasigirti, tik, žinoma, ne Dievui. Bet ką sako Raštas? Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet prievole. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu. Taip ir Dovydas skelbia palaiminimą žmogui, kuriam Dievas be darbų įskaito teisumą”. Rom. 4: 1 – 6. Laiške Galatams rašo: “Tačiau žinome, jog žmogus nuteisinamas ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus”. Gal. 2: 16.
Geri darbai ir Išsigelbėjimas
Katalikų mokymas
Geri darbai yra būtini norint gauti ir tobulinti išganymą. “Niekas negali nupelnyti pirmosios malonės, kuria prasideda atsivertimas. Šventosios Dvasios skatinami, mes galime nupelnyti sau ir kitiems visų malonių, reikalingų amžinajam gyvenimui pasiekti, taip pat laikinųjų gėrybių”. (2027). “Bažnyčia tvirtina, kad Naujosios Sandoros sakramentai yra būtini tikinčiųjų išganymui”. (1129).
Biblijos mokymas
Išganymas ateina tik per maldą, per tikėjimą, o ne per gerus darbus. Apaštalas Paulius Titui rašė, kad: “Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais”. Titus 3: 5 – 7. Kitur Paulius rašo, kad: “Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti”. Eph. 2: 8 – 10.
Skaistykla
Katalikų mokymas
Skaistykla yra tarpinė padėtis, kurioje krikščionys per laikiną bausmę apsivalo nuo bet kokios nuodėmės: “ Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą. Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose”. (1330 – 1331).
Biblijos mokymas
Biblijoje nėra jokio įrodymo apie jokią skaistyklą išskyrus Pragarą ir Dangų. Be to, Biblija tvirtina, kad Kristaus aukos pakanka išgelbėti tikintįjį nuo pasmerkimo šiame ir aname pasaulyje. “Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje”. Rom. 8: 1. “Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!”. Rom 8: 33. Kristus: “Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų”. Heb. 7: 25. Paulius kalba, kad: “Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį”. II Cor. 5: 8.
Popiežiaus neklaidingumas
Katalikų mokymas
Popiežius, pasisakantis religiniais klausimais yra neklystantis (apsaugotas nuo klaidos) savo nutarimuose. “Romos vyskupas, vyskupų kolegijos vyriausiasis vadovas, esti neklaidingas, kai, vykdydamas savo pareigas kaip aukščiausias visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, stiprinantis savo brolių tikėjimą, skelbia galutine kurią nors tikėjimo arba doros tiesą [...]. Bažnyčiai pažadėtas neklaidingumas yra taip pat vyskupų kolegijos neklaidingumas, kai aukščiausiu lygiu moko išvien su Petro įpėdiniu“, ypač Visuotiniame Susirinkime.Kai aukščiausios Bažnyčios Mokymo institucijos pateikia ką nors „tikėti, kaip Dievo apreikštą tiesą ir kaip Kristaus mokslą, „reikia tikinčia širdimi priimti tai, ką jos apibrėžia“. To neklaidingumo apimtis sutampa su paties mums palikto dieviškojo Apreiškimo paveldu.
Biblijos mokymas
Atsakas į tokį teiginį yra toks pat kaip ir Katalikai pasisako dėl Tradicijos. Biblijoje yra visa tiesa, kurios reikia išsigelbėjimui ir krikščioniškam gyvenimui. II Tim. 3: 15 – 17. Todėl nei vienas Popiežiaus nutarimas negali suvaržyti krikščionio sąžinės, nebent toks nutarimas liestų Šv. Rašto mokymą.
Marijos ir Šventųjų tarpininkavimas
Katalikų mokymas
Mergelė Marija ir Šventieji tarpininkauja tikintiesiems ir dalyvauja Kristaus tarpininkavime. “Ši Marijos motinystė Dievo malonės planuose tęsiasi nepaliaujamai nuo tada, kai ji Apreiškimo metu įtikėjusi davė savo sutikimą ir nesvyruodama liko jam ištikima po kryžiumi, iki tol, kol visiems laikams taps tobuli visi išrinktieji. Paimta į dangų, ji nenustojo vykdžiusi šios išganingos pareigos, bet, visokeriopai mus užtardama, ir toliau parūpina amžinąjį išganymą užtikrinančių dovanų [...]. Todėl Bažnyčia kreipiasi į palaimintąją Mergelę kaip į Užtarėją, Pagalbininkę, Rėmėją ir Tarpininkę.“ (969). “„Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą [...]. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų [...]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus”. (956).
Biblijos mokymas
Paulius aiškiai pažymi, kad: “Vienas yra Dievas ir vienas Dievo žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus”. I Tim. 2: 5. Dievas išgirsta krikščionis be tarpininkų: “Mes tvirtai pasitikime juo, nes ko tik prašome pagal jo valią, jis mūsų išklauso”. I John 5: 14. Taip pat nėra jokios specialios šventųjų grupės, visi tikintieji yra šventi: “pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus”. I Cor. 1: 2.
Marijos tyrumo suvokimas
Katalikų mokymas
Nuo pat gimimo Mergelė Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, paveldėtos iš Adomo. “Amžiams bėgant Bažnyčia suvokė, kad Dievo „malonėmis apdovanotoji”. Marija buvo atpirkta nuo pat savo prasidėjimo momento. Tai teigia Nekaltojo Prasidėjimo dogma, Popiežiaus Pijaus IX paskelbta 1854 metais: Švenčiausioji Mergelė Marija nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga Visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės ir nė kiek jos nesutepta”. (491).
Biblijos mokymas
Biblija skelbia visuotinį žmonijos nuodėmingumą. Rom. 3: 10 – 18, 23. Speciali išimtis yra daroma tik Jėzui Kristui. II Cor. 5:21; Heb. 4:15 .
Mišios
Katalikų mokymas
Kiekvieną kartą yra atliekamos Mišios arba Eucharistija, nes: “Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, ypatumas matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19–20). Eucharistijoje Kristus duoda tą patį kūną, kurį jis atidavė už mus ant kryžiaus, tą patį kraują, kuris buvo „už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28).” (1365). “Kristaus auka ir Eucharistijos auka yra viena vienintelė auka: „Viena ir ta pati atnaša; tas pats Aukotojas, kuriam dabar patarnauja kunigai, o anuomet Jis pats save paaukojo ant kryžiaus; skiriasi tik aukojimo būdas. Kadangi toje dieviškoje aukoje, kuri aukojama Mišiose, yra tas pats, nekruvinu būdu aukojamas Kristus, kuris vieną kartą pats save kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus altoriaus [...], ta auka tikrai yra atperkamoji auka.“ (1367).
Biblijos mokymas
Biblija moko, kad Kristaus auka buvo vienkartinė ir “vienąkart”, todėl jos kartoti nereikia. “taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.”. Heb. 9: 28. “Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams.Kiekvienas kunigas kasdien stoja tarnauti ir daug kartų atnašauja tas pačias aukas, kurios niekuomet negali panaikinti nuodėmių. O šitas, paaukojęs vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, laukdamas, kol jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po jo kojų. Vienintele atnaša jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius”. Heb. 10: 10 – 14.
Išvados
Iš pažiūros atrodytų tai būtų skirtingos religijos, tačiau ir viena ir kita remiasi esminiu įkvėpimo šaltiniu – Biblija. Mūsų manymu, pačią religiją apibrėžti yra gana sunku. Ar įmanoma ją apibrėžti tik dvasine prasme, atmetant teisinius ir hierarchinius – bažnytinius institutus? Žiūrint iš etimologinės pusės, kiekvienos krikščionių bažnyčios atstovas yra krikščionis, pripažįstantis esminius krikščionybės principus ir postulatus. Iš esmės, šiuo metu negalima krikščionybės traktuoti kaip atskiros išskirtinės religijos. Manytume, kad ją kaip atskirą religiją greta judaizmo etc., galima įvardinti tik ankstyvojoje stadijoje – Romos laikotarpiu arba iki Grigaliaus I, ar Didžiosios Schizmos, žiūrint kokiais kriterijais remtumėmės. Iš kitos pusės, protestantai save laiko tikraisiais krikščionimis, nes jie remiasi tik Biblijos autoritetu. Tokiu būdu mes ir palyginome Krikščionybę ir Katalikybę. Baigiant šiuos svarstymus, norėtume pasakyti, kad, mūsų manymu, Krikščionybė yra religija – Dvasine prasme, savyje apimanti įvairias jos šakas, tarpusavyje besiskiriančias teisiniais ir bažnytiniais institutais bei Šventųjų Raštų pripažinimu ir traktavimu. Tačiau visos jos: ir katalikai, ir protestantai, ir ortodoksai, ir kitos laisvosios krikščionių bažnyčios Bibliją laiko esminiu Dievo pažinimo šaltiniu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą