Tarp XIX a. rusų istorinės minties titanų, kartu su N. M. Karamzinu, S. M. Solovjovu, V. O. Kliučevskiu svarbią vietą užima Nikolajus Kostomarovas (pseudonimai – Jeremija Galka, Ivanas Bogučarovas). Rusų – ukrainiečių istoriko ir archeografo, folkloristo ir etnografo, poeto ir švietėjo kūryba darė didelę įtaką amžininkų dvasiniam vystymuisi ir ilgai dar išliks ateities kartose. Mokslininko biografijos plačiau neaptarinėsime, nes, visų pirma, tai nėra mūsų užduotis. Recenzuoti knygą, o tuo labiau, tokio istorijos patriarcho, yra nelengva užduotis. Norint palengvinti tokį darbą, mūsų manymu, būtina aptarti autoriaus istorines pažiūras ir nuostatas, kurios, iš esmės, atsispindi visuose jo darbuose.
Pagrindine visuomenės užduotimi N. Kostomarovas laikė “slavų tarpusavio ryšių idėjų plitimą kaip švietimo, taip ir literatūros keliu”[1]. Tokiu būdu, dar iki Kirilo – Metodijaus bendruomenės atsiradimo N. Kostomarovas laikėsi nuosaikaus požiūrio ir pagrindine užduotimi pirmiausia laikė slavų tautų vienybės idėjos plitimą. Pagrindinis N. Kostomarovo reikalavimas istorikui buvo tas, kad jo darbai turėtų tikslą - “griežtą, nenumaldomą tiesą” ir nepaklustų įsisenėjusioms nacionalinės puikybės klišėms. Esmine Kostomarovo koncepcija reikėtų laikyti jo teigiamą kiekvienos tautos “federacines šaknis”, iš kurių turėjo susidaryti federacija[2]. Istoriko manymu, klasta ir smurtas tarpvalstybiniuose santykiuose išliks tol, kol žmonės nesugalvos kurti savo visuomenės “kitų pradžių” pagrindu.
N. Kostomarovas paliko išties įspūdingą veikalų kiekį, kurie visi buvo išleisti jau po istoriko mirties rinktiniuose raštuose. Jų tarpe randame ir mums aktualių, i. e. susijusių su Lietuvos istorija darbų. Taigi, mūsų recenzuojamas veikalas yra “Paskutiniai Žečpospolitos metai”. Dėl įspūdingos veikalo apimties – 2 knygos, apie 1300 p., mes pasirinkome tik 1 – ąją jo knygą, išleistą rinktinių raštų 17 tome[3].
Pirmąją knygą sudaro įvadas, dvi dalys bei pradžioje pateiktas šaltinių sąrašas. XIX a. pastebima tendencija ypač skrupulingai pateikti veikalo turinį, to neišvengia ir mūsų aptariamas autorius. Įvadą jis suskirstė į šešis, 1 ir 2 dalis į aštuonis skyrius. Taigi mes pasistengsime, kiek tai yra mūsų jėgoms, kuo nuosekliau laikytis tokio skirstymo principo ir kiekvieną jų apžvelgti bei panagrinėti.
ĮVADAS
I. Rusia ir Lenkija. Jų istorinė kova dėl žemių.
Autoriaus manymu, jau nuo X a. prasideda abiejų slavų tautų – rusų ir lenkų varžymasis ir kova. Būtent tai yra svarbiausia abiejų tautų istorijos pusė (p. 1).
Pasak autoriaus, XIV a. Iki pat Kazimiero Didžiojo, lenkų kunigaikščiai tai giminiavosi, tai kariavo, ir greičiausiai rusų ir lenkų žemės būtų susijungusios į federaciją, jei ne Rusijos ir Lenkijos tikėjimo skirtumai (p. 2). XIV amžių jis laiko viso slavų pasaulio didžiųjų permainų metu.
XIV a. Kazimieras prijungia Raudonąją Rusią, o likusi Rusia pakluso dviem centrams – Lietuvai ir Maskvai. Nesistengsime perpasakoti autoriaus apie Maskvos, Lietuvos ir Lenkijos kovas dėl rusiškųjų žemių, nes šis klausimas istoriografijoje yra plačiai nušviestas, tad nėra reikalo kartotis. Paminėtina tik viena autoriaus išvada. Anot jo, po Liublino unijos LDK ir Lenkija tapo vienu kūnu, ir kovos su Maskva centras taip pat perėjo ir į Lenkiją. Nuo šios vietos, galima sakyti, išnyksta Lietuvos pavadinimas. Toliau visur figūruoja Lenkijos pavadinimas, tačiau žinant to meto istoriografijos lygį, neįžvelgiame čia nieko netikėto. Taigi abiejų tautų Respublika neatsisakė minties užvaldyti rusų žemes. Toliau autorius chronologiniu principu pateikia Respublikos kovas su Maskva. Pirmasis skyrius baigiamas autoriaus išvada, kad
II. Lenkijos tautinis charakteris.Lenkija senaisiais laikais. Aukso amžius. Jėzuitų atvykimas.
Vidinės priežastys, lėmusios Lenkijos žlugimą yra sudėtingos ir tapusios daugelio diskusijų objektu. Vieni teigia, kad tai įtakojo nežabojama magnatų valdžia, šlėktų savivalė, viduriniojo luomo nebuvimas etc. Tačiau N. Kostomarovui neatrodo , kad būtent tai buvo lemiamos priežastys. Jis pateikia Vokietijos pavyzdį, kur taip pat buvo magnatų – kunigaikščių, hercogų didelė valdžia, užguiti valstiečiai, taip rinkimų teisė, bet ji nežlugo. Lenkijos žlugimo šaknys yra šlėktų demoralizacijoje (p. 19).
Kaip teigia autorius, sunku yra nustatyti kodėl tautinis charakteris yra būtent toks ar kitoks, nors jis ir atsispindi visoje tautos istorijoje. Esmė yra ta, kad jo pradžia yra tie ankstyvieji laikai iš kurių nėra išlikę jokie liudijimai. Anot jo, lenkų tauta kaip ir visos slavų gentys daugiau ar mažiau pasikliauja širdimi, o ne protu. Ir tai tęsėsi nuo pat Boleslovo Narsiojo laikų iki pat valstybės žlugimo. Lenkas greitai užsiplieskia, kada yra paliečiama jo širdis, kaip ir greitai atlėgsta, kada ji nuraminama. Manytume, kad neverta gilintis į autoriaus beletristinius apmąstymus apie narsą ir drąsą ir kaip tai įtakoja istoriją, todėl pereiname prie mums aktualių – istorinių procesų.
Autorius konstatuoja, kad lenkai kaip ir visi slavai iš pradžių neturėjo vieningos valstybės, tačiau iškildavo atskiros giminės, kurios sudarydavo atskirus politinius ir teritorinius darinius, stengdamosi pajungti likusią tautos dalį. Valstybės vienijimąsi lėmė kitų genčių įsiveržimai (p. 24). XIV a. pr. Vladislovas Uolektinis (Lokietka) sujungė Mažąją ir Didžiąją Lenkiją ir karūnavosi karaliumi (p. 28). Jogailos valdymo laikotarpį N. Kostomarovas laiko Aukso amžiumi, po kurio prasidėjo betvarkė ir savivalė, nors jo sūnus Vladislovas dar esant gyvam tėvui buvo paskirtas įpėdiniu (p. 34).
Kaip jau minėjome, norėdami išvengti istorinių aktų perpasakojimo, liečiame tik esminius faktus, kuriuose atsispindi recenzuojamo autoriaus požiūris.
Zigmantą Augustą istorikas laiko labiausiai iš visų Jogailaičių, įsisavinusių lenkišką identitetą, kuris kur, tik įmanoma Lietuvoje, įvedė lenkišką kultūrą (p. 44). Tuo pačiu, Zigmanto Augusto laikus autorius laiko literatūros ir švietimo Aukso amžiumi. Švietimo plitimą jis sieja su jėzuitais, kurie buvo lenkiško charakterio (p. 47). Jo manymu, jėzuitų ordinas naudodavosi tos visuomenės į kurią jis įsiliedavo silpnosiomis pusėmis. To jis nelaiko blogu dalyku, nes tada Lenkija tapo stebuklų kraštu, žinoma, įtakinga ir atvira.
III. Nuosmukio periodas. Vienuolių mokymas. Gyvenimas Lenkijoje. Dvaro tarnyba. Palestra. Karyba. Seimeliai. Girtuoklystės ir puotos.
Zigmanto III laikotarpį Lenkijos istorikai laiko nuosmukio periodu. Nuosmukio požymių būta ir anksčiau, tačiau būtent šiuo laikotarpiu jie ypač išryškėjo. Pvz., Liberum veto sužlugdydavo ištisą Seimą etc. Nuo Zigmanto III mirties iki Stanislovo Poniatovskio Lenkija neparodė jokių veiklos ženklų, o gyveno kančios gyvenimą, i. e. ėmė tik tai, ką pasiūlė likimas, ėjo ten, kur ėjo kiti. Ją sukrėtė dar dvi baisios epochos – kazokų revoliucija ir Šiaurės karas, kuris tapo paskutiniu smūgiu ir taip ligotam valstybės kūnui bei dvasiai (p. 51).
Anot N. Kostomarovo, visa ko esmė yra švietimas. Nuo tautos švietimo priklauso jos veiklos pobūdis. Nuo jėzuitų atėjimo iki pirmojo padalinimo visas švietimas, išskyrus akademines mokyklas, buvo vienuolių prerogatyvoje. Pasak autoriaus, į visą Lenkijos švietimo istoriją galima žiūrėti kaip į daugybės jėzuitų susidūrimų su piorais, akademija, vyskupais etc. istoriją (p. 52). Visos mokyklos buvo bažnytinio pobūdžio. Taigi švietimui esant dvasininkų rankose, autoriaus manymu, neišvengiama buvo tai, kad mokiniai, iš esmės, buvo ruošiami dvasiniam gyvenimui, kitokiu atveju, jų išsimokslinimas buvo gana menkas (p. 56). Moterų mokymas, galima sakyti, vyko paraleliai su vyrų. Daugelis turtingųjų samdydavo užsienietes guvernantes mokyti savo vaikus.
Daugelis šlėktų jaunuolių ėjo įvairias dvaro tarnybas, kiti taip vadinamą palestrą. Tai buvo jaunų žmonių korporacija, pašventusi save jurisprudencijai. Vėliau jie dirbo tribunoluose, asesoriais, žemės ir pilies teismuose. Kiti jaunuoliai stojo į karinę tarnybą. Galiausiai, likę grįždavo į savo tėvonijas, kur linksmai ir nerūpestingai gyveno. Seimelių vietos ir reikšmės recenzuojamame darbe, manytume, neverta plačiau aptarinėti, nes čia autorius nepasako nieko naujo, o tai, visų pirma, nėra jo tikslas. Tą patį galime pasakyti ir apie girtuoklystes, kur, iš esmės, autorius pateikia paskirus atvejus iš istorinių šaltinių. Greičiausiai norėdamas suintriguoti ir sudominti skaitytoją pikantiškomis detalėmis. Baigdamas skyrių autorius reziumuoja, kad parodęs lenkų tautinį charakterį ir pobūdį, kas pakankamai gerai paaiškina į kokią balą papuolė nelaimingoji Lenkija (p. 89).
IV. Stanislovo Poniatovskio išrinkimas. Disidentinis reikalas. Baro konfederacija. Pasikėsinimas į karalių. Pirmasis Lenkijos padalinimas.
Po Augusto III mirties kilo eiliniai neramumai. N. Kostomarovas Stanislovą Poniatovskį laiko XVIII a. lenko tipu, savyje sujungusio esmines tautinio charakterio ypatybes su to meto europietiškomis savybėmis (p. 90). Autorius pateikia karaliaus būdo, charakterio, savybių aprašymą, bet tai, veikiau, primena šventųjų gyvenimų aprašymą, o ne objektyvios tikrovės. Nežinia kodėl autorius jaučia tokią didelę simpatiją Poniatovskiui, bet, mūsų manymu, tai atsispindi vėlesniuose karaliaus veiksmuose, ypač dėl sąjungos su Rusija. Tuo tarpu Rusijos imperatorienė charakterio atžvilgiu buvo dimetrialiai priešinga (p. 93). Kaip matome, autorius vėl teikia didelę reikšmę individo bruožams ir būdui, šiuo atveju netgi linkstama į egzistencializmą. Kalbėdamas apie to meto neramumus, bruzdėjimus ir konfederacijas, istorikas tiesiog pateikia faktografinį įvykių aprašymą, nedarydamas konkretesnių išvadų. Iš esmės, tai yra būdinga visam veikalui, todėl didelės reikšmės mes tam neteikiame. Verta paminėti autoriaus išvadą apie
Autorius reziumuoja, kad ir kokia jėga būtų veikusi šalies viduje, prieš juos visada priešais stovėjo griaunamoji ir baisi pradžia, kuri lenkams tapo įprasta, ir egoizmas – dvi kliūtys žmonijos progreso istorijoje (p. 123). Kaip matome, N. Kostomarovas vėl nevengia istorinės raidos sieti su konkrečiomis žmogaus charakterio ypatybėmis, iš esmės, atmesdamas istorijos kaip savaiminio proceso idėją. Istorikas naudodamasis milžiniška šaltinių baze skaitytojui pateikia daug įdomių dalykų, kurie ne tik praturtina veikalą, bet ir suteikia jam lankstumo ir lengvumo. Pvz., autorius vaizdingai, tartum detektyvą aprašo pasikėsinimą į karalių: kaip jį užpuolė, ištempė iš karietos, lengvai sužeidė į galvą etc.(p. 140). Galėtume pagalvoti, kodėl N. Kostomarovas mini tokį mažai kam žinoma faktą, tačiau, anot jo, būtent nuo tada karalius visiškai atsidavė Rusijai, nes pamatė, kad ne tik karūna, bet ir paties gyvybė priklauso nuo Rusijos (p. 141). Ir tokios politinės linijos laikėsi iki pat Respublikos žlugimo.
V. Lenkija Rusijos viršenybėje. Švietimo eiga. Nesėkmingas Andrejaus Zamoiskio projektas. Karaliaus opozicija.
Po padalinimo rusų pasiuntinys, kuriuo iki
Pagrindiniu Lenkijos atgimimo varikliu tapo švietimas, bet vis dar buvo įsišaknijusi magnatų demoralizacija. Autorius pateikia skaitytojui edukacinės komisijos pavyzdį.
Kancleris Andrejus Zamoiskis buvo pateikęs seimui projektą dėl laipsniško valstiečių išlaisvinimo ir jų švietimo, tačiau jis buvo atmestas (p. 163).
Autorius pažymi, kad XVIII a. kilo daug teorijų ir idėjų kaip padaryti žmones laimingesnius, bet, anot jo, tai ir liko teorijomis, nes nebuvo atsižvelgta į kasdieninio gyvenimo realybę (p. 165). N. Kostomarovo manymu, šiame amžiuje to meto Europos šalių aristokratijos visuomenėje buvo daug nedorovės apraiškų, todėl lenkų nereikia statyti į išskirtinę padėtį, nes tai vyko visur. Svarbu yra ne tai, kad su lenkais vyko kvaili reikalai (дурныя дела) ir Lenkijoje buvo apstu tamsių pusių, kurių buvo ir kitose šalyse, bet tai, kad Lenkijoje nebuvo matoma tų šviesių pusių, kurių turėjo kitos tautos (p. 174).
VI. Karaliaus opozicija. Ugriumovos procesas.
Nuo
I DALIS
I. Jekaterinos kelionė į Pietus. Stanislovo Augusto susitikimas su Jekaterina ir Juozapu. Lenkijos ir Rusijos sąjungos projektas.
Kijeve susirinko daugybė to meto kilmingų ir įtakingų asmenų iš visos Europos, jų tarpe ir Stanislovas Augustas. Paskutiniai to meto įvykiai bylojo, kad nėra kito kelio kaip tik Lenkijai jungtis su Rusija ir padėti kovoti su turkais. Pergalės atveju atgauti prarastą garbę, padidinti kariuomenę ir sustiprinti valstybę. Tada Lenkija išvengtų Prūsijos ir Austrijos kėslų, taip pat laimėti teritorijos.
II. Prūsijos padėtis ir sumanymai. Partijos Lenkijoje. Protų judėjimas. Ruošimasis seimui. Maršalkos išrinkimas.
III. Seimo atidarymas. Prūsijos kišimasis. Kariuomenės didinimas. Karinio departamento panaikinimas. Karinės komisijos įsteigimas.
Diskusijose dėl karinės komisijos sukūrimo išsiskyrė Lenkijos ir Lietuvos pasiuntinių nuomonės. Lietuviai norėjo autonomijos, ir kad komisija dvejus metus veiktų Lietuvoje, autoriaus manymu, sudaryti federacinę sąjungą. Tuo pačiu jis teigia, kad tai neturėjo prasmės, nes lietuvių dvarininkija savo kalba, auklėjimu ir būdu nesiskyrė nuo lenkų (p. 255).
IV. Archiriejus Viktoras Sadkovskis. Stačiatikybės stiprėjimas. Valstiečių maištų baimė. Bausmės ir persekiojimai. Sadkovskio areštas. Štakelbergo nota.
Autorius pažymi, kad Respublikos gyventojai rusai dėl įgimtos neapykantos lenkams visada kreipėsi pagalbos į Rusiją ir iš jos laukė permainų (p. 268). Ypač aktyviai reiškėsi Archiriejus Viktoras Sadkovskis, šias pareigas gavęs ne be Štakelbergo protekcijos. Po pirmojo padalinimo, kada Baltarusija atiteko Rusijai, stačiatikiai pradėjo priklausyti nuo Rusijos sinodo. Buvo išleistas įsakas visas unitų bažnyčias grąžinti į stačiatikybę. Šioje vietoje autorius įžvelgia grėsmę, unitams atisakant lotyniškų apeigų, stiprėjo stačiatikybė, kuri pripažino jau Rusijos imperatorienės teisę, ir pati visa buvo persmelkta rusiškumo (p. 272). Unijos atsisakymas lenkams buvo nepakeliamas dalykas, keletas amžių buvo paaukota panaikinti schizmą. Lenkai pamatė kokie iš tiesų jie yra silpni, kur patiems atrodė, kad yra stiprūs, ypač krimtosi dėl unitų grįžimo į stačiatikybę.
Tuo pačiu rusų žemėse prasidėjo valstiečių bruzdėjimai. Valstiečiai buvo gaudami ir plakami. Autorius teigia, kad bruzdėjo ne tik rusų valstiečiai, bet daugiausiai buvo gaudami jie. Šlėktai vis atrodė, kad jei ne šiandien, tai rytoj įvyks liaudies sukilimas (p. 297). Jų manymu, jei schizmatikai to nepadarė iki Velykų, tai padarys po jų. Buvo įsitikinimas, kad juos įkvepia Rusijos imperatorienė. Tik Ščanskis Potockis pasakė tiesą, kad nereikia nuvarinėti žmonių nuo žemės, kad ir kokios religijos jie būtų, tai daro gėdą vyriausybei.
V. Rusijos sumanymai. Poninskio procesas. Jo pabėgimas. Konstitucinė deputacija. Finansinių lėšų ieškojimas. Miestų prašymas.
Birželio 4 d. Štakelbergas įteikė seimui notą dėl magazinų pervežimo į kairįjį Dniepro krantą, Lenkijos prašymu (p. 302). Jekaterinos nuolaida visiškai susuko lenkams galvas. Patriotai teigė, kad Respublika pasiekė tokį lygį, kada gali pradėti save gerbti (autoriaus sarkazmas?) (p. 303). Prasidėjo drąsios kalbos. Autorius ir toliau pateikia tik faktografinį įvykių aprašą, nedarydamas jokios analizės, tik naudodamasis priežasties ir pasekmės principu. Todėl mes to ir neaptarinėsime.
VI. Markizas Liukkezini. Pirmieji būsimosios konstitucijos pagrindai.
Kaip pasako autorius, į sceną stojo žmogus, vaidinęs vieną pagrindinių vaidmenų Lenkijos tragedijoje, prūsų pasiuntinys Varšuvoje markizas Dželoromo Liukkezini (p. 321). Makiaveliško tipo diplomatas.
VII.
Pasirašius susitarimą su Prūsija, Lenkijos patriotai buvo pakilime, nes jiems vėl pasirodė, kad Respublika dabar tapo stipria ir drąsiau ėmė elgtis Rusijos atžvilgiu. Šioje vietoje negalėtume nepastebėti autoriaus tendencijos naudoti terminą “patriotas” niekinamąja prasme. Iš pradžių šis terminas dar būdavo vartojamas sarkastiška prasme, bet kuo toliau, tuo labiau galima įsitikinti, kad autorius lenkų patriotus iš tikrųjų laiko kvailais, bet jam, manome, tai yra labai parasta, nes viskas yra nuspręsta jė būdo ir nieko daugiau nepadarysi. Galima tik žavėtis, kad XIX a. pab. autorius nepropaguoja didžiarusiškumo ir šovinizmo, todėl ir jį statome greta su kitais didžiais to meto rusų istorinės minties galiūnais.
VIII. Varšuvos bendruomenė ir įpročiai seimo laikotarpyje.
Na šiame skyriuje autorius tiesiog “atsigauna”. Pasitvirtina ar greičiau jis pats patvirtina savo teoriją kaip žmogaus charakterio būdas ir įpročiai lemia individo ir kartu jo kuriamos istorijos likimą. Autorius teigia, kad seimo būdas tai – darbų lėtumas, platūs užmojai ir menkas supratimas kaip juos įgyvendinti, pramogų gausumas ir lėšų trūkumas, mažai darbų – daug žodžių. Lengvas ir gyvas lenkų būdas lėmė, kad darbai būdavo tik pradedami ir sustodavo pusiaukelėje, stengdamiesi išvengti sunkaus darbo. Lenkai visada mėgo linksmintis (p. 379). Įdomu, kad autorius skiria ištisą skyrių lenkų būdui aprašyti, o tai jis daro su pasimėgavimu, duodamas ištisus konkrečių puotų ir girtuoklysčių aprašymą. Šis išorinis blizgesys ir vidinis skurdas, visa tai vedė prie valstybės žlugimo.
II DALIS
I.
Autorius teigia, kad lenkų seimeliai negalėjo staiga pasikeisti ir vyko senąja tvarka (p. 408). Šlėkta priprato būti stiprių ponų įtakoje. Vėl prasidėjo įvairios intrigos siekiant “senai” ir “naujai” partijai patraukti į savo pusę ir išrinkti atitinkamus pasiuntinius į seimą. Autorius pateikia ištisas citatas iš pirminių šaltinių apie to meto seimo padėtį ir intrigas. Galima jausti, kad N. Kostomarovas žinodamas, kad Respublika jau žlugo, paprasčiausiai pateikia nuoseklių įvykių faktą, leisdamas skaitytojui pačiam spręsti, kodėl taip atsitiko. Bet skaitant taip pateiktą medžiagą, paprasčiausiai neiškyla jokių klausimų, nes atrodo, kad viskas buvo nuspręsta iš anksto.
II Seimų rengimas. Miestiečių reikalas. Miestų nuostatai.
Šlėkta manė, kad jeigu duosi miestiečiams tokias pačias teises, tai tie gali pradėti bruzdėti, kaip ir Prancūzijoje (p. 433). Prasidėjo įvairūs svarstymai ir pasiūlymai dėl miesto reikalų. Autorius vėl skaitytoją užverčia ištisais šaltiniais, nedarydamas platesnės analizės.
III. Ruošimasis perversmui. Gegužės 3 d. Konstitucijos paskelbimas. Iškilmės Varšuvoje.
Priėmęs nutarimą dėl miestų, seimas padarė 2 savaičių pertrauką, o po to ėmė nagrinėti ekonominius klausimus (p. 445). Tarp patriotų kilo mintis, kad jei reikalai eina ypatingai sunkiai, tai ar ne geriau įgyvendinti savo tikslus staigiu valstybės perversmu (coup d’ état). Autorius pateikia ištisą seimo stenogramą, kuri tik apsunkina veikalo skaitymą ir recenzavimą.
IV. Užsienio pasiuntinių laikysena. Jekaterinos II sumanymai. Santykiai su Prūsija. Varšuvos bendruomenės bruožai. Ščesno Potockio protestas.
Žinia apie konstituciją susilaukė didelio palaikymo iš vaivadijų. Lenkai su nekantrumu laukė koks bus kaimynų atsakas. Užsienio pasiuntinių laikysena pradžiugino juos, bet iš esmės, jie laikėsi šaltai, tarsi nieko nebūtų ir įvykę. Autorius teigia, kad tai liudija, kad valstybės likimas jau seniai buvo aišku ir,kad teliko sutvarkyti formalumus, o konstitucija, bent jau užsieniui, iš esmės, nieko nereiškė, o ir pačioje Respublikoje, kaip matome, nespėjo pradėti veikti visu pajėgumu. Užsieniečiai stebėjosi, kad po konstitucijos Varšuvoje labiau šventė, negu ėmėsi reikalų (p. 513), bet tai, kaip teigia autorius, atitiko lenkų būdą. Galima pasakyti, kad jau pačioje Lenkijos valstybės pradžioje buvo užprogramuota jai žlugti.
V.
Birželio 16 d. Buvo pasiūlytas projektas dėl policijos visoje valstybėje sukūrimą (p. 516). N. Kostomarovas tai laiko sveikintinu ir pažangiu dalyku, bet kaip ir visada neteikia tam didelės reikšmės, nes lenkų pomėgis puotauti ir girtauti jau buvo nulėmęs valstybės žlugimą. Labai groteskiška šokti ant valstybės lavono. Autorius su sarkazmu įvardina tas šventes kaip patriotines, kurias patys lenkai taip ir vadino (p. 522).
VI. Bruzdėjimas Lenkijoje.
Nauja konstitucija kaip ir reikėjo laukti iššaukė neišvengiamus bruzdėjimus. Valstiečių maištų baimė labiau nei niekas, atitraukė gyventojus nuo konstitucijos. Tik nedaugelis pareiškė norintys išlaisvinti valstiečius (p. 529). Autorius tai sieja su tuo metu madingomis prancūziškų laisvės ir lygybės idėjomis. Šioje vietoje jis netgi pagiria lenkus dėl jų supratimo apie įstatyminę laisvę (p. 533).
VII. Seimo veiklos atnaujinimas. Iždinių sujungimas. Seniūnijų reikalas. Teismų pertvarkymas.
Atnaujinus seimo darbą, didžiausią darbo dalį užėmė konstitucijų privalumų šlovinimas, priešininkai tuo pačiu užgauliojo progresistus (p. 536). Šioje vietoje autorius galbūt “pavargo” visa tai sieti su lenkų charakterio bruožais. Galima pastebėti, kad knygos pabaigą stengtasi kuo greičiau parašyti, kad tai iš vis datų ir faktų kratinys.
VIII. Ščesno Potockio ir Rževuskio reikalas. Jų teismas. Branickio išvykimas.
Paskutinės sausio dienos buvo skirtos Ščesno Potockio ir Rževuskio poelgių svarstymui, kurie užsienyje reiškė protestus prieš konstituciją. Patriotai ligą laiką tam neskyrė didelės reikšmės. Į valstybės pabaigą autorius įžvelgia tiesiog desperatiškus poelgius ir netgi nuovargį. Lenkijai artėjo galas, jai reikėjo rinktis iš dviejų: arba pripažinti Rusijos priklausomybę, arba būti padalinta trijų valstybių (p. 550).
Reziumuodami visą mūsų atliktą darbą, norėtume pasakyti, kad daugiausiai dėmesio skyrėme įvadui, nes jame autorius paaiškina ir pateikia priežastis, nulėmusias Respublikos žlugimą. Respublika buvo užprogramuota žlugti pačioje lenkų pradžioje i. e. prigimtyje. Vėlesniuose skyriuose autorius, iš esmės, pateikia faktografinį įvykių aprašą, vengdamas gilesnių įvykių svarstymų ir analizės. Visa tai tik apsunkina veikalą, kuriam yra lemta likti tik kaip istoriografinės minties ir raidos pavyzdžiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą