Motiejaus Valančiaus svarbiausias istorinis veikalas "Žemaičių vyskupystė" išleistas net triskart ir laikomas chrestomatine Lietuvos istorijos knyga. Praktiškai visi vyskupo rankraščiai buvo paskelbti ir šiuo požiūriu jam labiau pasisekė nei amžininkui Simonui Daukantui, kurio didelė dalis istorinių studijų liko rankraštiniame variante.Vyskupas iš to laikotarpio istorikų išsiskyrė objektyvumu. Savo veikaluose stengėsi likti nešališkas, vengė didelių istorinių faktų komentarų, jausmų demonstravimo, kas ypač būdinga jau minėtam Simonui Daukantui.
Motiejus Valančius savo darbais iš visuomenės norėjo istorinės savivokos, padedančios įterpti ar ištirpinti individualiąją egzistenciją kolektyvinio, atskiro ar net dvasiškai suverenaus tautos fenomeno laike. Išlikę laiškai bei prisiminimai liudija, jos Motiejaus Valančiaus "Žemaičių vyskupystė" darė nemažą poveikį plačiajai publikai, formavo tam tikrus stereotipinius orientyrus, supažindino su lietuvių ir kitų tautų istorija.
"Žemaičių vyskupystė" buvo išversta į lenkų kalbą, todėl sulaukė platesnės auditorijos dėmesio. Apie šį Motiejaus Valančiaus veikalą savo mintis yra išdėstę ne tik Lietuvos istorikai, bet ir lenkų mokslininkai. Pastarieji, išanalizavę veikalą, daro išvadą, jog jis yra svarus, mokslinis, pirminiais šaltiniais paremtas pasakojimas, neprarandantis savo mokslinės vertės vien dėl to, kad daugelis archyvinių šaltinių, kuriais vyskupas galėjo pasinaudoti, jau nebepasiekiami tyrinėtojams.
Dabartiniai istorikai dar daugiau įžvelgė Motiejaus Valančiaus istorinių tyrinėjimų privalumų. Vienas tokių būtų kritiškas vyskupo požiūris į katalikų bažnyčios praeitį, neiškreiptas romantinių ir konfesinių tendencijų.
Yra manančių, kad Motiejaus Valančiaus istorinių tekstų rašymo stilius per daug paprastas, nemoksliškas, kartais net naivus. Tačiau visada pravartu prisiminti, jog tuo laikotarpiu dar nebuvo susiformulavusi lietuvių bendrinė kalba, o ką jau kalbėti apie mokslinį stilių, specifinius terminus. Be to, vyskupo veikalai skirti kuo platesniam ratui žmonių. Moksliškos kalbos tikrai nebūtų supratę didžioji tuometinės visuomenės dalis, kuri tebuvo pasiekusi elementarų išsimokslinimo lygį.
Valančiaus raštų kalba gerokai skyrėsi nuo Daukanto, nors abu buvo kilę iš tos pačios pajūrio žemaičių šnektos ploto, teigia Z. Zinkevičius[1].
Valančius rašė vyskupystės, i. e. bažnytinės organizacijos istoriją, pats buvo katalikų dvasininkas, tačiau svetima senoji teologinė istoriografija, savo veikalą jis grindžia racionalistiniu istorijos supratimu, būdingu apšvietos epochos istoriografijai. Vyskupystės istoriją Valančius parašė kaip pasaulietinį veikalą.
Minėtą veikalą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje pateikiama vyskupystės kūrimosi istorija, kuri, iš esmės, yra aprašomojo, faktografinio pobūdžio, tačiau ir joje galima įžvelgti autoriaus istorinę koncepciją, jo asmeninį požiūrį į įvykius. Antroje dalyje pateikiami bažnytinių mokyklų kūrimosi istorija bei aplinkybės, taip pat ir ordinų kūrimosi Žemaičių žemėje istorija. Jeigu pirmą veikalo dalį, iš esmės, galėtume laikyti šaltinių surinkimo ir faktografinio aprašo atveju, kuris yra naudingas ir nūdienos tyrynėtojams, nes kai kurių iš jų jau nebėra išlikusių, tai antroje dalyje galima rasti ir žemaičių savimonės apraiškų bei jų komentarų.
Tokiu būdu, antrą veikalo dalį yra lengviau recenzuoti, nes joje daug daugiau atsiskleidžia autoriaus požiūris bei puikaus pasakotojo talentas.
Veikalas pradedamas žemaičių krikšto aplinkybėmis. Valančius aprašydamas senovės žemaičių tikėjimą, teigia: “jog tikėjimas tas buvo klaidus ir išganymo dūšioms atnešti negalįs, vienok Lietuvos kunigaikštystei dideliai geliavo” (§ 17)[2]. “Tas tai tikėjimas darė, jog žemaičiai drąsūs ir narsūs karėse, pirmaisiai buvo kareiviais didžių Lietuvos kunigaikščių, tas juos, nors išskydusius, po miškus, vienos nakties būvy surinkdavo į vieną būrį dėl atmonijimo neprieteliams”. (§ 17).
Taigi, iš šio epizodo matome, kad autorius nesmerkia senojo žemaičių tikėjimo ir netgi įvardina tai kaip būtinybę, kaip jungiantį tautos elementą.
Iš kitos pusės, autorius parodo logišką krikšto priėmimo aktą, senojo žemaičių tikėjimo atžvilgiu. Tai buvusi būtinybė, nes krikštyjant žemaičius ir griaunat jų dievaičius, jie tylėję, tad žemaičiai ir pripažinę jų silpnybę[3].
“Žemaičių vyskupystėje” su visomis žemiškomis silpnybėmis aprašomi kunigai, net aukštesnieji dvasininkai – kanauninkai, prelatai ir vyskupai, jų smelkimasis į aukštesnes ir pelningesnes vietas, nesidrovint nė intrigų, caro valdžios paramos.
Daug vietos skiriama vienuolių kivirčams, ypač jėzuitų su pijorais. Gan kritiškai vertinamos jėzuitų mokyklos. Antai, aprašydamas XVII a. pab. – XVIII a. 1 p., Valančius sako, kad dėl Kražių jėzuitų mokymo jų mokiniai “nė kiek dar mokyti nebuvo”.
Visur lyg tyčia yra pabrėžiamas dvasininkų rūpinimasis pajamomis, parodomi būdai, kuriais jie didina savo ir bažnyčios turtus, nevengiama ir komiškų situacijų aprašymo. Visa tai iš tiesų suteikia šiam didelės apimties veikalus lengvumo bei skatymo malonumo[4].
Kaip minėjome, Valančius nevengia parodyti dvasininkų žemiškų ydų, tai ir atsispindi vyskupų paskyrimo aprašymuose (§ 38, 44).
Tiesa, geriems vyskupų darbams yra skiriama daug daugiau vietos. Valančius pasakodamas apie vyskupo Vaclovo Viežbickio darbus, apie jį ir jo suamnymus atslipiepia palankiai. Tik aprašydamas jo mirtį, kada jis palikęs didelius turtus, kurių nespėjęs užrašyti bažnyčiai, teigia juos buvus išgrobstytus įvairių žmonių ir su kartėliu užbaigia: “Taip mažne visuomet klojas: ko gero mes patys kol gyvi, nepasteigsim, to likusieji nepadarys” (§ 52)[5].
Kitas religijas, net atskilusias nuo katalikų bažnyčios evangelikus – reformatus ir liuteronus, traktuoja tolerantiškai, nėra čia jų nepagrįsto smerkimo, taip būdingo ano meto katalikiškiems raštams, teigia V. Merkys[6].
Valančius aprašydamas protestantų tikėjimo plitimą į žemaičius leidžia suprasti, kad jis plito dėl pačių pernelyg žemiškų kunigų ydų, kurie, iš esmės, jau ir iki tol palaidai gyvenę, o “netikėlių tikėjimas” tik dar labiau atrišę jiems rankas. Tai teigdamas, autorius cituoja P. Roizijaus žodžius apie vyskupą Jurgį Petkevičių: “Vyskupą Petkevyčią retai tegalėjo kas matyti bažnyčioj, rečiau dar mišias laikant, rašto švento nė lytėti nedasilytėjo. Medžioklė jam terūpėjo: nuo aušros lig brėkštant po laukus su šunimis skrajojo. Ai, kad taip būtų ieškojęs dangaus, kaip medės paukščių, pranokęs būtų ir Povilą apaštalą!” (§ 55)[7].
Tad nenuostabu, kad esant tokiems pavyzdžiams, žmonėms dar lengviau buvo atsimesti nuo tikrojo tikėjimo; koks ganytojas, tokios ir avelės.
Valančius apgailestaudamas teigia, kad diduomenė į naująjį tikėjimą pervirto, o “artojai su vargdieniais, patys nieko nemokėdami, nežinodami [ ... ], tarėsi beklausantys žodžio dievo, tuo tarpu klausė mokytojų naujo tikėjimo” (§ 57)[8].
Galima tik konstatuoti, kad ne viską lemia asmeninės žmogaus savybės, bet ir savo pareigos ir pašaukimo supratimas.
Tokiu būdu, perfrazuojant galima teigti, kad, anot Valančiaus, kiekviena valdžia objektyviai atlieka savo paskirtį, nepriklausomai nuo vykdytojo valios ir to, koks jis yra (doras ar nedoras, mokytas ar nemokytas), taip pat ne viskas būna taip, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo (šiuo atveju prielaida, kad valdžia gali klysti).
Autorius “Žemaičių vyskupystės” istorija pasakoja, pateikia per asmenis, per žmogiškų santykių prizmę, tai nėra ypatingai pabrėžta, bet žinant autoriaus moralines bei politines nuostatas, tai galima įžvelgti, bet į tai giliau nesigilinsime, tai nėra pagrindinė mūsų užduotis.
Aprašydamas kanauninkų apgavystes, jis tai aiškina vyskupo karšumu, kada žmogus jau nelabai galįs ką nors suprasti ir tam užkirsti kelią. Vyskupas nėra iškeliamas aukščiau už žmogų, lyg kokia dieviška apvaizda, o parodomas seno žmogaus silpnumas. Visa tai autorius pateikia skaitytojui, tačiau nepateikia jokio galimo sprendimo būdo, nesigilina į tai, tiesiog konstatuoja patį faktą, prisiimdamas stebėtojo iš pašalies vaidmenį: “Kanauninkai per pačią karšatį silpną jau vyskupą Geišą kaip tinkamai apgaudinėjo [ ... ]” (§ 81)[9].
Valančius kritiškai vertina ir stebuklus. Pasakodamas apie Ugionių šaltinio stebuklą, kada 1657 m. pasirodęs Dievo Motinos paveikslas, jis daro išvadą, kad: “Tiesa pasakius, visuomet taip nutinka su vargdieniais, kiekvienas iš jų veikiau tiki tokiems apreiškimams, nekaip daiktams, nuo paties dievo apskelbtiems ir rašte šventame išrašytiems. Spėriau sirgdami žadas į tokias, nekaip važiuoja prie gydytojo. Taip vienok darydami, neišmintingai daro” (§ 91)[10].
Toliau I veikalo dalyje ištisai cituojami šaltiniai: bažnyčių steigimai, turtų užrašymai etc. Visa tai yra naudinga kaip pirminiai šaltiniai, nes kai kurių iš jų jau nebėra išlikusių.
Kaip ir minėjome, II veikalo dalyje Valančius labiau atsiskleidžia kaip istorikas, o ne tik kaip įvykių aprašinėtojas, metraštininkas. Matome jį kaip išsilavinusį, įžvalgų apšvietos epochos žmogų.
II dalyje autorius aprašo mokyklų bei vienuolių ordinų steigimą. Jis tai daro imdamas konkrečias vietoves bei datas, kai kada aprašo ištisa laikotarpį (amžių), matyti pastangos sisteminti, ir tai, mūsų manymu, jam, iš esmės, pavyko.
Autorius suvokia šių procesų svarbą ne tik jo gyvenamajame laikotarpyje, bet ir praėjusiuose šimtmečiuose. Viskas labai paprasta, išsilavinusiam (skaitančiam) žmogui daug lengviau nenuklysti nuo tikrojo tikėjomo kelio.
Tai Valančius ir pažymi 145 veikalo paragrafe, teigdamas, kad anksčiau nebuvo rašoma apie “Žemaičių apšvietimą”, todėl ir jo aprašymas būsiąs trumpas[11].
Tuo pačiu, autorius teigia, kad dėl pirmųjų kunigų lenkų, nemokėjusių nei žemaitiškai, nei lietuviškai, katalikų tikėjimas negalėjo įsikeroti[12].
Mokyklų skaičiaus didėjimą Valančius sieja su naujų bažnyčių kūrimu, nes prie jų buvo steigiamos mokyklos (“mokslinyčios”) (§ 146)[13]. Apie pasaulietines mokyklas autorius neužsimena.
Autorius nedaro didelio skierumo tap katalikų ir nekatalikų mokyklų, nes tikėjimas vistiek buvęs krikščioniškas: o tik dėl savo rietenų, vietoj to, kad „būtų išnaikinę stabmeldžius, į gilesnę dar tamsybę žmoneles pastūmėjo“ (§ 148)[14].
Valančius požiūris į jėzuitus nėra pats palankiausias, dėl to, kad jie pamiršę savo tikrąją priedermę plėsti ir stiprinti katalikų tikėjimą, pasinėrė į rietenas su vyskupais dėl seminarijų steigimo (§ 154)[15].
Taipogi autorius akcentuoja beprasmį vaikų mokymą lotynų kalbos: „O visa tai mokėdami, vaikai nė kiek dar mokytais nebuvo“ (§ 160)[16].
Valančius pateikia įvairių vienuolijų steigimosi Žemaičių žemėje faktografinį aprašymą.
Žemaičių prietaringumą autorius aiškina proto silpnumu, i. e. Išsilavinimo stoka, ir jie nesiskirią nuo kitų kraštų žmonių. Taip pat ir dėl negerai suprasto krikščioniško tikėjimo, o čia jau kunigų kaltė, ką prieš tai ir minėjom (§ 243)[17].
Taip pat Valančius įžvelgia dvasinnkijos kaltę ir dėl raganų persekiojimo, nes paprasti žmonės matydami dvasininkijos neapykantą, patys imdavosi iniciatyvos ir rengdavo teismus bei žudynes (§ 147)[18].
Žvelgiant į visą veikalą apskritai, galima teigti, kad Valančius įrodinėjo, kad žmogų dažnai ištinka nelaimės dėl jo nesugėbėjimo teisingai orientuotis susidariusioje situacijoje. Žmogus pats savo nelaimių kaltininkas, sako Valančius, tačiau kaltina kitus. Kartais žmogui dėl nežinojimo atrodo, kad jo vargų priežastis esanti valdžia, kad ji esanti negera.
Tokiu būdu, Valančius remiasi G. Hėgeliu, kad turi būti tikima, kad nėra nieko aukštesnio ir šventesnio už pozityvų nusistatymą valstybės atžvilgiu ar kad, nors religija yra aukštesnis ir šventesnis dalykas, joje nėra nieko tokio, kas būtų skirtinga nuo valstybės santvarkos arba jai prieštarautų[19].
[1] Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. Vilnius, 1996, p. 257.
[2] Valančius M. Raštai. T. 2. Vilnius, 1973, p. 41.
[3] Ibidem, p. 47.
[4] Ibidem, p. 16.
[5] Ibidem, p. 77.
[6] Ibidem, p. 15.
[7] Ibidem, p. 84.
[8] Ibidem, p. 86.
[9] Ibidem, p.117.
[10] Ibidem, p. 133.
[11] Ibidem, p. 231.
[12] Ibidem, p. 231.
[13] Ibidem, p. 232.
[14] Ibidem, p. 234.
[15] Ibidem, p. 240.
[16] Ibidem, p. 246.
[17] Ibidem, p. 335.
[18] Ibidem, p. 342.
[19] Hėgelis G. Istorijos filosofija. Vilnius, 1990, p. 465.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą