Sergėjus Michailovičius Solovjovas (1820 – 1879) buvo vienas žymiausių ikirevoliucinės Rusijos istorikų. Svarbiausiu istoriko gyvenimo darbu tapo „Rusijos istorijos nuo seniausių laikų“ leidinio pasirodymas, kurį sudarė 29 tomai. Tuo metu, kada pasirodė pirmieji S. Solovjovo darbai, Rusijos istoriografija jau buvo išėjusi iš Karamzino periodo, nustojusi savo pagrindine užduotimi matyti tik valdovų veiklos ir valdymo formų kaitos pateikimą. Buvo juntamas poreikis ne tik papasakoti, bet ir paaiškinti praeities įvykius, įžvelgti įvykių dėsningumus, atskleisti „vadovaujančią“ idėją, esminę Rusijos gyvenimo „pradžią“. Tokiu būdu S. Solovjovas tapo tam tikru taikytoju. Jis mokė, kad valstybė būdama natūraliu liaudies gyvenimo produktu, yra pati tauta jos vystymesi: vienos negalima atskirti nuo kitos. Rusijos istorija yra jos valstybingumo istorija – ne valdžios ir jos organų, kaip manė Karamzinas, bet tautos gyvenimo istorija iš esmės. Tokiame apibūdinime yra juntama G. Hėgelio mokymo apie valstybę įtaka, kaip žmogaus protinių galių aukščiausią išraiška. Kaip jau buvo minėta, S. Solovjovo istoriografinis palikimas yra įspūdingas savo apimtimi. Tokiu būdu, šiame darbo objektu ir tikslu pasirinkome vieną iš „Rusijos istorijos nuo seniausių laikų“ tomą, - ketvirtąjį tomą. Šį pasirinkimą sąlygojo tai, kad šiame tome S. Solovjovas aprašo XIV a. pab. – XV a. pirmos pusės Maskvos santykius su kaimynais, jų tarpe daug vietos yra skiriama santykiams su Lietuva.
S. Solovjovo Rusijos istorijos ketvirtąjį tomą sudaro trys dalis, suskirstytos Maskvos valdovų valdymo metų principu. Pirmoji dalis apima Vasilijaus Dimitrijevičiaus valdymą, antroji – Vasilijaus Tamsiojo, trečioji dalis – apibendrinanti, kurioje kalbama apie Rusijos visuomenės vidaus padėtį nuo kunigaikščio Mstislavo Toropeckio mirties iki Vasilijaus Tamsiojo mirties (1228 – 1462).
Pirmoje dalyje autorius dėmesį sutelkdamas dėmesį į daugmaž 40 metų laikotarpį, parašė labiau apžvalginio negu analitinio pobūdžio darbą. Tai atsispindi pirmosios dalies skirstyme į skyrius, kurių formuluotės stokoja preciziškumo ir veikiau primena istorijos paskaitų ciklo konspektą. Pavyzdžiui, „Didžiojo kunigaikščio susidūrimas su dėde Vladimiru Doniečiu“, „Santykiai su Didžiuoju Naugardu“, „Maskvos kunigaikščio kova su Lietuvos kunigaikščiu ir Ugros taika“ etc. Viena vertus, atsižvelgiant į gyvenamąjį laikotarpį (XIX a. antroji pusė) griežtai kritikuoti autoriaus už pasirinktą tokią istorinių įvykių pateikimo tvarką negalima. Antra vertus, norėtasi išvysti daugiau „lankstumo“, turint galvoje, kad to meto Vakarų Europoje jau buvo įsigalėjęs istorizmas, su kuriuo S. Solovjovas be abejonės jau buvo susipažinęs. Reikia konstatuoti faktografijos vyravimą šiame darbe, kas nesuteikia didesnės laisvės įvairiau pažvelgti ne tik į Maskvos kunigaikštystės valstybingumo augimą, bet ir į kitas problemas. Autorius tiesiog ieško naujų faktų, kurie paneigtų senus arba vyraujančius teiginius. O bendrasis istoriografinis fonas faktiškai lieka nepakitęs, taigi ir nekinta istorinė savimonė. Tačiau visa tai anaiptol nekeičia šio darbo istoriografinės bei edukacinės reikšmės.
