Žemės biosfera – tai vienas iš planetos apvalkalų. Žmonės įeina į biosferą, bet jie tiek yra skirtingi, kad į juos žiūrėti kaip į vieningą visumą – antroposferą yra nekonstruktyvu. Žmonija kaip biologinė forma yra vieningas vaizdas su dideliu variacijų kiekiu poledyninėje epochoje išplitęs po visą žemės rutulį. Faktiškai visa žemė yra apgyvendinta žmonių. Per visą savo egzistavimo laikotarpį Homo sapiens rūšis ne kartą ir nuolat modifikavo savo plitimą žemės paviršiuje, bet skirtingai negu kitos rūšys, stengėsi įsisavinti kuo didesnį plotą. Skirtingai nuo daugumos žinduolių Homo sapiens negalima įvardinti nei kaip kaimenės, nei kaip individualaus gyvūno. Žmogus egzistuoja kolektyve, kuris priklausomai nuo požiūrio kampo, gali būti traktuojamas ir kaip visuomenė, ir kaip tauta. Teisingiau pasakius kiekvienas žmogus yra ir visuomenės narys ir tautos (etnoso) atstovas. Šiame darbe pasistengsime pažvelgti i Gumiliovo etnogenezės ir “etnoso” sampratą. Žinodami, kad šis autorius yra vertinamas gana prieštaringai šį darbą pasistengsime atlikti kuo kritiškiau.
Iš esmės L. Gumiliovo kai kurie ekskursai į istoriją kartais taip primena anekdotinius atsakymus per egzaminą, žinomus iš studentiško folkloro, kad nereikia būti specialistu, kad pamatytume jų nerimtumą.
“O žmonas tie žmonės (turkai) pirkdavo vergų turguose. Ten buvo lenkaitės, ukrainietės, vokietės, italės, gruzinės, berberės, negrės etc. tos moterys XVII – XVIII a. buvo turkų karių motinos ir seneles. Turkai buvo etnosas, bet jaunasis karys komandų klausė turkiškai, su motina šnekėjo lenkiškai, o su senele – itališkai, turguje derėjosi graikiškai, skaitė persiškas eiles ir arabiškas maldas. Bet jis buvo osmanu arba elgėsi kaip dera osmanui, drąsiam ir dieviškam islamo kariui.
Šią etnine visumą XIX a. sugriovė europiečiai renegatai ir Paryžiuje besimokančios jaunosios turkės. XX a. Osmanų imperija žlugo ir etnosas išsiblaškė: žmonės įėjo į kitų šalių etnoso sudėtį. Naująją Turkiją pakėlė seldžiukų palikuonys iš Mažosios Azijos glūdumos, o osmanų likutis gyveno Stambulo priemiesčiuose” (p. 53).
Iš karto kyla keletas klausimų:
1. Koks turkų procentas gimė iš moterų, pirktų vergų turguose, ir kur pasidėjo turkų šeimose gimusios mergaitės?
2. Ar yra skirtumas tarp etnoso ir imperijos? Ar įėjo albanai, armėnai, bulgarai, graikai, serbai etc. į osmanų etnosą?
3. Seldžiukai dabartinės Turkijos teritorijoje pasirodė XII a. ir pilnai susimaišė su tiurkų ir netiurkų tautybėmis, sudariusiais turkų etnosą. Kaip autorius sugebėjo išskirti seldžiukus XX a. ?
4. Ar pakako keleto europiečių renegatų ir besimokiusių Paryžiuje turkų karininkų, kad sunaikinti etninę visumą (imperiją). Kodėl europiečiai buvo pradėti kviesti į Turkiją, o turkus mokyti Paryžiuje? Dėl ko žlugo kitos imperijos?
“(Uiguro) oazėse karavanininkai ilsėdavosi po sunkių kelionių per dykumą... Ryšium su tuo vietinės moterys užsiiminėdavo seniausiąja profesija, o jų vyrai jiems tai leisdavo. Toks paprotys, teisingiau – etninio elgesio elementas, pasirodė tvirtesnis negu kalba, religija, politinė santvarka ir saviidentifikacija (p. 68).
