Hannah Arendt neabejotinai yra viena iškiliausių XX amžiaus politinių mąstytojų, tačiau jos idėjos visada buvo nevienareikšmiškai vertinamos kritikų. Vieni priskiria ją komunitarų politinio mąstymo stovyklai, kiti įžvelgia daugybę panašumų tarp H. Arendt ir jos didžiųjų mokytojų Heidegerio ir Jasperso filosofijų. Nesiekusi arba nespėjusi sukurti nuoseklios savo politinių minčių sistemos, H. Arendt, kaip politikos filosofė, sugebėjo originaliai išanalizuoti labai plačią politinių reiškinių sferą.Ji buvo įsitikinusi, kad Vakarų politinė filosofija patyrė krizę, tačiau manė, kad ši disciplina turi būti vystoma ir tobulinama. Jos netenkino politinės filosofijos kaip idėjų istorijos likimas. Rašyti knygas ją skatino realūs įvykiai pasaulyje, kurių apmąstymas, dažnai kritikuojamas už subjektyvumą, vis dėlto išsikristalizavo kaip savita politinė filosofija. Nesibaigiančiųjų ekonominių ir socialinių eksperimentų amžiuje, H. Arendt drąsiai gynė politikos vertę.
Šio darbo objektu ir tikslu buvo pasirinkta H. Arendt monumentaliausio veikalo „Totalitarizmo ištakos“ pirmos dalies, skirtos „Antisemitizmui“, analizė.
„Antisemitizmo“ dalį sudaro keturi skyriai. Pirmasis skyrius yra skirtas antisemitizmui kaip iššūkiui sveikam protui, antrasis – žydams, nacionalinės valstybės ir antisemitizmo atsiradimui, trečias – žydams ir visuomenei, ketvirtasis aptaria Dreifuso bylą.
Pirmame skyriuje autorė sutelkia dėmesį į pačios antisemitizmo sąvokos išaiškinimą, teigdama, kad visi antisemitizmo aiškinimai atrodo taip, tarsi jie būtų buvę sumanyti paskubomis ir azartiškai[1]. Reikia pastebėti, kad pagrindinis autorės keliamas uždavinys yra parodyti, kad, būtent, nacių ideologijos antisemitizmas ir politika nebuvo atsitiktinis produktas, kaip daugelis mano, kad „Tai kas įvyko“ buvo nuoseklus, harmoningas ėjimas, kurį įmanoma paaiškinti priežasties ir pasekmės priežastingumu. Galima manyti, kad autorei tai pavyko, neatsižvelgiant į tai, kad ji buvo žydiškos kilmės.
Ypač svarbus H. Arendt pastebėjimas yra tas, kad nacių pradėtas žydų persekiojimas ir naikinimas buvo greitinimas to proceso, kuris veikiausiai turėjo įvykti bet kuriuo atveju. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė 1950 m. dar neatslūgus antro pasaulinio karo aistroms, neseniai pasibaigus Niurnbergo procesui, autorės teiginys, kad viso šio proceso šaknų reikia ieškoti visose Vakarų Europos šalyse, atrodo pralenkęs savo laikmetį.
Viena pagrindinių šio veikalo tezių yra ta, kad teorijoje, pagal kurią žydai visada yra atpirkimo ožiai, glūdi mintis, kad atpirkimo ožiu galėjo būti ir bet kas kitas[2]. H. Arendt skiria moderniojo ir tradicinio antisemitizmo sąvokas. Tradicinis antisemitizmas tai paprasčiausia sena religinė neapykanta žydams, kurios ji šiame darbe ir neanalizuoja. Visas dėmesys yra sutelkiamas į moderniojo antisemitizmo gimimą, kuris, anot autorės, yra susijęs su žydų asimiliacija, senųjų religinių ir dvasinių vertybių supasaulėjimu ir nunykimu. Kita vertus, yra pabrėžiama, kad modernųjį antikrikščionišką antisemitizmą žydai klaidingai tapatinu su sena religine neapykanta. Čia pat yra pateikiamas atsakymas, kad šį naivumą lėmė ir tai, kad žydai asimiliuodamiesi liko nepalytėti krikščionybės nei religiniu, nei kultūriniu požiūriu. Galiausiai, H. Arendt konstatuoja, kad rezultatas buvo tas, kad žydų politinė istorija tapo priklausoma nuo nenumatomų, atsitiktinių veiksnių.
Antrajame skyriuje, kuris yra didžiausias savo apimtimi bei pateikiamos medžiagos svarbumu, H. Arendt uždavinys yra nubrėžti nuoseklią moderniojo antisemitizmo raidą. Autorės manymu, tai yra XIX a. kita vertus, tenka pastebėti, kad visą dėmesį H. Arendt skiria Vakarų Europai, vos ne išimtinai Prancūzijai. Kelia nuostabą tai, kad autorė tiesiog konstatuoja, kad Britanijoje antisemitizmo nebuvo, o Vokietijoje antisemitizmo pakilimas įvyko tik susikūrus Imperijai, nes, anot jos, feodalinių apraiškų, turinčiose valstybėlėse nuoseklus antisemitizmas neegzistuoja. Tiesa, retkarčiais yra paliečiamos Vidurio ir Rytų Europos šalys, taip pat Rusija, tačiau didesnės įtakos veikale jos nevaidina.
Didelis autorės dėmesys yra skiriamas žydiškojo elemento atsiradimui politiniame valstybės gyvenime. Be abejonės yra kalbama apie finansinius valstybės reikalus. Kita vertus, atskirai yra aptarimas unikalus B. Disraelio (Britanijos ministro pirmininko) atvejis.
Žydiškojo elemento atsiradimą politiniame gyvenime, autorė pirmiausiai sieja su visuomenės, pagrįstos klasinės sistemos sąlygota nelygybe, kuri negali. Ši klasinė sistema reiškė tai, kad individo padėtį lėmė jo priklausomybė savo klasei ir jo santykis su kita klase, o ne jo padėtis valstybėje ar valstybės mašinoje[3]. Vienintelė šios bendros taisyklės išimtis buvo žydai, kurie nesudarė atskiros klasės ir nepriklausė nė vienai savo šalies klasei, konstatuoja autorė. Tokiu būdu, priešingai negu visų kitų grupių, žydų padėtį ir politinį statusą nulėmė politinis junginys.
H. Arendt savo veikale išskiria keturis Europos žydijos pakilimo ir nuosmukio etapus.
Pirmasis etapas, pasak autorės, buvo XVII ir XVIII a., kada pamažu vystėsi nacionalinės valstybės ir tik iškildavo pavieniai žydai, finansavę valstybės reikalus ir tvarkydavę savo kunigaikščių finansinius sandėrius. Tačiau šis procesas beveik nedarė įtakos masėms.
Antrasis etapas, tai laikotarpis po Prancūzijos revoliucijos, kada pradėjo rastis nacionalinės valstybės šiuolaikine prasme, o jų verslo reikalams reikėjo daugiau kapitalo ir kredito, negu kad kunigaikščiai kadaise prašydavo paskolinti dvaro žydų. Todėl, autorės manymu, būtent tada p[radėjo vykti žydų emancipacija, kur žydai susiorganizavo į ypatingą atskirą grupę, kurios funkcija būtų finansinė parama savo šalies vyriausybei.
XIX a. atsiradusį žydijos nuosmukį H. Arendt grindžia imperializmo atsiradimu, kuris pagraužė nacionalinės valstybės pamatus ir į Europos nacijų bendriją atnešė konkurencinę verslo junginių dvasią. Tokiu būdu, žydai prarado savo išskirtinę padėtį valstybiniame versle ir tik pavieniai žydai išsaugojo įtaką kaip finansiniai patarėjai. Autorė daro įžvalgą, kad būtent tai įtakojo žydų bendruomenių neorganizuotumą finansiškai. Galiausiai autorė reziumuoja, kad po karo Europoje žydai nebeturėjo savo ankstesnės galios ir tapo tik izoliuotų turtingų asmenų visuma.
Galima tik pastebėti, kad autorė žydijos iškilimą sieja su nacionalinės valstybės suklestėjimu. Nunykus visuomenės klasinei sistemai atsirado galimybė įsileisti žydus į Europos istoriją vienodomis teisėmis. Kita vertus, yra pasigendama nežydiškos visuomenės dalies religinio požiūrio į žydus. Sunku yra pasakyti, ar tai autorė daro sąmoningai, apibrėždama modernųjį antisemitizmą kaip išimtinai sekuliarų, ar iš tiesų atsiradus nacionalinei valstybei religinis faktorius visuomenėje nebevaidino tokio svarbaus vaidmens. Autorė atsakymo į tai nepateikia. Tiesiog konstatuoja, kad žydų sėkmė, iškilimas „įsileidimas“ į visuomenę buvo grynai iš finansinės pusės, tad visuomenė dėl bendros valstybės gerovės galėjusi užmerkti akis. Tačiau XIX a. viduryje kai kurios valstybės, įgavusios pasitikėjimo savimi, jau galėjo apsieiti bei žydų paramos. Tuo pat metu stiprėjant nacionalinei sąmonei, piliečiai pradėjo suprasti, kad jų asmeninis likimas vis labiau priklauso nuo jų šalies likimo, patys pradėjo kredituoti savo vyriausybes. Tokiu būdų, tai tapo dar vienu žingsniu išstumiant žydus iš valstybės valdymo arenos ir antisemitizmo stiprėjimo.
Neatsitiktinai autorė daug dėmesio skiria finansiniams reikalams, vienintelei sąsajai tarp žydų ir likusios visuomenės dalies. H. Arendt nuosekliai parodo šių grupių socialinę ir politinę kaitą išsaugant tą patį ryšį. Pirmą kartą yra pateikiamas toks nuoseklus problemiškas antisemitizmo raidos modelis. Reikia tik konstatuoti, kad žydai buvo mažiau paslanki visuomenės dalis. Tokiu būdu, paradoksalu yra tai, kad nežydiška visuomenės dalis turėjo taikytis prie žydų. Taigi, autorė šalia finansinių reikalų į visuomeninį diskursą įveda politinių, socialinių, kultūrinių ir religinių santykių elementus.
Atskira vieta veikale yra skiriama ankstyvajam antisemitizmui. Visų pirma yra kalbama apie kilmingųjų antisemitizmą, tačiau jis, autorės manymu, neturėjo politinių padarinių, kuris nunyko per keletą Šventosios Sąjungos viešpatavimo dešimtmečių.
Kitas antisemitizmo raidos etapų, H. Arendt teigimu, buvo pirmųjų antisemitinių partijų atsiradimas. Kuris yra siejamas jau su viduriniąja klase, kurios antisemitinės nuotaikos visuomenės sąmonėje išsilaikė ilgiausiai. Autorė tai aiškina paprastai, XIX a. pabaigoje kilo keletas finansinių skandalų, kada vidurinioji klasė prarado didelį kiekį investuotų pinigų dėl aristokratijos ir valdininkų kaltės. Žydai veikė tik kaip tarpininkai investuojant pinigus.
Atskirą dėmesį H. Arendt skiria kairuoliškam antisemitizmui. Kuris yra paaiškinamas paprasčiausia XVIII a. švietėjų tradicijos tąsa, iš kurios kilo prancūzų liberalizmas ir radikalizmas, o antižydiškos pažiūros buvo traktuojamos kaip neatskiriama antiklerikalizmo dalis.
Skyrius yra baigiamas žydų inteligentijos atsiradimu, žydų sluoksnio emancipacija bei asimiliacija. Apie tai yra kalbama trečiajame skyriuje, skirtame žydams ir visuomenei.
Šiame skyriuje autorė padaro perskyrą tarp Europos ir JAV žydų, konstatuodama, kad socialinė antipatija Europos žydams būtų mažesnė, jeigu kaip JAV, kur gyvenimo sąlygų lygybė buvo savaime suprantamas dalykas, jei kiekvienas visuomenės narys – kad ir kokiam sluoksniui priklausytų – būtų buvęs tvirtai įsitikinęs, kad gabumų ir laimės dėka jis gali tapti pasakojimo apie sėkme herojumi. Tokioje visuomenėje diskriminacija tampa vienintele skiriamąja priemone, savotišku visuotiniu dėsniu, pagal kurį grupės gali atsidurti už pilietinės, politinės ir ekonominės lygybės ribų, reziumuoja H. Arendt[4].
Reikia pastebėti, kad ypač daug dėmesio autorė skiria visuomenės emancipacijai, kuris jos manymu yra labai svarbus, kad žmonės išsivaduotų nuo prietarų. Kita vertus, konstatuojama, kad šis išsilavinusių žmonių reikalavimas greitai tapo vienpusišku ir galiausiai buvo taikomas tik žydams.
Kita vertus, pasak jos, tai buvo labiau pavienis judėjimas, atskirų šeimų asimiliacija ir netgi atsivertimas į krikščionybę ir pabrėžia, kad asimiliacija kaip grupinis reiškinys realiai egzistavo tik žydų intelektualų terpėje (pvz., M. Meldelssohn, B. Disraeli).
Visą šią asimiliaciją, pasak autorės, sekė ypač svarbus momentas, - žydų sekuliarizacija, tautinę religiją paversdama konfesine denominacija.
Ypač svarbus autorės pastebėjimas yra tai, kad XIX a. antisemitizmas aukščiausią tašką pasiekė Prancūzijoje ir pralaimėjo, nes liko nacionaliniu vietiniu reikalu, nesusilietusiu su imperialistinėmis tendencijomis, kurios Prancūzijoje neegzistavo[5]. Tokiu būdu, galima pastebėti, kad autorė laikosi pozicijos, kad antisemitizmas yra imperializmo išdava, tai puikiai iliustruoja Vokietijos ir Rusijos pavyzdžiai.
Ketvirtajame skyriuje yra apžvelgiama Dreifuso byla[6]. Autorės teigimu, šis precedentinis, didelį rezonansą sukėlęs atvejis galėjo pergyventi savo laiką todėl, kad XX a. du jos elementai tapo dar reikšmingesni. Juos H. Arendt įvardija kaip neapykantą žydams ir jų įtarų požiūrį į pačią respubliką, parlamentą ir valstybės mašiną[7].
Vykstant Dreifuso bylos eigai, H. Arendt manymu, Prancūzijos visuomenėje išsiskyrė atskiros žmonių grupės. Autorė kelia klausimą ar minią, kuri nekenčia visuomenės, iš kurios ji yra išskirta, galima laikyti tauta? Atsakymo autorė ieško minios buvimo autsaidere visuomenės atžvilgiu koncepcijoje. Jos teigimu minia, pašalinta iš visuomenės ir politiškai neatstovaujamą, neišvengiamai griebiasi neparlamentinių veiksmų. Tokiu būdu, H. Arendt konstatuoja, kad per XIX a. žydai pateko į šią kategoriją, kaip masonai ir jėzuitai.[8]
Antisemitizmo dalis yra baigiamas mintimi, kad vienintelis pastebimas rezultatas antisemitizmo kilime ir raidoje XIX a. buvo tas, kad gimė sionizmo sąjūdis, kuris buvo vienintelis kada nors egzistavęs žydų atsakas į antisemitizmą ir vienintelė ideologija, kuria jie pirma kartą rimtai įvertino tą priešiškumą, lėmusį, kad žydai buvo perkelti į pasaulinės istorijos įvykių centrą[9].
[1] Arendt H., Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001, p. 39.
[2] Ibidem, p. 41.
[3] Ibidem, p. 47.
[4] Ibidem, p. 84.
[5] Ibidem, p. 105.
[6] Alfredas Dreifusas (žydiškos kilmės) buvo Prancūzijos generalinio štabo karininkas, apkaltintas ir nuteistas dėl šnipinėjimo Vokietijos naudai 1894 m. pabaigoje.
[7] Arendt H., Totalitarizmo ištakos, p . 116.
[8] Ibidem, p. 130.
[9] Ibidem, p. 140.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą