Biblija teigia, kad pasaulis vieną kartą baigsis. Susirūpinimas dėl ateities, savaime suprantama, kelia daug klausimų. Kas įvyksta mirštant? Ar žmogus pereina į kitą egzistencijos būvį, ar gyvenimas visiškai baigiasi? Ir jeigu žmogaus siela po mirties egzistuoja toliau, kas jos laukia? Gal visa kūrinija juda į vieną dieviškos pilnatvės tašką, Dievo nulemtąją „baigtį“? Ar šioje didingoje kulminacijoje dalyvaus visos per šimtmečius gimusios ir mirusios kartos? Klausimams, susijusiems su ateitimi ar paskutinių laikų studijomis, teologai taiko eschatologijos terminą. Ateities įvykiais domisi ne vien krikščionybė. Klausimai apie atskiro žmogaus likimą bei kryptį, kuria juda visa žmonija, rūpi daugeliui didžiųjų pasaulio religijų. Kad suprastume krikščionišką pabaigos interpretaciją, pirmiausia turime suprasti įvairias eschatologijas.Eschatologija, kaip “mokslas apie galutinius dalykus”, įkurdinta teologijos pabaigoje, šimtmečius ramiai gyveno, tačiau prasidėjus istorinei mūsų laikų krizei, atsidūrė teologinio mąstymo centre. Šiandien ji yra visos teologijos panoramos dominantė .Šiuolaikinė eschatologija negali apimti viso galimo žinojimo, kuris paslėptas Apreiškime. Gali būti, kad dabartinis žmogaus supratimas – antropologija neleidžia mums aprėpti platesnių absoliučios ateities horizontų .
Krikščionys tiki, jog ateityje Dievo darbas bus susumuotas ar pasieks pabaigos stadiją. Paskutiniai laikai esą toks metas, kai Dievas pagaliau bus tobulai šlovinamas už visą jo kūrybinę veiklą. Destruktyvi nuodėmės įtaka galiausiai bus sunaikinta, o Jėzaus Kristaus išganomasis darbas – vainikuotas pergale. Tie, kurie buvo sandoroje su Dievu per tikėjimą į atperkančią jo Sūnaus mirtį, patirs ilgai lauktą atpirkimą ir pašlovinimą. Dievo planas kaip išgelbėti žmoniją bus įgyvendintas, ir jo žmonės įeis į asmeninę ir amžiną bendrystę su juo. Krikščionims tai ne idealas, o tikrovė, kuri ateis, pasak teologų, „visų dalykų pabaigoje“.
Graikų kalboje žodį „paskutinis“ atitinka eschatos, kurio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija . Eschatologijos koncepcija remiasi tomis Šventojo Rašto dalimis, kurios kalba apie „paskutines dienas“, „laikų pabaigą“, „paskutinius laikus“ ir „paskutinę valandą“. Senojo Testamento laikais žmonės kalbėjo tik apie „šį amžių“ ar „ateinantį amžių“, o Naujojo Testamento rašytojai mato skirtumą tarp Mesijo pirmojo ir antrojo atėjimo. Jiems paskutinės dienos yra periodas, kuris eina prieš pat Kristaus sugrįžimą ir šio pasaulio pabaigą.Tiksliau tariant, krikščionys gyvena įsisąmoninę, jog atėjo Kristaus karalystė, jog dabar jie turi amžinąjį gyvenimą, o Šventoji Dvasia yra svarbiausias paveldas iš dangaus. Akivaizdu, kad jau prasidėjo eschaton („paskutinis etapas“). Be to, nors šie krikščionybės aspektai negali būti empiriškai pademonstruoti šiuolaikinio socialinio mokslo, krikščionys juos patiria per apreiškimą ir tikėjimą. Žmogus negali praregėti ar įžengti į Dievo karalystę kitaip, kaip tik atgimdamas per Kristų. Jo mirtis senajai egzistencijai bei prisikėlimas naujam eschatologiniam gyvenimui yra dabartinė tikrovė – nors ir tik dvasine prasme.Jėzus išpildė Senojo Testamento mesijines pranašystes, savo prisikėlimu nugalėjo nuodėmę bei mirtį, ir prasidėjo naujosios sandoros metas. Vis dėlto Šėtono valdžia dar nepanaikinta, ir netvarka puolusiame pasaulyje yra istorinė tikrovė, kuri meta iššūkį krikščioniškai egzistencijai.
Dievo karalystė dar nėra regima universali institucija, mirtis – tebelieka gyvenimo faktas visoms gyvoms būtybėms nepriklausomai nuo jų dvasinės padėties, o Bažnyčia (krikščionių bendruomenė) dar nepasiekė Kristaus tobulumo pilnatvės. Tai atspindi įtampą tarp to, kas Naujojo Testamento eschatologijoje paprastai išreiškiama žodžiais „jau“ ir „dar ne“. Tačiau galiausiai Dievo pergalė per Kristų bus atskleista visam pasauliui. Taigi eschatologija apima klausimus, susijusius su antruoju Kristaus atėjimu, įskaitant kritišką įvykį, paženklinsiantį žmonijos istorijos pabaigą bei atversiantį duris amžinam džiaugsmui, kurį tikintieji patirs tobuloje Dievo karalystėje.
Krikščionys tiki, jog ateityje Dievo darbas bus susumuotas ar pasieks pabaigos stadiją. Paskutiniai laikai esą toks metas, kai Dievas pagaliau bus tobulai šlovinamas už visą jo kūrybinę veiklą. Destruktyvi nuodėmės įtaka galiausiai bus sunaikinta, o Jėzaus Kristaus išganomasis darbas – vainikuotas pergale. Tie, kurie buvo sandoroje su Dievu per tikėjimą į atperkančią jo Sūnaus mirtį, patirs ilgai lauktą atpirkimą ir pašlovinimą. Dievo planas kaip išgelbėti žmoniją bus įgyvendintas, ir jo žmonės įeis į asmeninę ir amžiną bendrystę su juo. Krikščionims tai ne idealas, o tikrovė, kuri ateis, pasak teologų, „visų dalykų pabaigoje“.
Graikų kalboje žodį „paskutinis“ atitinka eschatos, kurio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija . Eschatologijos koncepcija remiasi tomis Šventojo Rašto dalimis, kurios kalba apie „paskutines dienas“, „laikų pabaigą“, „paskutinius laikus“ ir „paskutinę valandą“. Senojo Testamento laikais žmonės kalbėjo tik apie „šį amžių“ ar „ateinantį amžių“, o Naujojo Testamento rašytojai mato skirtumą tarp Mesijo pirmojo ir antrojo atėjimo. Jiems paskutinės dienos yra periodas, kuris eina prieš pat Kristaus sugrįžimą ir šio pasaulio pabaigą.Tiksliau tariant, krikščionys gyvena įsisąmoninę, jog atėjo Kristaus karalystė, jog dabar jie turi amžinąjį gyvenimą, o Šventoji Dvasia yra svarbiausias paveldas iš dangaus. Akivaizdu, kad jau prasidėjo eschaton („paskutinis etapas“). Be to, nors šie krikščionybės aspektai negali būti empiriškai pademonstruoti šiuolaikinio socialinio mokslo, krikščionys juos patiria per apreiškimą ir tikėjimą. Žmogus negali praregėti ar įžengti į Dievo karalystę kitaip, kaip tik atgimdamas per Kristų. Jo mirtis senajai egzistencijai bei prisikėlimas naujam eschatologiniam gyvenimui yra dabartinė tikrovė – nors ir tik dvasine prasme.Jėzus išpildė Senojo Testamento mesijines pranašystes, savo prisikėlimu nugalėjo nuodėmę bei mirtį, ir prasidėjo naujosios sandoros metas. Vis dėlto Šėtono valdžia dar nepanaikinta, ir netvarka puolusiame pasaulyje yra istorinė tikrovė, kuri meta iššūkį krikščioniškai egzistencijai.
Dievo karalystė dar nėra regima universali institucija, mirtis – tebelieka gyvenimo faktas visoms gyvoms būtybėms nepriklausomai nuo jų dvasinės padėties, o Bažnyčia (krikščionių bendruomenė) dar nepasiekė Kristaus tobulumo pilnatvės. Tai atspindi įtampą tarp to, kas Naujojo Testamento eschatologijoje paprastai išreiškiama žodžiais „jau“ ir „dar ne“. Tačiau galiausiai Dievo pergalė per Kristų bus atskleista visam pasauliui. Taigi eschatologija apima klausimus, susijusius su antruoju Kristaus atėjimu, įskaitant kritišką įvykį, paženklinsiantį žmonijos istorijos pabaigą bei atversiantį duris amžinam džiaugsmui, kurį tikintieji patirs tobuloje Dievo karalystėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą