XX a. 1 p. Klaipėdos krašto socialinės istorijos istoriografija

Mūsų gyvenamaisiais laikais niekas neabejoja istoriografinės refleksijos reikalingumu, tačiau nepaisant pavienių entuziastų pastangų, ši sritis ir toliau lieka mūsų istoriografijoje viena labiausiai apleistų. Tokia padėtis ir mums apsunkina konceptualiai pristatyti dabartinę Mažosios Lietuvos istoriografijos būklę. Tokiu būdu, norėdami palengvinti šią užduotį, mes apžvelgsime tik XX a. 1 p. Klaipėdos krašto socialinės istorijos istoriografiją.

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete nuo 1992 m. įsikūręs Vakarų Lietuvos istorijos tyrimų centras ir nuo 1993 veikianti Istorijos katedra surado puikią nišą, sutelkdami dėmesį į Vakarų bei Mažosios Lietuvos ir Baltijos jūros regiono šalių tyrimą. Pagrindinis periodinis leidinys „Acta Historica Universitatis Klaipedensis“[1].

Klaipėdos krašto istorija, jeigu ją suvokiame vien kaip įvykius nutikusius mažame žemės lopinėlyje dabartinės LR ribose, didesnio susidomėjimo pasaulinėje akademinėje bendruomenėje neturi. Todėl tiriant Klaipėdos krašto istoriją be galo svarbu suvokti europinį kontekstą, dirbtinai neizoliuoti jos tiek nuo Vakarų, tiek nuo Rytų kaimynų. Mums rūpimu aspektu, reikia pastebėti, kad šių šalių universitetuose ar kitose mokslo įstaigose egzistuoja Rytų ir Vidurio Europos centrai, kuriems Lietuvos istorija platesniame kontekste gali rūpėti. Pavyzdžio dėlei galima paminėti vieną pagrindinių Rytų ir Vidurio Europos tyrimų centrų Vokietijoje – Herderio institutą, kuris pakankamai plačiai tyrinėja Rytprūsių, Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto istoriją. Be abejo, tai yra dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių.

XX a. 1 pusės Klaipėdos krašto istoriografija buvo politizuota ir idelogizuota. Tuomet istoriografija Prūsijos bei Mažosios Lietuvos tematika labai išsiplėtojo, imta daugiau remtis įvairiais šaltiniais, statistika. Antra vertus, šios epochos istoriografija, labiau veikiama politikos, ideologijos, tenkino valdžios poreikius. Tyrimų kryptis, metodologiją lėmė žmonijos katastrofos – Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, senųjų imperijų griuvimas ir naujų susidarymas, tautinių valstybių kūrimasis, sienų kaita, socialinės ūkinės, visuomeninės sanklodos pasikeitimas, žmonių psichologijos lūžis. Tarpukaryje vokiečių istoriografijos Mažosios Lietuvos bei skyrium Klaipėdos krašto klausimais sąlyginai skirstytinos į 3 laikotarpius: 1918–1923, 1923–1933 (nuo Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuvos valstybe) ir 1933–1945 (nacių viešpatavimo). Nuo 1923 ir ypač nuo 1933 vieni tyrėjai ir toliau ieškojo objektyvios mokslinės tiesos, kiti taikėsi prie oficialiosios politikos.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje sparčiau plėtojantis rinkos ekonomikai, vis labiau skaidantis visuomenės sluoksniams, Prūsijos istoriografiją papildė socialinio ūkinio pobūdžio veikalai. Sėkmingai pritaikytas tyrimo istorinis lyginamasis metodas. Buvo sukaupta daug duomenų apie feodalinę žemėvaldą, žemdirbių kategorijas bei jų padėtį atskiruose kraštuose, provincijose, karaliaus domenuose ir bajorų-dvarininkų dvaruose; rentos formų kaitą; ūkininkų socialinę skaidą lietuvių ir vokiečių gyvenamose srityse bei valsčiuose; lietuvių žemdirbių luomo skaidymąsi ir žemės ūkio darbininkų sluoksnio formavimąsi, išskirtinę specifinę lietuvių padėtį.

Vienas pirmųjų buvo Ansas Bruožis – Mažosios Lietuvos spaudos ir kultūros istorikas, poligrafininkas, bibliografas, publicistas. Parašė ir parengė spaudai knygų: “Birutė”(1905), “Klaipėdiškių dainos”(1908), “Prūsų lietuvių raštija”(1913), “M.Lietuvos buvusieji rašytojai ir žymesnieji lietuvių kalbos mylėtojai” (1920) ”Mažosios Lietuvos politikos veidrodis”(1923), “Vadovėlis po Klaipėdos kraštą”(1924, “Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos”(1925) etc. Viliaus Gaigalaitis savo darbe Evangeliški susirinkimai Lietuvoje, išleistame 1905 m., apžvelgia susirinkimininkų judėjimo išplitimą atskirose vyskupijose, pateikia jų požiūrį į pasaulietinę kultūrą.

Rudolfas Valsonokas – žurnalistas, teisininkas, studijavo Varšuvos, Krokuvos ir Vilniaus universitetuose. 1920-23 Lietuvos užsienio reikalų ministerijos referentas, Eltos atstovas Gdanske. Gyvendamas Klaipėdoje dirbo žurnalistinį darbą, aktyviai dalyvavo lietuvių ir vokiečių spaudoje. 1932 Klaipėdoje išleido knygą “Klaipėdos problema”, kurioje autorius pirmą kartą mokslinės analizės metodu nušvietė Klaipėdos krašto istoriją XIII-XX a., ypač nuodugniai išnagrinėjo jos 1919- 1924 laikotarpį sudėtingų to meto Europos politinių įvykių kontekste. Parašė dvi monografijas apie Klaipėdos kraštą ( Der Memeler Hafen und die litauischer Verkehrspolitik”, 1933; “Der Fall Bottchers vor dem Haag, 1932). “Klaipėdos problema” 1989 m. dar kartą buvo išleista fotografuotiniu būdu[2].

Savo tautos praeitį tyrė ir gynė jos teises gyvuoti patys mažlietuviai. Žymiausias M.Lietuvos mokslininkas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) istoriosofiškai aiškino Mažosios Lietuvos lietuvių etnogenezę, raidą, lietuvių autochtoniškumą, baltų ir germanų kultūrų sąveiką, palygino istoriografiją Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje, apžvelgė vokiečių ir lietuvių santykius per 700 m., autochtonų prievartinės ir natūralios germanizacijos priežastis bei procesus, smerkė Prūsijos valdžios priemones suvokietinti lietuvius (Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen, 1932). Davė atkirtį mortensenininkams bei kt. ostforšeriams, politiniais ideologiniais sumetimais tendencingai nušviečiantiems autochtonų prūsų ir lietuvių kovą dėl laisvės, dėl išlikimo[3]. Vincas Vileišis nagrinėjo tautinius santykius Mažojoje Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo remdamasis gyventojų surašymo statistine analize[4].

Po Antrojo pasaulinio karo Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istoriografijai ypač daug dėmesio skiriama VFR. Ostforšerinei istoriografijai plėtoti sukurta institutų, draugijų, organizacijų, leidžiama gausybė periodinių ir tęstinių leidinių, skelbiama šaltinių, parašyta daug monografijų, kraštotyrinio pobūdžio veikalų, atsiminimų, išleista albumų. Iselin Gundermanas paskelbė Evangelikų bažnyčios dokumentų Die evangelischen General-Kirchen- und Schulvisitationen in Ost- und Westpreussen 1853 bis 1944, 1953 (Bažnyčių ir mokyklų generalinės vizitacijos Rytų ir Vakarų Prūsijoje). W. Hubatschas, K. Forstreuteris kategoriškai neigė vykdytą germanizaciją, akcentavo savaiminį ir savanorišką mažlietuvių germanizavimąsi. Ne itin stiprią lietuvybės atžvilgiu diskriminaciją buvus tvirtina ir Jochen D. Range.

Kiti vokiečių autoriai, nagrinėję imperijos tautinę politiką, prioritetą teikė lenkiškajam klausimui (Hartmutas Boockmannas, Fritzas Gause, Schulze Hagenas, Hansas Ulrichas Wehleris, Johanas Willmsas), o mažlietuvių, mozūrų situacijai aptarti skyrė fragmentišką dėmesį.

XX a. pabaigoje Vokietijos istoriografijoje vis labiau įsigali objektyvesnis požiūris į vokiečių ir lietuvių santykius (Dietrich Albrecht, H.Boockmann, O.Büsch, G.Bauer, S.Hartmann, Arthur Hermann, Manfred Klein, Alfred Kelletat, Harry Stossunas, Jörgenas Storosta, Karl-Heinz Rufmann, Alfredas Franzkeitis). Tautų suartėjimo, tolerancijos dvasia parašyta D.Albrechto knyga Wege mach Sarmatien. Zehn Tage Preussenland, 1995 (Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijos krašte; lietuvių kalba 1999 Vilniuje). Tą patį galima pasakyti ir apie šiuolaikinius lietuvių tyrėjus. Vokiečių ir lietuvių savitarpio supratimui reikšminga abiejų šalių mokslininkų parašyta ir A.Hermano spaudai parengta knyga Die Grenze als Ort der Annäherung. 750 Jahre deutsch-litauische Beziehungen, 1992 (Siena kaip suartėjimo vieta. 750 metų vokiečių ir lietuvių santykių). Horstas Kenkelis paskelbė svarbių Mažosios Lietuvos lietuviškumą liudijančių archyvinių šaltinių: Brauernlisten des Amts Tilsit aus der Zeit vor und nach der grossen Pest von 1709/10 ir Amtsbauern und Kölmer im nördlichen Ostpreussen um 1736 nach der „Repeuplierung“ des Distrikts Litauen nach der Generaltabelle und den Prästationstabellen (abi publikacijos leidinyje Sonderschriften des Vereins für Familienforschung in Ost- und Westpreussen e. V. nr. 9, 1968, nr. 23, 1972). Tačiau dėl Klaipėdos krašto praeities tarp Lietuvos (Petronėlė Žostautaitė Klaipėdos kraštas 1923–39, 1992; Vytautas Žalys Kova dėl identiteto, lietuvių ir vokiečių kalbomis, 1994; Robertas Žiugžda Po diplomatijos skraiste, 1973, Vokietijos ir Lietuvos santykiai. 1919–40, 1981) ir Vokietijos (E.Plieg, F.Althof, G.Willoweit, H.Hecker, W.Schwack, kt.) tyrėjų dar vyksta aštri polemika. Apie Klaipėdos srities praeitį ir XX a. įvykius su gausiomis iliustracijomis platų kompiliacinį ir labai tendencingą veikalą Das Buch vom Memelland, 1968 (II leidimas 1990; Klaipėdos krašto knyga) parašė Heinrichas A.Kuršaitis.

Paskutinįjį XX a. dešimtmetį galima apibūdinti kaip vaisingo vokiečių Herderio instituto bei lietuvių istorikų bendradarbiavimo dešimtmetį. Atsisakoma politizuotos Klaipėdos krašto istorijos, dėmesys telkiamas į kultūrinius, socialinius, ekonominius santykius.

Pradedamas nagrinėti Mažosios Lietuvos gyventojų identiteto specifiškumas. Iš lietuvių istorikų pirmasis šią problemą aktualizavo Vytautas Žalys (1993)[5]. Vytautas Žalys glaustai apžvelgia, kaip šimtmečius gyvenę skirtingų pavergėjų mažlietuviai, ir didlietuviai išsiugdė savitą gyvenseną, mąstyseną. XIX a. tautiniai sąjūdžiai Europoje, Prūsų Lietuvoje, priešingai nei rusų pavergtoje Lietuvos dalyje, nesužadino jokių politinių aspiracijų.Prūsų lietuviai tenkinosi peticijomis dėl gimtosios kalbos ir kultūrinių laisvių.

P. Žostautaitė savo studijoje apie Klaipėdos kraštą apžvelgia ekonominį, kultūrinį bei religinį krašto gyvenimą[6]. Vygantas Vareikis Klaipėdos krašto XX a. istorijos apybraižoje iškelia evangelikų bažnyčios priklausomybės klausimą[7]. Akcentuoja Vokietijos politinį spaudimą Lietuvai dėl evangelikų bažnyčios priklausomybės Lietuvai ar Vokietijai. Tokiu būdu, Klaipėdos evangelikų parapijos toliau liko Vokietijos evangelikų dalimi, tad, neveltui, daugelis krašto dvasininkų buvo nusistatę provokiškai, radikaliausiai – pronacistiškai – Teodoras Zasas (Zaas). A. Baublys nagrinėja Didžiosios ir Mažosios Lietuvos evangelikų bažnyčių ryšius[8]. Istorikas konstatuoja, kad nepaisant politinių peripetijų, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos evangelikai buvo pradėję ir išvystę gražų ir turiningą bendradarbiavimą, kuriant vieningą Lietuvos evangeliškąją bažnyčią. Vokietijos ir Lietuvos ginčą dėl evangelikų bažnyčios priklausomybės paliečia ir Albertas Juška[9]. Apie šų ginčą taip pat rašė ir vokiečių istorikas Arthur Hermann[10].

Fragmentiškai kultūrinių draugijų veiklą apžvelgė Vacys Bagdonavičius. Tiesioginį Lietuvių literatūrinės draugijos suteiktą impulsą mažlietuvių kultūrinių aspiracijų susiformavimuisi nagrinėjo Leonas Gineitis studijoje Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra (1995), Vaclovas Milius (1995)[11]. Algirdas Gečas nušvietė “Santaros” veiklą Mažojoje Lietuvoje[12]. Tautinių mažumų problemą Klaipėdos krašte nagrinėja Nijolė Strakauskaitė. Pasak istorikės, tautinės mažumos sąvoka ir jos interpretacijos variantai Klaipėdos krašto atžvilgiu vaidino tam tikrą vaidmenį tiek Lietuvos, tiek Vokietijos politikoje, siekiant realizuoti politinius prioritetus[13]. V. Vareikis taip pat kėlė klaipėdiškių identiteto problemą, žvelgdamas į ją per lietuvių bei vokiečių santykių prizmę[14].

1998 m. Hamburge buvo išleistas straipsnių rinkinys, apimantis tarpukario lietuvių ir vokiečių santykius Klaipėdos krašte[15].

Henning Detlef apžvelgia vokiečių ir lietuvių santykius Lietuvoje[16]. Blomeier Volker kreipia dėmesį į socialinius konfliktus iškilusius tarpukario Lietuvoje modernizavimosi laikotarpiu[17]. Joachim Tauber tiria mažlietuvių padėtį Klaipėdos krašte[18]. N. Penkaitis iškelia agrikultūrinę raidos tarpukario Klaipėdos krašte klausimą[19]. Silva Pocytė 2000 m. apgynė disertaciją apie Mažosios Lietuvos lietuvių tautinį identitetą ir kultūrinę raišką[20]. Autorė apžvelgė ir mažlietuvių padėtį Vokietijos imperijos laikotarpiu[21]. Daiva Kšanienė nagrinėja muzikinį gyvenimą Klaipėdos krašte[22]. A. Fugalewitsch žvelgia į vokiečių sportines draugijas Klaipėdos krašte ir Lietuvoje per kultūrinį ir ideloginį konfliktą[23]. Vieną naujausių studijų išleido Prancūzijos istorikė Isabelle Chandavoine[24].

Apibendrinant šią istoriografinę apžvalgą reikia konstatuoti, kad tolimesni socialiniai – kultūriniai Klaipėdos krašto istorijos tyrimai galimi tik esant glaudžiam Lietuvos bei užsienio (šiuo atveju – vokiečių) mokslininkų bendradarbiavimui. Visa tai sąlygojo Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto ypatinga istorija bei specifinė padėtis.

---

[1] Žalgirio laikų Lietuva ir jos kaimynai // Acta Historica Universitatis Klaipedensis I, sud. Čapaitė R., Nikžentaitis A., Vilnius, 1993; Klaipėdos miesto ir regiono istorijos problemos // Acta Historica Universitatis Klaipedensis II, sud. Nikžentaitis A., Žulkus V., Klaipėda 1994; Zenonas Ivinskis. Lietuvos istorijos šaltiniai // Acta Historica Universitatis Klaipedensis III, sud. Nikžentaitis A., Rowell S. Chr., Žulkus V., Klaipėda, 1995; 1923 metų sausio įvykiai Klaipėdoje // Acta Historica Universitatis Klaipedensis IV, Klaipėda, 1995; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai // Acta Historica Universitatis Klaipedensis V, Klaipėda, 1996; Žulkus V. Palangos viduramžių gyvenvietės // Acta Historica Universitatis Klaipedensis VI, Klaipėda, 1997; Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI - XX a. istorijos problemos // Acta Historica Universitatis Klaipedensis VIII, Klaipėda, 2001.

[2] Valsonokas R. Klaipėdos problema. – Vilnius, 1989.

[3] Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. Vilnius, 2001.

[4] Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1935.

[5] Žalys V. Kova dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdos krašte tarp 1923 – 1939. - Luenburg, 1993.

[6] Žostautaitė P. Klaipėdos kraštas 1923 – 1939. – Vilnius, 1992.

[7] Vareikis V. Klaipėda XX amžiuje. – Klaipėda, 1993.

[8] Baublys A. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos evangeliškųjų bažnyčių ryšiai 1918 – 1939 m. // Mažosios Lietuvos istorija ir etnografija. Mokslinės konferencijos, įvykusios 1993 m. gruodžio 10 d., medžiaga. – Klaipėda, 1994.

[9] Juška A. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI – XX amžiuose. – Klaipėda, 1997.

[10] Hermann, Arthur: Der memelländische Kirchenstreit von 1919 bis 1925. Kirche im Osten 40/41 (1997/98), 11-30.

[11] Gineitis L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. - Vilnius, 1995.

[12] Gečas A. “Santaros” veikla 1912 – 1939 metais // Senieji Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšiai. Mokslinės konferencijos, įvykusios 1995 m. gruodžio 1 d., medžiaga. – Klaipėda, 1996.

[13] Strakauskaitė N. Tautinių mažumų problema Klaipėdos krašte 1923 – 1939 // Mažumos kultūroje, istorijoje ir politikoje. Mokslinės konferencijos medžiaga. – Klaipėda, 1998; Europietiškas identitetas ir Vakarų Lietuvos multikultūrinė tradicija. - Santr. angl. - Bibliogr. : 14 pavad. // Europos saugumo įvairovė : mokslinės konferencijos medžiaga, Klaipėda, 1999 m. balandžio 23 - 24 d. / Klaipėdos universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. - Klaipėda, 1999; Mažosios Lietuvos elito identiteto problema: kultūrinis diskursas // Sociologija. Mintis ir veiksmas. Klaipėda, 2001, Nr. 1-2, p. 66 - 76.

[14] Vareikis V. Klaipėdiškių / memelenderių identitetas bei vokiečių ir lietuvių santykiai Mažojoje Lietuvoje XIX-XX a. // Sociologija. Mintis ir veiksmas. Klaipėda, 2001, p. 54 – 65; Das deutsch-litauische Verhältnis im Memelland zwischen 1919-1941. Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses / Hrsg. v. Boris Meissner. Hamburg 1998, 71-84; Deutsch-litauische Beziehungen in der ersten Hälfte des 20. Jahrhunderts. Annaberger Annalen 5 (1997), 6-25; Vareikis, Vygantas: Germano-Lithuanian Relations in Lithuania Minor and Certain Aspects of the "Memelland Identity" in the Nineteenth and Twentieth Centuries. Baltisch-deutsche Sprachen- und Kulturenkontakte in Nord-Ostpreußen. Methoden ihrer Erforschung / Hrsg. v. Jochen D. Range. Essen 2002 (Schriften des Insituts für Baltistik. Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald; 2), 81-97.

[15] Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses. Hrsg. v. Boris Meissner, Sabine Bamberger-Stemmann, Detlef Henning. Hamburg 1998. 503 S.

[16] Henning, Detlef: Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelgebiet. Tagung der Studiengruppe für Gegenwartsbezogene Baltikumforschung. In: Osteuropa 47. 7 (1997), 703-704; Henning, Detlef: Die deutsche Volksgruppe in Litauen. Tagungsbericht zum Symposium im Herbst 1996 in Travemünde. Baltica 10. 1 (1997), 2-5.

[17] Blomeier, Volker: Litauen in der Zwischenkriegszeit. Skizzen eines Modernisierungskonflikts. Münster 1998. 287 S. (Arbeiten zur Geschichte Osteuropas ; 6).

[18] Tauber, Joachim: Der unbekannte Dritte. Die Kleinlitauer im Memelgebiet 1918-1939. Der 'Fremde im Dorf'. Überlegungen zum Eigenen und zum Fremden in der Geschichte. Rex Rexheuser zum 65. Geburtstag / Hrsg. v. Hans-Jürgen Bömelburg [u.a.]. Lüneburg 1998, 85-104; Die Memelfrage im Rahmen der deutsch-litauischen Beziehungen 1919-1939. Deutschland und Litauen. Bestandsaufnahmen und Aufgaben der historischen Forschung / Hrsg. v. Norbert Angermann [u.a.]. Lüneburg 1995, 107-118.

[19] Penkaitis, Norbert: Der Beitrag der Deutschen zur Landwirtschaft Litauens. Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses / Hrsg. v. Boris Meissner. Hamburg 1998, 182-197.

[20] Pocytė S. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinis identitetas ir kultūrinė raiška 1871-1914 m. / Daktaro didertacijos santrauka, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 2000; Mažlietuvių identiteto problema 1871-1914 m. // Lituanistica. Vilnius, 2000. Nr. 1-2 (41 - 42); Die sozialen Strukturen im Memelland während der Jahre 1918 bis 1940. Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses / Hrsg. v. Boris Meissner. Hamburg 1998, 85-98; Die Tätigkeit des "Komitees Litauischer Organisationen im Memelgebiet" 1934-1939: Das Zusammenleben von Kleinlitauern und Litauern im Autonomiegebiet. Manfred Klein (Übers.). Annaberger Annalen 11 (2003), 99-111.

[21] Pocytė S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871 – 1914. - Klaipėda, 2002.

[22] Kšanienė, Daiva: Muzika Klaipėdos krašte. Muzikinis gyvenimas iki 1939 m. Kaunas, 1996; Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. (XVI a. - XX a. pirmoji pusė). Biografinis žinynas Klaipėda, 2000.

[23] Fugalewitsch, Algird: Die deutschen Sportvereine im Memelland und in Litauen im Konflikt zwischen Kultur und Ideologie. Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses / Hrsg. v. Boris Meissner. Hamburg 1998, 198-205.

[24] Chandavoine I. Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920 – 1932). – Vilnius, 2003.