Mirties paveikslai vėlyvaisiais Viduramžiais

Vėlyvuosius Viduramžius reikėtų išskirti iš visos epochos, nes, kaip teigia Huizinga, jokie laikai taip primygtinai ir be paliovos nediegė kiekvienam žmogui minties apie mirtį, kaip penkioliktasis šimtmetis. Religija ir ankščiau diegė mintis apie mirtį, tačiau dievoti ankstesniųjų viduramžių traktatai pasiekdavo tuos, kurie juk jau buvo pasitraukę iš pasaulio.

Tik tuomet, kai atsiradus elgetaujantiems ordinams, labai išplito pamokslavimai liaudžiai, tie perspėjimai vis garsėdami, pavirto į grėsmingą chorą, su fugos smarkumu ėmusį aidinti pasaulį. Buvo stengiamasi perteikti žmonėms mirties sampratą įvairiausiais pamokslais, graviūromis. Visa, ką ankstesnių laikų vienuolynas buvo išmąstęs apie mirtį, dabar sutirštėjo ir pavirto į be galo primityvų, populiarų mirties paveikslą, ir tokiu pavidalu ši mintis buvo peršama miniai. Iš didžiulio minčių komplekso tasai mirties paveikslas sugebėjo perimti tik vieną elementą – laikinumo suvokimą. Atrodo, kad ankstyvųjų viduramžių protas nesugebėjo pažvelgti į mirtį jokiu kitu aspektu, išskyrus laikinumo aspektą. Tuometinėje žmonių psichologijoje vyravo pasaulio žlugimo, grožybių nykimo ir mirties šokio motyvas, motyvas mirties, įtraukiančios į savo ratelį visų amatų, visokio amžiaus žmones. Laikai iškelia prieš save regimiau gąsdinamą veidrodį, iškart į akis krintančias laikinumo apraiškas : kūno irimą. Pasaulį neigiančio viduramžių žmogaus dvasia ir ankščiau jau buvo pamėgusi dulkes ir kirmėles; bažnytiniuose traktatuose apie pasaulio niekingumą jau buvo apsakyti visi nykimo siaubai. Tačiau tų vaizdinių detalus perteikimas atsirado vėliau. Mintis vis linkusi stabtelėti prie tų baisybių, bet ji nedrįsta žengti dar žingsnio toliau ir pamatyti, jog ir patys puvėsiai ir kirmėlės yra laikini ir kažkada pavirs žeme ir gėlėmis. Tokį stiprų žmonių pasibjaurėjimą žemiškuoju mirties aspektu galėjo iššaukti daugybė veiksnių : reakcija itin jautraus juslingumo , tik šitaip įstengiančio pabusti iš apsvaigimo, kurį kelia gyvybės geismai, gyvenimo baimė, kuria tie laikai ir persisunkę, šie emociniai aspektai neatskiriamai susilieja šioje mirties idėjos išraiškoje. Gyvenimo baimė : grožio ir sėkmės neigimas, nes su jais susijusios kančios ir skausmai. Taigi vėlyvaisiais viduramžiais žmonėms nuolatos buvo primenama, kad jų kūnas dabar dar gražus, bet greitai atiteksiąs kirmėlėms. Būta papročio po mirties iškarto padažyti žymių asmenų veido bruožus, idant ligi laidotuvių neišryškėtų gedimo požymiai. Taip pat kai kurių žymesnių asmenų lavonai pora savaičių buvo laikomi kalkių statinėse. Visuotinai buvo paplitęs paprotys toli nuo savo gyvenamos vietos pasimirusių žymių asmenų lavonus supjaustyti gabalais ir tol virti, kol mėsa atsiskirs nuo kaulų, kurie paskui bus nuvalomi ir skrynelėje bus siunčiami iškilmingai palaidoti, o viduriai ir nuoviros pakasami čia pat.
Kalbant apie vėlyvuosius viduramžius reiktų paminėti, kad tuomet labai populiarus buvo mirties šokio motyvas, kuriame vyrauja trijų gyvųjų ir trijų mirusių vaizdinys – jungiamoji grandis tarp atkaraus nykimo paveikslo ir Mirties šokio įkūnijamos minties, kad mirties atžvilgiu visi yra lygūs .
Grumtynių su mirtimi vaizdinys buvo pirmasis iš keturių paskutiniųjų dalykų, apie kuriuos žmogui nuolatos išganinga buvo mąstyti; tie keturi dalykai – tai mirtis, paskutinis teismas, pragaras ir dangus. Taigi grumtynės su mirtimi priklausė anapusinio pasaulio vaizdinių sričiai.
Bažnytinė vėlyvųjų viduramžių mintis pripažįsta tik du kraštutinumus : skundą, kad viskas laikina, kad praeina galybė, garbė ir malonumai, kad pranyksta grožis, ir džiūgavimą dėl palaimos, kurią patiria išgelbėta siela. Visa, kad esti tarp tų kraštutinumų, lieka neišsakyta. Be galo nuodugniame Mirties šokio ir šiurpios Giltinės paveiksle gyvas jausmas pavirsta į akmenį .