Vėl iškyla keletas klausimų:
1. Ar kituose karavansarajuose buvo taip pat ar kitaip?
2. Kaip autoriui pavyko “nepaisant kalbos, religijos, politinės santvarkos ir saviidentifikacijos pasikeitimo” nustatyti kažkokios etninės bendruomenės prostitucijos lygį.
3. Ar šių laikų prostitutės (nekreipiant dėmesio į kalbą etc.) nesudaro kokios nors atskiros etninės bendruomenės?
Ne mažiau klausimų iškelia autoriaus ekskursai į filosofiją. “Padarykime nedidelį ekskursą į gnoseologiją. Paklauskime savęs: ko reikia betarpiškam stebėjimui? Pasirodo tai ne objektas, o objektų ribos... Istoriją kaip įvykių grandinę mes stebime nuolat. Vadinasi istorija tai riba. Laimei, mes žinome kieno – materijos ir keturių prigimtinių socialinių formų. Taigi, kartu su sociosfera ir su ja gimusia technosfera yra kažkokia esmė, esanti ne tik aplink žmones, bet ir pačiuose juose”. (p. 39).
Tarkime, jeigu leistume manyti, kad betarpiškam tyrimui reikalingos tik objektų ribos, tai dar nereiškia, kad istorija yra riba arba mes jos betarpiškai nestebime. “Stebime” tik atskirus įvykius, bet ne ta prasme, kokia autorius kalba apie objektų stebėjimą, o iš to, kad “istorija yra riba”, išplaukia, kad yra “kažkokia gyva esmė” ir kas tos “keturios prigimtinės materijos formos”? Alcheminiai pirminiai elementai? Agregatinės daiktų būsenos? Akivaizdu, kad pastarosios, nes autorius toliau rašo: “gamtoje yra keturios būsenos: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Inertiškos medžiagos molekulių perėjimas iš vienos būsenos į kitą reikalauja papildomos energijos praradimo, lygios plaukimo energijos išsiskyrimui arba garo išsiskyrimui. Gyvoje biosferos medžiagoje toks perėjimas susijęs su organizmo žūtimi ir yra negrįžtamas” (p. 91). Gamtinių reiškinių įvairovė nesusiveda į keturias agregatines fazines būsenas, nevisi perėjimai negyvojoje gamtoje yra grįžtami. Su sociosferos analize tai jokių santykių neturi.
“Gamtą ir kultūrą žudo laisvi santykiai ir laisva meilė! Išvada nelaukta ir bauginanti, bet tai antrojo Niutono dėsnio perfrazavimas: kas laimima visuomeninėje laisvėje, tas prarandama kontakte su gamta, tiksliau su geografine terpe ir asmenine fiziologija, arba gamta slypi mūsų kūnuose. Antrasis Niutono dėsnis (kūno greitis keičiasi proporcingai veikiančiai į jį jėgai) čia yra ne prie ko. Autorius akivaizdžiai galvoje turėjo parastų mechanizmų veikimo principą: “kas laimima jėgoje, tas prarandama per atstumą”. Šio principo pagrindu negalima tvirtinti, kad kuo žmogus aukščiau, tuo žemesnė jo temperatūra.
Dabar mes pereiname prie taip dažnai recenzuojamoje knygoje naudojamo žodžio “energija”. Aišku, kad būtiną gyvybės palaikymui energiją organizmas gauna ne tik maitinimosi būdu, kuris palaiko temperatūrą ir atstato mirštančias ląsteles. Juk ir kvėpavimas, i. e. oksidavimo procesai plaučiuose ne mažiau būtini organizmui (p. 320).
Autoriui, kuris žodį “biosfera” iškelia į antraštes, nepamaišytų žinoti, kad maitinimasis produktais ir jų oksidavimas yra vienas energetinis procesas, kad oksidavimo procesai vyksta ne plaučiuose, kad oksidavimo procesų energija, skirta ne tik organizmo temperatūrai palaikyti. Visa tai galima rasti 8 kl. anatomijos vadovėlyje.
“Etnogenezė” – tai procesas vykstantis darbe (fizine prasme). Vyksta žygiai, statomos bažnyčios ir rūmai, rekonstruojami landšaftai, atsiranda šia sistema nepatenkintųjų ir viduje, ir išorėje. Darbo atlikimui reikalinga energija, pati įprasčiausia, matuojama kalorijomis. Laikant, kad tai sąmonė, tarkim etninė – tai reiškia pripažinti telekinezę, kas būdinga tik fantastiškai. Akmens luitai į piramidės viršūne buvo užkelti, ne sąmonės, o raumenų pagalba. Sąmonės vaidmuo šiuo atveju, ne etninio, o konkretaus – inžinieriaus – statybininko – buvo koordinacijoje, buvusioje jo jėgų dispozicijoje, o skirtumas tarp valdomo proceso ir energijos, kurios dėka vyksta procesas, akivaizdus (p. 169).
Išskyrus pirmąją frazę, viskas čia pasakyta teisingai. Pirmoji frazė abejotina, nes gyvo organizmo energijos naudojimas vyksta ne tik etnogenezės procese. Tuo pačiu tai nėra išlyga. Tokiu būdu realų etninį vientisumą mes galime apibrėžti kaip dinaminę sistemą, apimančią savyje ne tik žmones, bet ir landšafto elementus, kultūrinę tradiciją ir santykius su kaimynais. Tokioje sistemoje pirminis energijos užtaisas nuolat išsieikvoja, o entropija nuolat didėja (p. 103).
Šiame pasisakyme pirma frazė yra teisinga, bet ne nauja, antroji nauja, bet absoliučiai neteisinga, aišku, jei energija laikyti, tai kas matuojama kalorijomis.
Tęsiame citavimą.
X a. arabų – musulmonų etninė energija išseko (p. 117).
Etninio kolektyvo atliekamas darbas tiesiogiai proporcingas pasionarios įtampos lygiui (p. 273)
Pasionarumas – tai įgimta organizmo laisvė absorbuoti energiją iš supančios terpės ir išskirti ją darbo pavidalu (p. 319).
Energiją gyvi organizmai gauna tik kaloringo maisto išraiška, o žalieji augalai per saulės spindulius. Į klausimą kokiu būdu ją “absorbuoja” Gumiliovo pasionarijos nei fizika, nei biologija neatsako. Ir kodėl viename kolektyve ta energija išliejama per girtuoklių muštynes, o kitame per pasaulinių šedevrų kūrimą – taip pat, o reiškia ir apeliuoti į jį beprasmiška.
Apskritai, “Etnogenezės...” autorius labai rizikingai naudojasi moksline terminologija, be to terminologijos klausimai iškelia ontologinius klausimus.
Jeigu etnosai yra procesai, tai susidūrus dviem skirtingiems procesams atsiranda interferencija, pažeidžianti kiekvieną veikiančią dalį (p. 91). Pasirodo, kalba eina apie svyruojančius procesus: mums yra žinomos dvi etninės būsenos: homeostatistinė, kur gyvenimo ciklas pasikartoja per kartas ir dinaminė. Abejais atvejais yra aptinkamas judėjimas, tačiau pirmoje būsenoje, metaforiškai jį galima pavadinti grįžtamuoju, antruoju – svyruojančiu (p. 251).
Metaforiškai moterį galima pavadinti “višta”, bet tuo pačiu kelti klausimą ar ji gali dėti kiaušinius, tiesiog yra nekorektiška.
Iš vis mokslas nedraudžia naudotis analogijomis, modeliais ir sutapimais, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju reikia aptarti tiriamą objektą ir jo analogiją su konkrečiu modeliu. Autorius to niekada nedaro ir greičiausiai, netgi neiškelia tokio poelgio būtinumo.
Nuo metaforos Gumiliovas pereina prie “etninių laukų ritmų” analizės. Pareiškęs, kad jo naudojami terminai “detalėmis nesutampa su priimtais gretimų mokslų”, pateikia citatą apie akustinių virpesių įtaką organizmui, paaiškina, kad organizmą įtakoja organų aktyvumo virpėjimai, sukelti saulės ir mėnulio šviesos ar magnetinių virpesių. Iš kažkur ištraukia, kad “šiuo metu nustatyta, kad laukai randasi pastoviame virpėjimo judėjime”. Iš viso to daro išvadą apie ypatingų “etninių laukų” funkcionavimą. Etninio lauko virpėjimą iš vienos ar kitos dalies galima prilyginti ritmui, kurio intensyvumas keičiasi etnogenezės eigoje. Toks paaiškinimas, jeigu jį laikant neįrodytu, pasitvirtina tuo, kad tai paliudija visi žinomi faktai, o tai tiksliuosiuose moksluose pripažįstama kaip būtina ir pakankama sąlyga (p. 303 – 304).
Rašytojui netgi nežinoma, kad tiksliuosiuose moksluose “visiems žinomų faktų paaiškinimo”, toli gražu, neužtenka pripažinti teorijos tiesa. Tikslieji mokslai, kaip minimum, anksčiau nežinomų faktų pranašavimo, o visus žinomus faktus puikiai paaiškina bet kuri mitologija.
“Pasiūlyta interpretacija” panaikina abejones dėl etnoso suvokimo pirmenybės. Kol etninės visuomenės pagrindą sudaro biofizinis judėjimas, tai laikyti jį kilus iš socialinių, ekologinių, lingvistinių, ideologinių etc. faktorių – absurdiška (p. 305).
Įrodymų metodiką galima suvesti taip:
a) Postuluojamas kažkokio hipotetinio lauko egzistavimas;
b) Šiuo pagrindu paaiškinami visi kiti tiriamojo judėjimo būdai;
c) Kol visi kiti būdai atmetami, autoriaus pasiūlytas tampa vieninteliu;
d) Vienintelis būdas, natūralu, nereikalauja įrodymų;
Pavyzdžiui, autoriui būtina parodyti visą asimiliacijos pražūtingumą – prašom: “Asimiliacija dažniausiai įgyvendinama ne tiek kruvinais kiek užgauliais metodais. Asimiliacijos objektui priešpastatyta alternatyva: prarasti sąžinę arba gyvybę (p. 108).
Beje, 91 p. autorius tvirtina, kad naujų etninių grupių: nesusijusių su regiono landšaftais ir laisvų nuo egzogamijos apibrėžimo, pasirodymas sistemoje veda prie ekologijos ir socialinių grupių degradacijos. 181 p. pasirodo, kad norvegų vikingai, žvejų vaikai, papuolę į Normandiją, per dvi kartas virto žemdirbiais išsaugoję tik antropologinį tipą (fiziologiją! A. R.), tie patys norvegai Tvido lygumoje virto avių augintojais. Tokiu būdu jis nepaneigia, kad viena ar kita etninė grupė gali įsipaišyti į jai naują landšaftą. Tai ir kita, ką per masinius persikėlimus vienos kultūros žmonės keičia, kartais nekontroliuojamai, naujas landšaftas, buvo žinomas jau iki Gumiliovo.
Autorius demonstruoja savo erudiciją naudodamas daugybę geografinių ir etnogeografinių pavadinimų.
Gumiliovas kreipiasi į gamtos ir tiksliuosius mokslus (“Pasionarumas – tai galimybė ir pastangos keisti aplinką, išvertus iš fizikos kalbos, stengimasis pakeisti terpės agregatinės padėties inerciją (p. 256). Paskutinę frazės dalį kalbant fizikos kalba, galima laikyti beprasme, tai galima įsitikinti atsivertus bet kurį aiškinamąjį žodyną.
Aptariamojo objekto pakeitimas. Būtina Gumiliovui parodyti, kad koks nors regionas neegzistavo, kaip kažkoks vientisumas, prašom – jis įveda keletą jo pavadinimų, egzistavusių skirtingose tautose, paaiškina jų etimologiją, kad savų pavadinimų reikšmė yra sąlyginė, atmeta jų egzistavimą iš esmės: “Sinczian, i. e. “naujoji siena”, dabartiniu metu neegzistuoja” (p. 69).
Visi savi vardai, jų tarpe ir autoriaus, absoliučiai yra sąlyginiai, visa tai yra plačiai žinoma, kad neverta ginčytis.
Dabar nuo formalios “ teorijos” įrodymų pateikimo būdo analizės reikėtų pereiti prie jos esmės. Etnosas – biosferos fenomenas arba diskretinio tipo sisteminis vientisumas, veikiantis gyvo organizmo geobiocheminę energiją, kartu su antruoju termodinamikos principu, kas pasitvirtina istorinių įvykių diachroninėje chronologijoje (p. 15).
Pasaulis, iš principo, yra nepertraukiamas, bet tam, kad jame galėtume orientuotis, mes įvedame diskretinį koordinačių tinklą. Žemėlapyje atskiros gyvenvietės – diskretiškos, nors gamtoje jos susijusios ir bendromis naudmenomis, ir keliais, ir upėmis, ir giminiškais, draugiškais ar profesiniais ryšiais, ištariami garsai reikšmingu lygiu yra nepertraukiami: skirtingai nuo užrašytos raidės; atomai ir molekulės gamtoje diskretiški tik esant visiškai sąlyginiam priartėjimui. Gumiliovui “diskretiškumas” ne metodologinis, o ontologinis, tiksliau netgi vertinga kategorija, neatsitiktinai antroposferą jis apibrėžia kaip ”visų žmogiškų organizmų biomasę” (p. 135). Neatsitiktinai jis stengiasi įrodyti, kad asimiliacija ir metizacija yra pavojingos žmonijai.
Neologizmas “geobiocheminė energija”, iš esmės, gula ant recenzuojamo autoriaus sąžinės. Jeigu šis žodžių junginys ir gali turėti prasmę, tai tik aprašant paprasčiausių mikroorganizmų gyvybinę veiklą. Bet Gumiliovo filosofijoje ši sąvoka turi didelę reikšmę – ji simbolizuoja nepertraukiamą žmogaus biologijos ir teritorijos ryšį.
Superetninė sistema tvirtai susijusi su savo regiono gamta. Jos grandys ir subsistemos etnosai ir subetnosai atranda savo ekologinę nišą. Tai suteikia jiems visiems galimybę sumažinti iki minimumo kovą dėl išlikimo ir įgyti koordinacijos galimybę tai palengvina visuomeninių formų edukaciją. Tačiau ir šioje situacijoje liejasi kraujas, bet, iš esmės, gyventi galima. Bet jeigu į šią sistemą įsiveržia nauja etninė savastis, tai jeigu ji neranda savo ekologinės nišos, ji priversta gyventi ne landšafto, o jo gyventojų sąskaita (p. 313).
Gumiliovas atkakliai maišo “superetnoso” ir “imperijos” sąvokas. Kad ir kaip autorius būtų prieš “asimiliaciją” ir “metizaciją”, tačiau šiais laikais visiems gerai žinoma, kad “grynakraujų” etnosų, kilusios iš vienos poros nėra.
Jeigu egzistuoja du arba silpnesnio pasionarumo etnosai, tai jie veda savo modus vivendi ir neįtakoja vienas kito. Jeigu jie stiprūs ir vienodai pasionarūs, tai vyksta metizacija, todėl ritmų uždėjimas deformuoja elgesio stereotipą ir daro jį naudingą individui kolektyvo sąskaita, dažnai tokie kolektyvai linkę į anihiliaciją, nes kiekvienas stengiasi kitų sąskaita. (p. 316) (Tikras bolševistinis požiūris! A. R. ).
Kitame skyriuje “Pasionarumo prigimtis” autorius tvirtina, kad pasionarumo priežastimi tampa pasionarūs impulsai, susiję su kosminio spinduliavimo poveikiu vienam ar kitam Žemės rajonui. Nesuprantama, kodėl vienais atvejais metizacija sukelia tokius skaudžius padarinius, kitais - dieviškus – tas nėra parodoma.
“Galima atsiriboti nuo atsakymo į klausimą apie mutacijos kilmę ir mutagenezės priežastis. Patys biologai į šį klausimą atsakymo neduoda, teisingiau, remiasi tuo, kad duomenys, gaunami eksperimento metu, i. e. artefaktas, ir mechaniškas dėsningumų, ištirtų laboratorijose, perkėlimas, dėl to, ką matome gamtoje, yra nepateisinami. Tačiau etnologijos mokslas disponuoja absoliučia chronologija, o tokio instrumento pagalba galima pasiekti kai kurių naudingų rezultatų” (p. 321). “Impulsų priežastimis gali būti tik mutacijos, teisingiau – mikromutacijos (kas tai? A. R. ), atsispindinčios elgesio stereotipuose, bet retai įtakojančios fenotipą”. Gali būti, bet gali ir nebūti.