Neatsitiktinai autorius daug dėmesio skiria Maskvos valstybingumo augimui. Atmesdamas ankstesnės istoriografijos perdėm iškeltą atskirų asmenų įtaką valstybės ir valstybingumo vystymesi, autorius imasi nagrinėti atskirus Maskvos tarptautinius santykius su kaimynais, kuriuos jis laiko atsparos taškais, kritiniais istoriniais lūžiais valstybės stiprėjimo ir augimo procese. Galima tik pastebėti, kad autoriaus pasirinktieji lūžių taškai, savo vietą randa ir šiuolaikinėje lietuviškojoje istoriografijoje. Be abejonės, jie yra apšlifuoti, pateikti kitokiu kampu, tačiau paraleles galima įžvelgti. Pavyzdžiui, santykiai su Didžiuoju Naugardu, Vytauto Smolensko paėmimas, Vytauto bandymas užvaldyti Naugardą, lietuvių ir totorių santykiai, Vytauto mūšis su totoriais prie Vorsklos, Lietuvos santykiai su Lenkija ir Livonijos ordinu. Nemažą darbo dalį užima ištisiniai įvykių aprašymai, kurie nuo metraščiuose pateikiamos medžiagos skiriasi tik suliteratūrinta kalba, tai, be abejonės, apsunkina skaitymą. Kita vertus, skaitytoją maloniai turėtų nuteikti, darbe vartojama tiesioginė kalba, kurios dėka autorius skaitytoją nori priartinti prie anų laikų realijų, palikdamas vietos interpretacijoms, kurios taip trūksta šioje knygoje.
Be abejonės, pirmojoje dalyje mus labiausiai domina aptariami Lietuvos santykiai su Lenkija ir Livonijos ordinu. Autorius nuosekliai apibendrino Lietuvos nesutarimus su Lenkija ir Livonijos ordinu bei jų priežastis, kurias sutelkė į LDK rusiškosios periferijos bei centro santykius. Monografijai vertės iš „lietuviškosios“ skaitytojo pusės suteikia ir tai, kad Solovjovas kalba ne tik apie Maskvos valstybingumo raida, tačiau atskirą vietą suteikia ir Horodlės unijai, kurią įvardina kaip lūžinį tašką Lietuvos ir Lenkijos santykiuose bei Lietuvos valstybingumo raidoje. Pirmoji darbo dalis užbaigiama Vasilijaus Dimitrijevičiaus mirtimi.
Antrasis skyrius apima Vasilijaus tamsiojo laikotarpį (1425 – 1462). Šiame skyriuje autorius daugiausiai dėmesio skiria vidaus kovoms po Vasilijaus Dimitrijevičiaus mirties. Dėmesį patraukia vienas faktas, kad autorius nemini, jog Vasilijus tamsusis buvo Vytauto anūkas, įvardindamas jį kaip Jurijaus Dimitrijevičiaus sūnėną. Sunku yra pasakyti, ar tai buvo padaryta sąmoningai, ar ne, tačiau šiame skyriuje Lietuvai yra skiriamas tik epizodiškas vaidmuo, žinant, kad tuo laikotarpiu, Lietuvos užsienio rytų politika buvusi itin aktyvi. Šiame skyriuje daug dėmesio yra skiriame rusiškų žemių kunigaikščių tarpusavio kovoms, kurios, S. Solovjovo teigimu, yra neišvengiamas ir dėsningas rusiškųjų žemių vienijimo(si) komponentas. Kita vertus, reikia pastebėti, kad autorius tik epizodiškai užsimena apie užsienio „intervencinių“ jėgų įtaką valstybingumo kūrime. Tai visų pirma yra siejama su totorių pleišto „sunykimu“ taip pat Lietuvos kovomis su Lenkija, kurioms yra suteiktas atskiras poskyris. Neneigtinos yra tokios autoriaus prielaidos, tačiau gaila, kad minėtos įžvalgos nėra plačiau analizuojamos.
Atskiras autoriaus dėmesys yra skiriamas stačiatikių dvasininkijos įtakai valstybės valdyme, tačiau plačiau jis nėra analizuojamas.
Autorius Vytauto mirtį sieja su Vasilijaus Tamsiojo įtakos Maskvos kunigaikštystėje galutiniu sustiprėjimu. Dėl tokios istoriko pozicijos abejonių kaip ir nekyla, bet tikrasis „šio įvykio“ mastas buvo nevienareikšmiška problema. Visgi kuo remdamasis autorius daro tokias išvadas? Prisiminus autoriaus ryžtą rašyti ne Rusijos asmenybių, o valstybingumo ir visuomenės istoriją, tenka konstatuoti, kad autorius užsibrėžto tikslo preciziškai kaip ir nesilaiko, nes monografija kai kuriose vietose pradeda atrodyti perdėm nekrologiška, - mirtis seka mirtį.
Tradiciškai kaip ir visoje ikirevoliucinėje Rusijos istoriografijoje nemažai vietos yra skiriama Švitrigailos asmeniui kaip stačiatikybės ruporui. Kita vertus, kelia nuostabą ir šiokį tokį susižavėjimą autoriaus apgailestavimas dėl Gediminaičių polinkio keisti religiją dėl valdžios ir naudos. Galima įžvelgti Hėgelio suformuluotų grynosios sąmonės apraiškų įtaką. Solovjovu teigimu, tokią religijų kaitą lėmė pati lietuvių tautos padėtis, kuri nespėjusi sukurti tvirtų tautinio charakterio šaknų, susidūrė su įvairiomis svetimomis ir aukštesnėmis už ją tautybėmis: prie kažkurios iš jų lietuvių tautai teko lygintis, tiesa, ne jėga, bet turint pasirinkimo laisvę.
Trečioji monografijos dalis yra pati ilgiausia, bet tuo pačiu ir įdomiausia. Joje mažiau vietos yra skiriama politinei, trumpiau tariant, mūšių istorijai, o dėmesys yra sutelkiamas į visuomenės socialines ir kultūrines problemas. Būtent šioje dalyje S. Solovjovas pasirodo kaip naujosios istoriografijos atstovas. Vien ką liudija tokie skyrių pavadinimai kaip: „Moters padėtis kunigaikščių giminėje“, „Antspaudai“, „Miestai“, „Menas, amatai“, „Tarptautinė teisė“, „Papročiai“ etc.
Trečios dalies pradžioje yra konstatuojamas ir aptarimas Maskvos kaip rusiškų žemių vienytojos iškilimo ir galutinio įsigalėjimo faktas. Dėmesį patraukia įdomi detalė, kad viena iš Maskvos iškilimo priežasčių buvo puiki jos geografinė padėtis.
Dar viena monografijos detalė verta atskiro aptarimo yra autoriaus bandymas aiškinti atskirų socialinių terminų prigimtį ir jų atsiradimą. Yra kalbama apie atskirų bajorų grupių terminų vartoseną. Pavyzdžiui, didieji, kelio, įvestiniai bajorai. Taip pat atskirai aptariamos ir kitos kunigaikščio dvaro pareigybės: arklidininkas, stalininkas etc. Galima teigti, kad tai buvo vienas pirmųjų socialinės istorijos bandymų, ką vėliau puikiai atliko vadinamosios Kijevo teisės mokyklos atstovai.
Atskiras poskyris yra skiriamas miestams. Kalbėdamas apie miestų buitį, autorius konstatuoja, kad iki lietuvių valdžios įsitvirtinimo pietvakarių Rusios miestuose, pačiu ryškiausiu reiškiniu buvo kitataučių – vokiečių, žydų, armėnų atvykimas. Kyla klausimas, ką tuo autorius norėjo pasakyti. Ar, kad po patekimo lietuvių valdžios įtakon, šis svetimšalių judėjimas sumažėjo, ar, kad juos išstūmė lietuviai? Deja, atsakymo į šį klausimą Solovjovas nepateikia. Kaip esminius miesto vystymosi lūžius autorius išskiria 1388 m. Vytauto privilegiją žydams, 1387 m. Vilniaus suteiktas vadinamąsias Magdeburgo teises bei 1457 m. Kazimiero privilegiją lietuviškosioms žemėms, kuria pasak autoriaus miestiečių teisės buvo prilygintos kunigaikščių, ponų ir bajorų teisėms, išskyrus teisę išvažiuoti į užsienį ir teisę turėti priklausomų žmonių. Šioje vietoje autoriui trūksta šiek tiek nuoseklumo vertinant bei lyginant miestiečių bei bajorų teises, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad S. Solovjovas nebuvo teisės istorikas ir į tai giliau nesigilina, šiuos neatitikimus galima praleisti pro šalį. Susidomėjimą kelia autoriaus įžvalga, kad miestą jau galima vadinti miestu tikrąja prasme, tik tada, kai atsiranda mūras. Toks teiginys nėra praradęs aktualumo ir šiuolaikinėje istoriografijoje.
S. Solovjovas atkreipia dėmesį ir į taip jo įvardinamas fizines negandas: badą, marą, kitas epidemijas. Kai kurias iš jų sieja su blogai veikiančiais papročiais. Pavyzdžiui, mirusius laidoti miesto viduje, šalia bažnyčių. Autorius konstatuoja, kad nepavyko rasti jokių žinių apie mirusiųjų nuo mano laidojimą masinėse duobėse.
Ypač daug vietos autorius skiria Maskvos kunigaikščių santykiais su Konstantinopoliu bei atskirų metropolitų veiklai, pavyzdžiui, lietuvių skaitytojui puikiai „pažįstamiems“ Camblakui, Fotijui, Izidoriui. Didelis dėmesys yra skiriamas ir Florencijos unijai, kuri turėjo sumažinti tarpkonfesinių santykių įtampą, kurie paaštrėjo LDK kunigaikščiui Aleksandrui vedus Maskvos kunigaikštytę Elena ir tokiu būdu Rusijos valdovams atsiradus progai tiesiogiai kištis į LDK vidaus reikalus. Trečioji dalis baigiama faktografiniu politinės ir religinės veiklos rusiškose žemėse aprašymu, kuris didesnio įspūdžio nesukelia, veikiau apsunkina patį skaitymą. Ir tik pačios dalies pabaigoje galima rasti šiokius tokius apibendrinimus. Autorius iškelia klausimą: „Koks visgi buvo mūsų valstybės susidarymas“? Atsakymas paprastas ir kartu įžvalgus: iš išorės Lietuva negalėjo sutrukdyti Maskvos stiprėjimui, stipriai ir ilgai nuo jos ginti silpnesnes kunigaikštystes. Iš pradžių lietuvių kunigaikščių nuolatos dėmesį į vakarus atitraukdavo tuo metu dar stiprus Vokiečių Ordinas; vėliau po Jogailos ir Jadvygos vedybų dėmesys buvo telkiamas santykiams su Lenkija, prie kurio dar prisijungė dėmesys žlungančiam Ordinui, Bohemijai, Vengrijai.
Kritikai ne be pagrindo priekaištauja autoriui dėl neritmiškumo ir mechaniško atskirų dalių sudėliojimo bei nepadirbtos faktografinės medžiagos gausa, bereikalingu dogmatiškumu, pastabų lakoniškumu; toli gražu ne visi puslapiai, skirti teisinės ir ekonominės būklės reiškiniams tenkina šiuolaikinį skaitytoją. Viena vertus, istorinis S. Solovjovo žibintas išskirtinai nukreiptas į valstybingumo augimą ir vienijančio centro augimą, neišvengiamai tamsoje paliko daugelį istoriko plunksnos vertingų gyvenimo sričių. Antra vertus, S. Solovjovas pirmasis į dienos šviesą išvilko galybę Rusijos praeities svarbių reiškinių, kurie anksčiau buvo likę nepastebėti, ir jeigu kai kurie jo požiūriai nesurado pilno atgarsio istorijos moksle, tačiau be išimties žadino istorinę mintį ir kvietė tolimesniems tyrimams.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą