2007 m. gruodžio 29 d., šeštadienis

Lietuvos ir JAV santykių lietuviškoji istoriografija

Istorija fiksuoja lietuvių tautos glaudų ryšį su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis nuo XIX amžiaus antros pusės. Tai pirmiausia susiję su lietuvių emigracija už Atlanto.

Lietuvos ir JAV santykių lietuviškoji istoriografija nėra gausi, nepasižymi keliamų problemų išsamiu ir įvairiapusiu vertinimu. Tam įtakos turėjo politinės sąlygos kuriomis gyveno tyrinėtojai. Tokiu būdu, šią istoriografinę apžvalgą galima suskirstyti į keturias dalis:



  1. Tarpukario Lietuvos tyrinėjimai 1918 – 1940 m.,
  2. Tarybinis laikotarpis 1940 – 1989 m.,
  3. Išeivijos lietuvių istoriografija;
  4. Šių laikų tyrinėjimai.

Susiklosčiusius tokiai istorinei situacijai, kada Lietuva beveik pusę amžiaus buvo ištrinta iš pasaulio politinio žemėlapio, Lietuvos ir JAV studijos apsiribojo tik tarpukario laikotarpiu, o didesnių istorinių studijų, liečiančių naujai atkurtos Lietuvos bei JAV santykius kaip ir nėra. Tai, iš esmės politologų darbas.Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos ir JAV santykiai nebuvo tyrinėjami. Tai sąlygojo dar nenusistovėjusios šių santykių problemos bei tam tikros politinės priežastys. Tiesa, kukli išimtis buvo enciklopedinis straipsnis “Amerikos lietuviai”, kur labai apibendrintai nagrinėjami santykiai tarp Lietuvos ir JAV bei Amerikos lietuvių politinė veikla 1914 – 1919 m1. Tuo metu vienas kitas vertinimas pasirodydavo oficialioje ir neoficialioje spaudoje. Atsargiuose Lietuvos valstybės narių pasisakymuose po truputį ryškėjo pozicijos.

Epizodines Lietuvos ir JAV santykių apžvalgas galime rasti ir veikaluose, skirtuose Lietuvos nepriklausomybės kovoms2.

Publikacijų, išleistų ne Lietuvoje galima sakyti irgi nebuvo. Paminėtina 1919 metais Amerikos lietuvio A. Jusaičio išleista apybraiža apie Lietuvių tautos istoriją bei jos dabartinius tautinius siekius3.

Reikia paminėti 1930 ir 1939 m. Užsienio Reikalų Ministerijos išleistus Lietuvos sutarčių su svetimomis valstybėmis rinkinius, kuriuose yra įtrauktos ir Lietuvos sutartys su JAV4.

Sudėtinga šios temos nušvietimo evoliucija pastebima okupuotos Lietuvos istoriografijoje. Daugumai tarybinio laikotarpio istorikų darbų bus prikišama už nepateiktą objektyvų ir visapusį Lietuvos Respublikos užsienio politikos ir santykių su didžiosiomis valstybėmis vertinimą, už perdėtą šių santykių kritiką. Politinė konjunktūra stovėjo aukščiau už istorijos mokslą.

Pirmieji darbai, laikraščių straipsniai buvo publicistinio pobūdžio. Jiems būdingas paviršutiniškumas, per daug laisvas istorinių faktų interpretavimas. Pagrindinis jų tikslas – parodyti “JAV, Anglijos imperializmo ir lietuvių buržuazijos antiliaudinę veiklą Lietuvoje”, - ypač pabrėžiant amerikiečių “grobikiškumą”, “siautėjimą”, “piktadarybes” lietuvių tautai. Kategoriškos ir sugriežtintos išvados ir teiginiai dažnai apsilenkia su istorine tiesa. Vienpusė faktų interpretacija veda į neobjektyvumą. Šie darbai – tai politinio pobūdžio užsakymų rezultatas. Tačiau čia jau keliami įvairūs Lietuvos ir JAV santykių klausimai.