Kaip paaiškėja iš Gumiliovo svarstymų, pasionarijos veikia savo asmeninio saugumo sąskaita ir žūva pirmosios. Kaip vyksta atranka? “reikalas tame, kad pasionarijos, pirmiau negu žūna kare suspėja “pasėti” savo genofondą per atsitiktinius ryšius. Veiklos trūkumas, traukiantis jaunuolius į kruvinus konfliktus sukeldavo amžininkų susižavėjimą, kurį jie išreikšdavo tik jiems suprantamu būdu” (p. 294). Toks pareiškimas tampa ypač pikantišku, jeigu jį priešpriešini su pasionarumu, įvedamu autoriaus 97 p. : “tokie buvo karžygiai vienuoliai Oslablia ir Persvetas, žuvę Kulikovo lauke”.
Ar galima išvadas, padarytos tiriant, kad ir labai didelę gyvūnų bandą, pritaikyti etnosui, kurio skaitlingumas yra daug mažesnis? Apsisaugojęs nuo abejonių ir klausimų apie statistinį kaip galimų mutacijų, taip ir tokių genų plitimą populiacijoje vertinimą, Gumiliovas pareiškia: “Natūralius skaičius naudingiau vartoti buhalterijoje, o ne gamtos vadovavime istorijoje, kur iš principo nieko nėra lygaus ir tapataus”. (p. 338). Tuo pačiu “absoliuti chronologija” į kurią jis apeliuoja yra ne kas kita kaip natūralių skaičių eilė. Bet ir “absoliuti chronologija” yra deklaruojama, o ne demonstruojama. Pačioje savo darbo pradžioje (p. 31) autorius paskelbia: “Suprantama, kad tikslumas čia reliatyvus, bet 50 metų paklaida išvadoms nedaro jokio poveikio (pabraukta mano A. R.) ir yra nekenksminga.
Iš kur ištraukiama, kad mutacijos ir jų padariniai yra kosminės prigimties? Štai iš kur: “Priminkime, kad naujasis superetnosas (arba etnosas) atsiranda iš būtino keleto etninių substrato susimaišymo. Ar tai neprimena mums elektrinės baterijos, kur norint išgauti srovę, būtina yra sumaišyti varį, cinką ir rūgštį. Tai aišku – metafora, bet ji turinti iliustruoti energetinį procesą, palaipsniui užgęstantį veikiant išorinei terpei. Tačiau jeigu jau taip yra, tai ir impulsas turi būti energetinis, o kadangi, matyt, jis nėra susijęs su antžeminėmis gamtinėmis ir socialinėmis sąlygomis (??? A. R.), tai jo kilmė gali būti tik neplanetinė”. (p. 322).
Netgi kaip metafora duotas pavyzdys niekur netinka – vinegretas taip pat atsiranda sumaišius keletą substratų.
Samprotavimą apie kosminius spindulius (pagal Gumiliovą paslaptingas kosminis spinduliavimas sukuria kažkokią biochemijos individumo, etninio energetinio lauko ir landšafto vienovę) autorius sustiprina pateikdamas žemėlapį schemą, kuriame nurodyti kosminių spindulių impulsų pėdsakai (p. 342).
Tirdamas kosminių spindulių kelią, Gumiliovas pateikia eilę įvykių, jo manymu, sukeltų kosminių spindulių. Į vieną eilę patenka ir rūmų perversmai, ir karai, ir imperijų susikūrimas bei jų žlugimas, ir religijų atsiradimas, ir kokios nors religijos plitimas į kitas teritorijas (p. 343) ir visa tai per plius minus 50 metų, i. e. per amžių.
Ar reikėjo iš viso analizuoti tokią akivaizdžią beprasmybę? Mūsų nuomone – vertėjo, nes autoriaus reiškiamos idėjos, iš esmės yra pavojingos, o jo vardas ir mokslinis kamufliažas gali pasitarnauti tam, kad tos idėjos gali būti priimtinos plačiam skaitytojų ratui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą