Varšuvos pakto karinių pajėgų intervencija į Čekoslovakiją

1968 m. rugpjūčio 20 d. karininkai gavo slaptą įsaką dėl pagrindinės vadovybės „Dunojus“ suformavimo. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas armijos gen. I. Pavlovskis, kurio būstinė buvo išdėstyta pietinėje Lenkijos dalyje. Jam pakluso abu frontai (Centrinis ir Priekarpatės) ir operatyvinė grupė „Balatonas“, o taip pat dvi oro desanto divizijos. Pirmą operacijos dieną siekiant užtikrinti sėkmingą desantinių divizijų įsiveržimą, vyriausiojo „Dunojaus“ vado potvarkiu buvo išskirtos penkios karinės – transporto aviacijos divizijos. Karinis pavojus buvo paskelbtas 23 val. Uždaro ryšio kanalais visiem frontams, armijoms, divizijoms, brigadoms, pulkams ir batalionams buvo perduotas signalas pajudėti. Pagal šį signalą visi vadai turėjo atidaryti vieną iš penkių jų saugotų slaptų paketų (operacija turėjo penkis variantus). Atidarytuose paketuose buvo įsakymas pradėti operaciją „Dunojus“ ir pratęsti karinius veiksmus, suderintus su „Dunojus – kanalas“ ir „Dunojus – kanalas – globus“ planais. Iš anksto buvo parengti „potvarkiai dėl bendradarbiavimo „Dunojaus“ operacijoje“. Visa sovietinė ir sąjungininkų karinė technika be baltų juostų turėjo skelbti „neutralumą“, pageidautina be šūvių. Pasipriešinimo atveju visa nepažymėti juostomis tankais ir kita karinė technika galėjo panaudoti jėgą be įspėjimo ir nurodymų iš vadovybės. Susidūrimo su NATO pajėgomis atveju, buvo liepta nedelsiant sustoti ir be komandos nešauti. Operacijos vykdymui buvo pritrauktos 26 divizijos, iš 18 – sovietinių, neskaičiuojant aviacijos. Naktį į rugpjūčio 21d. SSSR, Lenkijos, VDR ir Bulgarijos pajėgos keturiomis kryptimis iš 20 punktų nuo Cvikovo iki Nemecko tyliu radijo režimu peržengė Čekoslovakijos sieną. Iš pietinės Lenkijos dalies buvo įvestas sovietų – lenkų pajėgų kontingentas šiomis kryptimis:

• Jablonecas – Kralove;
• Ostrava;
• Olomoucas;
• Žilina.

Iš pietinės VDR dalies buvo įvestas sovietų – Rytų Vokietijos pajėgų kontingentas šiomis kryptimis:

• Praha;
• Chomutovas;
• Pilzenas;
• Karlovy – varai;

Iš šiaurinės Vengrijos rajonų buvo įvesta sovietų – bulgarų grupuotė šiomis kryptimis:

• Bratislava;
• Trenčinas;
• Banska – Bistrica etc.

Didžiausias karinių pajėgų kontingentas buvo skirtas iš Sovietų sąjungos.

Tuo pačiu metu kartu su sausumos pajėgų įvedimu, į Vodochodos (Čekija), Turokanos ir Namešto (Slovakija) aerodromus, o taip į aerodromą šalia Prahos iš SSSR teritorijos buvo permesti oro desanto pajėgų kontingentai. Rugpjūčio 21 d. 3 val. 37 min. Ruzino aerodrome prie Prahos iš AN – 12 dvejais priešakiniais 7 – osios karo transporto divizijos lėktuvais išsilaipino desantininkai ir per 15 min. Blokavo pagrindinius aerodromo objektus. 5 val. 10 min. išsilaipino 350 parašiutinio desantinio pulko žvalgybos baterija ir atskira 103 –osios oro desantinės divizijos baterija. Per 10 min. Jos užgrobė Turžanio ir Namešto aerodromus, po ko prasidėjo skubus pagrindinių jėgų išsilaipinimas. Liudininkų teigimu, transportiniai lėktuvai leidosi vienas po kito. Desantininkai iššokdavo dar pilnai nesustojus lėktuvams. Karine technika ir užgrobtais civiliniais automobiliais desantininkai pajudėjo teritorijos gilyn, ir jau 9 val. Buvo užblokuoti Visi Brno miesto keliai, tiltai, išvažiavimo keliai, radijo ir televizijos pastatai, telegrafas, centrinis paštas, administraciniai miesto ir apskrities pastatai, spaustuvės, stotys, o taip pat karinių dalinių štabai ir karinės pramonės įmonės[1]. Čekoslovakijos liaudies armijos vadų buvo paprašyta laikytis rimties ir palaikyti tvarką.

Praėjus keturiom valandoms po pirmųjų desantininkų grupių išsilaipinimo, pagrindiniai Prahos ir Brno objektai jau buvo kontroliuojami jungtinių pajėgų. Pagrindinės desantininkų pastangos buvo nukreiptos siekiant užgrobti Čekoslovakijos komunistų partijos Centrinio biuro, vyriausybės, gynybos ministerijos ir generalinio štabo, o taip pat radio stočių ir televizijos pastatus. Pagal iš anksto paruoštą planą link pagrindinių Čekoslovakijos administracinių ir pramoninių centrų pajudėjo karinės kolonos. Jungtinių pajėgų junginiai ir daliniai buvo permesti į visus didžiausius miestus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas vakarinių Čekoslovakijos sienų apsaugai.

200 tūkstantinė Čekoslovakijos armija (apie dešimt divizijų), praktiškai, neparodė jokio pasipriešinimo. Ji liko kareivinėse vykdydama savo gynybos ministro įsakymą ir iki pat įvykių šalyje pabaigos išliko neutrali. Gyventojų tarpe, daugiausiai Prahoje, Bratislavoje ir kituose didžiuosiuose miestuose kilo pasipiktinimais vykstančiais įvykiais. Visuomenės protestas buvo išreiškiamas barikadų ant kelių, kuriais judėjo tankų kolonos, statymais, pogrindinių radijo stočių veikla, atsišaukimų tarp čekoslovakų ir jungtinių pajėgų karių platinimu. Atskirais atvejais kildavo ir ginkluoti įvestų karinių pajėgų užpuolimai, degiais skysčiais buvo apmėtomi tankai ir šarvuočiai, bandymai iš rikiuotės išvesti ryšio ir transporto priemones, paminklų, skirtų sovietiniams kariams Čekoslovakijos miestuose ir gyvenvietėse, naikinimai.

Staigus ir suplanuotas karinių pajėgų įvedimas į Čekoslovakijos teritoriją įtakojo tai, kad 36 valandų bėgyje Varšuvos sutarties šalies armijos visiškai kontroliavo Čekoslovakijos teritoriją. Kita vertus, nežiūrint į akivaizdžią karinę sėkmę, politinių tikslų pasiekti nepavyko. Čekoslovakijos komunistų partijos lyderiai, o po jų ir IV ypatingasis partijos suvažiavimas jau rugpjūčio 21 d. pasmerkė jungtinių pajėgų įvedimą. Konservatyviai nusiteikusios partijos grupės atstovai negavo nė vieno valdančiojo posto komunistų partijoje.

Rugpjūčio 21 d. grupė šalių (JAV, Anglija, Prancūzija, Kanada, Danija ir Paragvajus) JTO saugumo tarybai pateikė reikalavimą „Čekoslovakijos klausimą“ iškelti JTO generalinės asamblėjos posėdyje, pasiekdama sprendimą nedelsiant išvesti Varšuvos pakto šalių pajėgas[2]. Vengrijos ir SSSR atstovai balsavo prieš. Vėliau ir Čekoslovakijos atstovas pareikalavo pašalinti šį klausimą iš asamblėjos dienotvarkės. Situacija Čekoslovakijoje taip pat buvo svarstoma ir nuolatinėje NATO taryboje. Karinį įsikišimą taip pat pasmerkė ir keturios socialistinės šalys: Jugoslavija, Albanija, Rumunija ir Kinija[3]. Tokiomis sąlygomis SSSR ir jos sąjungininkės privalėjo ieškoti išeities iš susiklosčiusios situacijos. Maskvoje prasidėjo derybos tarp sovietų ir Čekoslovakijos vyriausybių. To išdavoje, buvo priimtas bendras komunikatas, kuris skelbė, kad sovietinių pajėgų išvedimo terminas, priklausys nuo padėties Čekoslovakijoje susinormalizavimo.

Rugsėjo pradžioje pasirodė pirmieji padėties stabilizavimosi ženklai. Tokiu būdu, šalių – dalyvių pajėgos iš daugelio miestų buvo atitrauktos į specialiai apibrėžtas dislokacijos vietas. Aviacija susikoncentravo tam skirtuose aerodromuose.

Reziumuojant reikia konstatuoti, kad karinių pajėgų įvedimas į Čekoslovakiją įtakoja kardinalų Čekoslovakijos vyriausybės valdymo kurso pasikeitimą. Buvo nutrauktas politinių ir ekonominių reformų šalyje procesas. 1969 m. balandžio Čekoslovakijos komunistų partijos centrinio komiteto plenume pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas G. Gusakas. 1970 m. centrinis komitetas priėmė dokumentą pavadinimu „Krizinio vystymosi partijoje ir visuomenėje po XIII partijos suvažiavimo pamokos“, iš esmės, smerkiantį A. Dubčeko ir jo aplinkos politinį kursą[4].

---

[1] Alan Woods, Lenin wake up, Brezhnev has gone mad, 1968, In Czechoslovakia 1968, http://www.marxist.com/1968/czech.html

[2] McGinn John G., The Politics of Collective Inaction (NATO’s Response to the Prague Spring) // Journal of Cold War Studies, Vol 1, No. 3, Fall 1999. – P. 111 – 138.

[3] Питер Кальвокоресси, Мировая политика после 1945 года в двух книгах. Книга 1, Москва, 2000, с. 373.

[4]Digital European History 19^th and 20^th centuries In. http://www.dhr.history.vt.edu/eu/mod05_1968/context.pdf