Pirmieji tarybinio laikotarpio istorikai neretai dogmatiškai tai perkėlė į savo darbus. Vis labiau įsitvirtina terminas “Amerikos ir Anglijos imperializmas”, turėjęs daugiau politinį – propagandinį nei mokslinį pobūdį. Vėliau jis transformavosi į naują terminą “Antantės ir JAV imperializmas”, kuris gana rimtai kliudė diferencijuotai tyrinėti Lietuvos santykius su atskiromis Vakarų valstybėmis. Darbuose buvo akcentuojama keletas pagrindinių klausimų: antiliaudinė ir antinacionalinė lietuvių buržuazijos pozicija, jos priklausomumas nuo JAV ir kitų imperialistinių šalių, priešiškų Lietuvai. Tokie pagrindiniai teiginiai daugeliui metų įsitvirtino marksistinėje – lenininėje lietuvių tautos istoriografijoje.

Panašaus pobūdžio buvo publikuoti nedidelės apimties R. Šarmaičio darbai5. priešingai kai kuriems ankstesniems propagandinio pobūdžio straipsniams, brošiūroje parodyta, kad “Amerikos ir Anglijos imperialistai”, būdami suinteresuoti paruošti Lietuvoje placdarmą tolesnei kovai prieš Tarybų Rusiją, palaikė karinę intervenciją prieš bolševikinę valstybę. Pripažinta, kad intervenciją tiesioginiais karo veiksmais vykdė Lenkijos ir Vokietijos kariuomenės. Visiškai neteisingi teiginiai apie Lietuvos vyriausybės siekimą JAV kariuomenės okupacijos, apie JAV paramą organizuojant ir siunčiant į Lietuvą Amerikos lietuvių brigadą etc.

Visi to laikotarpio autoriai, prieštaraudami istoriniams faktams, dažnai vartoja vertinimą “Amerikos – Anglijos imperialistų intervencija į Lietuvą”. Tačiau tai archyvinė medžiaga ir naujausi tyrinėjimai nepatvirtina6.

Istorikas K. Navickas pirmą kartą lietuvių istoriografijoje daugiau nagrinėjo Lietuvos ir JAV prekybinius ryšius ir pateikė įdomius jų vertinimus7. Antroje knygoje apie Lietuvos ir Antantės santykius 1918 – 1920 metais K. Navickas kaip ir pirmoje, kalba apie Vakarų valstybių antibolševikinę veiklą Lietuvoje8. Kai kuriais atvejais autorius diferencijuoja Anglijos, Prancūzijos ir JAV politiką, naujai parodo Lietuvos Respublikos politikų pastangas užmegzti ryšius su JAV ir užsitikrinti jų pagalbą kovoje prieš bolševikinį judėjimą. Specialiai nesigilindamas į JAV politiką ir dėl to palikdamas neaiškių vietų, autorius labiau nušvietė Amerikos brigados formavimo klausimą, palietė Lietuvos atstovų santykius su JAV likvidacine komisija, su JAV kongresmenu V. Čandleriu.

Trečioje knygoje, rašytoje jau Sąjūdžio priešaušryje K. Navickas vis dar neatsisako savo JAV kaip imperialistinės valstybės nuostatos9.

A. Bezverchnis taip pat pernelyg nesigilino į minėtus klausimus, tiesiog darydamas išvadą, kad JAV Pabaltijyje darė viską, kad sutrukdytų Lietuvos taikos deryboms su Sovietų Rusija, norėdama, kad Lietuva eitų išvien su baltagvardiečiais10.

Vienas didžiausių “produktyviausių” Lietuvos užsienio politikos tyrinėtojų buvo R. Žiugžda. Jis dar labiau išplėtė “Amerikos – Anglijos imperializmo” tezes, laikydamasis prieš tai rašiusių autorių nubrėžtų gairių11. Tuometinės ideologijos atspindžių randame ir A. Gaigalaitės darbe apie klerikalizmą Lietuvoje12.

Naujas požiūris į Lietuvos tarptautinius santykius atsispindi R. Žepkaitės tyrinėjimuose13. Darbe nemažai dėmesio skiriama Lietuvos vyriausybės pozicijoms JAV atžvilgiu. Naujai gvildenamos Lietuvos ir JAV santykių problemos – pirmieji mėginimai užmegzti ryšius su JAV atstovais, siekiant gauti JAV karinė ir ekonominę paramą, Lietuvos teisinio (de Jure) pripažinimo klausimas, pirmųjų Lietuvos atstovų Vašingtone veikla. Autorė iškėlė daug diskutuotinų klausimų įvairiais aspektais: politiniu – diplomatiniu, teisiniu, kariniu etc.

Tarybinio laikotarpio lietuvių istoriografijoje pasirodė keletas darbų, skirtų lietuvių išeivijos Amerikoje veiklos ir ryšių su Lietuvos vyriausybe nagrinėjimui. L. Kapočius padėjo pagrindus nušviečiant Amerikos lietuvių dešiniojo sparno politinę veiklą 1914 – 1919 metais14. A. Eidintas praplėtė Lietuvos valstybingumo propagandos emigracijoje klausimus. Apžvelgė JAV vyriausybės paramą besikuriančiom lietuvių organizacijoms (Amerikos lietuvių taryba, Bendras Amerikos lietuvių fondas etc.), bei bendradarbiavimą su jomis15.

Po Antrojo pasaulinio karo – “šaltojo karo” laikotarpiu – užsienyje išaugo susidomėjimas Lietuvos Respublikos užsienio politika ir santykiais su kitomis valstybėmis. Vienas iš pirmųjų, kuris ėmėsi tyrinėti Lietuvos – JAV santykius 1918 – 1922 metais, buvo Amerikos lietuvių istorikas Constantine R. Jurgela. Jis parašė ir 1953 metais Fordham universitete Niujorke apgynė ta tema disertaciją. Ir tik 1985 metais ji be papildymų ir pataisymų visa buvo publikuota anglų kalba16. Autorius pagrindinį dėmesį skiria 1919 metams (VI – XI dalys). Jis mėgina išsiaiškinti Lietuvos vietą amerikiečių santykiuose su Rusijos atstovais. Atkreiptinas dėmesys, kad knygoje dominuoja JAV vyriausybės politinių krypčių analizė, todėl silpnai nušviesta Lietuvos vyriausybės atstovų veikla, tikslai, pirmųjų kontaktų rezultatai, netgi neapžvelgta JAV ekonominė parama Lietuvai, kurią gavo lietuviai Paryžiuje. Tai visiškai suprantama, nes autoriui nebuvo prieinami Lietuvos archyvai. Atkreiptinas dėmesys į atsargų JAV vyriausybės politikos vertinimą, vengimą griežtesnės kritikos amerikiečių pozicijoms, kurioms buvo būdinga laukimo taktika, pažadų negailėjimas Lietuvos atstovams. Matyt, C. R. Jurgela, kaip ir ilgą laiką Lietuvos istorikai, neišvengė tam tikro ideologinio tendencingumo, nes darbas buvo parengtas “šaltojo karo” sąlygomis.

Lietuvių istorikas A. Tarulis išleido solidžią studiją, kurioje, remdamasis gausiais JAV šaltiniais, smulkiai tyrinėjo JAV vyriausybės pozicijas, pripažįstant Pabaltijo valstybes17. Jo nuomone, pagrindinės priežastys, kad JAV labiausiai pasisakė prieš šių šalių pripažinimą, buvo Vašingtono administracijos laviravimas ir didelė buvusios Rusijos ambasadoriaus N. Buchmetjevo įtaka JAV Valstybės Departamentui. Beje, tokios pačios nuomonės laikosi ir R. Žepkaitė.

A. E. Senn savo studijoje apie Lietuvos valstybės kūrimąsi taip pat epizodiškai apžvelgia JAV ir Lietuvos santykius. Didžiausias dėmesys skiriamas Amerikos lietuvių veiklai bei Amerikos lietuvių brigados formavimuisi Lietuvoje18.

Tarp lietuvių išeivijos paskutiniais dešimtmečiais labiau susidomėta ir Amerikos lietuvių politine veikla, siekiant Lietuvos pripažinimo. Pasirodė A. Kučo, V. Liulevičiaus, Algirdo M. Budreckio apibendrinto informatyvaus pobūdžio darbai19. Šiuose darbuose, ypač V. Liulevičiaus monografijoje, skiriama nemažai vietos minėtam klausimui. Autoriai, remdamiesi medžiaga iš pačių įvairiausių šaltinių, analizuoja Amerikos lietuvių pastangas, remiant Lietuvos nepriklausomybę. Minėtuose darbuose pasigendama Amerikos lietuvių politinės veiklos priežasčių analizės. Ne vien patriotiniai jausmai Tėvynei juos skatino aktyviai veikti – turėjo ekonominių ir net asmeninio pobūdžio interesų Lietuvoje.

Prano Čepėno išleistoje Naujųjų laikų Lietuvos istorijoje vietos skiriama ir Lietuvos bei JAV santykių apžvalgai20. Autorius tiesiog pateikia faktus, pernelyg jų neanalizuodamas. Aprašo Lietuvos pripažinimo de Facto ir de Jure eigą, atskleisdamas JAV ir Rusijos manipuliacijas Lietuvos suverenumo atžvilgiu.

Minėti Lietuvos, JAV ir lietuvių istorikai linkę labiau analizuoti JAV vyriausybės pozicijas, mažiau dėmesio skirdami Lietuvos vyriausybės siekiams bei jos atstovų Amerikoje politinės veiklos studijai.

Iš pastarųjų metų Lietuvos ir JAV santykių tyrinėtojų reikia išskirti J. Skirių. Autorius 1995 metais išleido monografiją, skirtą Lietuvos ir JAV politinių – diplomatinių, ekonominių santykių 1918 – 1929 metais analizei21. Istorikas didesnį dėmesį kreipia Lietuvos vyriausybių pozicijoms, lietuvių diplomatų veiklai.

Reikia paminėti ir Raimundą Lopatą, kuris tyrinėja tarptautinius santykius ir užsienio politiką, atlantizmą22. Tiesa, politologas pagrindinį savo dėmesį koncentruoja į Lietuvos ir Rusijos santykius. Tačiau fragmentiškų epizodų galima rasti ir mūsų dominančiai temai.

Vieną paskutiniųjų veikalų, skirtų minėtam klausimui išleido A. Eidintas. Tiesa, tai buvo naujai perleista ir papildyta ankstesnė autoriaus monografija, skirta lietuvių emigracijai į Jungtines Valstijas23.


Nuorodos

1 Amerikos lietuviai // Lietuviškoji enciklopedija. – K., 1933. – T. 1. – p. 468 – 484.

2 Bartuška V. Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais. – Klaipėda, 1937.

3 Jusaitis A. The History of the Lithuanian Nation and its Present National Aspiration. – B. v., 1919.

4 Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis 1919 - 1929. – T. 1. – Kaunas, 1930; Lietuvos sutartys su svetimomis valstybėmis 1929 - 1939. – T. 2. – Kaunas, 1939.

5 Šarmaitis R. Amerikos – Anglijos imperialistų intervencija Lietuvoje 1918 – 1920 m. – V., 1955.

6 Skirius J. Lietuvos Užatlantės diplomatija. – V., 1995.

7 Navickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 – 1940 metais. – V., 1966.

8 Навицкас К. Литва и Антанта 1918 – 1920 г. – Вильнюс, 1970.

9 Navickas K. Lietuvių tautos valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas (1917 – 1922). – V., 1988.

10 Bezverchnis A. Imperialistų siekimai įtraukti Lietuvą į karą prieš Tarybų Rusiją antrojo Antantės žygio metu // Už socialistinę Lietuvą. V., 1960.

11 Žiugžda R. Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917 – 1940. – V., 1983.

12 Gaigalaitė A. Klerikalizmas Lietuvoje 1917 – 1940. – V., 1983.

13 Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose (1918 – 1920 m.). – V., 1973.

14 Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva. Klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva (1868 – 1940 m.). – V., 1981.

15 Эйдинтас А. Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в 1868 – 1940 г. г. – Вильнюс, 1989.

16 Constantine R. Jurgela. Lithuania and United States: The Establishment of State Relations. – Chicago, 1985.

17 Tarulis A. American – Baltic Relations 1918 – 1922; The Struggle Over Recoginition. – Washington, 1965.

18 Senn A. E. The Emergence of Modern Lithuania. – Boston, 1959.

19 Kučas A. Amerikos lietuvių istorija. – Boston, 1971; Liulevičius V. Išeivijos vaidmuo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo darbe. – Chicago, 1981; Budreckis M. A. The Lithuanians in America 1651 – 1975. – New York, 1970.

20 Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. – Vilnius, 1992.

21 Skirius J. Lietuvos Užatlantės diplomatija. – Vilnius, 1995.

22Lopata R. Tarptautinių santykių istorija. - Vilnius, 2001; Tarptautiniai santykiai: komentarai ir interpretacijos. - Vilnius, 2002.

23 Eidintas A. Lithuanian emigration to the United States 1868 – 1950. – Vilnius, 2003.

Komentarų nėra: