Laikotarpis, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, Lietuvos istoriografijoje ir lietuvių tautinėje savimonėje traktuojamas kaip vietinių gyventojų kryptingo rusinimo laikai (žr. aukščiau). Rusinimas savo ruožtu suprantamas kaip siekimas Lietuvos gyventojus paversti žmonėmis, kalbančiais rusiškai, išpažįstančiais stačiatikių tikėjimą, Lietuvą laikančiais neatskiriama Rusijos dalimi, o Rusiją – savo tėvyne. A. Kulakauskas ir A. Aleksandravičius teigia, kad tai yra supaprastinta, vulgari ir istorinės tiesos neatitinkanti samprata[1]. Prie tokios sampratos atsiradimo ir įsitvirtinimo, autorių nuomone, nemažai prisidėjo ir ta aplinkybė, kad iki pastarojo meto kaip ir nebuvo išsamesnių darbų, analizuojančių carinės Rusijos režimą, valdžios mechanizmus bei jos tautinė politiką[2].Autoriai teigia, kad carizmo politiką, bent jau nuo Petro I laikų, pirmiausia lėmė Rusijos didžiavalstybiniai, imperiniai interesai, tačiau tokia politika nebuvo išskirtinė Rusijos ypatybė. Reikia prisiminti Liudviko XIV laikus, Habsburgų, Napoleono etc. siekius bei sumanymus.
Buvusios Respublikos žemėse, patekusiose į Rusijos imperijos sudėtį, valdžiai visų pirma rūpėjo užtikrinti “ramybę ir stabilumą”, bei kontroliuoti jose besirutuliojančius socialinius politinius procesus. Kitaip tariant, E. Aleksandravičiaus bei A. Kulakausko nuomone, didžiavalstybiniai interesai naujai prijungtose žemėse tapo vidaus tautinės politikos sudėtine dalimi[3]. Iš tiesų, atmetus (nesigilinant) žemių inkorporacijos Rusijos imperijon politinį ir moralinį teisėtumą, toks valdžios siekis yra logiškas ir savaime suprantamas explicite.
Istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad Jekaterina II prijungtose Respublikos žemėse planavo pradėti nuoseklią etnokultūrinio šių žemių rusinimo bei depolonizavimo politiką. Iš tikrųjų Jekaterina II, siekdama to meto Europos viešosios nuomonės akyse atrodyti kaip apšviestojo absoliutizmo atstovė, savo politiką Respublikos atžvilgiu mėgino teisinti tuo, kad ji nesiekianti svetimų, i. e. tikrosios, etninės Lenkijos žemių, kad ji “susigrąžinanti” tik tai, kas kažkada priklausė jos pirmtakams – Kijevo Rusios kunigaikščiams, kad ji siekianti apginti baltarusius ir ukrainiečius nuo svetimųjų jungo[4].
Apšviestasis absoliutizmas kaip modernizacijos paradigma, sugalvota ir vykdoma valstybės, Rusijoje buvo tiek pat nepopuliari, kiek ir būtina[5].
V. Trumpos nuomone, net ir pati konservatyviausia visuomenė keičiasi. Pasak autoriaus, Lietuvos visuomenė iki XIX a. vidurio buvo labai konservatyvi visuomenė. Senojoje Lenkijos – Lietuvos Respublikoje per porą šimtų metų ne tik nebuvo jokio perversmo, jokios revoliucijos, bet nebuvo įgyvendinta jokia reikšmingesnė reforma. Tik į Respublikos pabaigą susirūpinta reformomis, kurios sukėlė didelę opoziciją iš vidaus ir intervenciją iš šono, ir respublika nelabai garbingai užbaigė savo dienas. Beveik visa buvusios LDK teritorija atiteko carinei Rusijai. Pergyvenusi stambesnius pasikeitimus XVIII ir XIX a. sandūroje, Rusija taip pat sustingo savo konservatizme, ypač kiek tai lietė krašto administraciją, ekonominį ir socialinį gyvenimą. Sunkiai sekėsi tiems politikuojantiems istorikams, kurie norėtų įrodyti, kad bent ekonominiu atžvilgiu Lietuvos įjungimas į Rusiją buvo pažymėtas pažangos ženklu, konstatuoja V. Trumpa[6].
XIX a. pradžioje buvusios Lenkijos – Lietuvos valstybės likimo arba tuomet dažnai vadinamo “Lenkijos klausimo” aktualizavimas turėjo keletą priežasčių, teigia V. Sirutavičius. Pirmiausia tai prieštaravimų tarp galingiausių to meto politinių – karinių jėgų – Rusijos ir Prancūzijos – paaštrėjimas.
Įsigalėjusi nuomonė, jog XIX a. pradžioje bajoriškai valstybingumo sampratai būdingas unijinės valstybės modelis. Sutinkant su tokiu teiginiu, V. Sirutavičiaus manymu, būtina pažymėti, kad XIX a. pradžioje dalies Lietuvos bajorijos tokia samprata netenkino arba bent jau ne visiškai tenkino. Autorius išskiria du valstybingumo modelius, kuriuos sąlygiškai apibūdina kaip “optimistinį” ir “realistinį”. Pagrindinis skirtumas tarp šių dviejų sampratų tas, kad pirmajam buvo būdingas siekimas atkurti “visą Lenkijos valstybę
E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko teigimu, Pavlas I laikėsi visiškai priešingos politikos nei motina, tai Lietuvai jo valdymas atnešė nemažų pakeitimų ir tam tikrą palengvėjimą. Jis amnestavo daugumą politinių kalinių ir buvusių sukilėlių tremtinių, tarp jų ir patį Kosciušką.
Po Jekaterinos II valdymo iki pat Imperijos subyrėjimo, H. Ragsdale’o teigimu, Aleksandras I buvo vienintelis Rusijos monarchas, kuris turėjo reformų kūrimo bei įgyvendinimo jausmą. Tačiau jo politinė programa didžiąja dalimi liko dviprasmė ir neapibrėžta, nors jis kaip ir Jekaterina II negalėjo lengvai ir neapsvarstęs pradėti liberalias reformas tokioje šalyje kaip Rusijos imperija, kur valdžios sistema buvo persismelkusi griežtomis tradicijomis ir konservatizmo dvasia. Savaime peršasi išvada, kad politinis Aleksandro I mąstymas buvo vaikiškai grynas, kad jis jį puoselėjo giliausiuose sielos kampeliuose. Labiausiai jis primena žinomą personažą, kurį Turgenevas taikliai pavadino “atliekamu žmogumi”. Šis “sąžiningo bajoro” tipas savyje įasmenina pažangias vakarietiškas idėjas valstybėje ir visuomenėje, kurios jas atmeta. Kadangi neegzistuojant politiniam viduriui, jis atsisako pasirinkti vieną iš dviejų prieš jį natūraliai atsiveriančių kelių, o būtent bendradarbiavimą su režimu arba beatodairišką, negailestingą terorizmą, jam telieka tik pasitraukti – į moralinį paralyžių[9].
Vienaip ar kitaip, Aleksandras veikė atsargiai, kas Rusijos sąlygomis reiškė veikti slaptai. Jo sumanymai ir politiniai projektai per visą valdymo laikotarpį sukosi aplink du klausimus: konstitucijos dovanojimą ir valstiečių išlaisvinimą[10]. Tačiau tos reformos didesnių pakitimų neatnešė[11]. Nuo Petro I laikų veikusios kolegijos – atskirų, valstybės kontroliuojamų sferų valdymo organai – buvo pakeistos ministerijomis su personaline ministro atsakomybe už kontroliuojamos veiklos funkcionavimą.
Didesnės reikšmės Lietuvai turėjo 1802 – 1804 metų švietimo reforma, parengta daugiausiai remiantis kai kuriais XVIII amžiaus pabaigos Lenkijos ir Lietuvos valstybėje Tautos edukacijos komisijos įvykdytos mokyklų reformos principais[12].
Didelių administracinių reformų analizė leidžia išskirti kelias pagrindines kryptis:
1. politinių institutų ir valstybinių įstaigų sistemos pertvarkymas;
2. valdininkų tarnybos, aparato arba biurokratijos sudėties organizavimas;
3. administracinės sistemos santykių su visuomene apskritai ir su atskiromis socialinėmis grupėmis permainos;
Analizuojant XIX a. pirmos pusės administracines reformas iškyla klausimas: kokios priežastys lėmė šias reformas ir kokios buvo viso to pasekmės.
Jeigu susumuotume daugumos vakarų istorikų požiūrius, tai galėtume konstatuoti, kad pagrindine šių pertvarkymų priežastimi jie laiko Rusijos modernizacijos procesus, kuri atsižvelgiant į kai kurias jos istorinio vystymosi ypatybes buvo priversta pasirinkti “besivejančio” vystymosi kelią. Šis kelias daug kuo primenantis evoliuciją rėmėsi eile radikalių reformų, vykdomų iš viršaus, panašiai kartą į pusę amžiaus, nukreiptomis į socialinių santykių, valdymo struktūrų, armijos ir apskritai gyvenimo būdo modernizaciją. Šios koncepcijos pagrindus randame tokių žinomų mokslininkų kaip: H. Seton – Watson’o, M. Raeff’o, N. Riasanovsky’o, A. Gerschenkron’o darbuose[13].
Valstybinio aparato modernizacija savo atramą rado naujame jo principų vykdyme – institucionalizacijoje, o taip pat efektyvumo didinime – racionalizacijoje, kas galutinai veda link biurokratizacijos – proceso, kuri vienu metu yra reformų priežastis bei pasekmė[14].
Panašią išvadą savo monografijoje daro ir E. Aleksandravičius bei A. Kulakauskas. Jų manymu, kalbėdami apie liberalizmo tendencijas ir kultūrinės autonomijos politiką Aleksandro I laikais, būtina konstatuoti, kad tai nebuvo kryptinga ir principinė aukščiausiosios valdžios politinė nuostata. Greičiau tai laikytina nepakankamu tos ar kitos sferos vertinimu, visus reikalus atiduodant tvarkyti patikimam asmeniui[15].
Kita vertus, autoriai pažymi dar vieną Aleksandro politikos tendenciją – unifikaciją. Kuri, jų manymu, dar nebuvo tiesiogiai ir sąmoningai susieta su daugiatautės imperijos tautinės politikos – rusifikacijos – interesais. Greičiau tai buvo pasekmė, atsiradusi dėl poreikio tobulinti valdymą[16].
Pagrindinis Apšvietos epochos socialinis konfliktas pasireiškė teisės kodifikavime, kuri iš tiesų tapo idealia visuomenės įstatymų projekcija. Šio konflikto sprendimo būdų absoliutizmas pradėjo ieškoti ekonominėse, socialinėse, politinėse reformose, kurių tikslas buvo tradicinių santykių pertvarkymas[17].
Kita vertus, nuo XIX a. antrojo dešimtmečio antrosios pusės Lietuvoje stiprėjant patriotinėms, caro valdžiai opozicinėms nuotaikoms, vyriausybės politikoje, be biurokratinių – policinių, ima rastis ir rusifikatoriškų tendencijų, kurios iki pat 1831 metų vis dėlto į pirmą planą dar neiškyla (sic!).
Rusijos politika nerusiškų Imperijos tautų atžvilgiu iki pat XIX a. pradžios, iš esmės, vadovavosi tradiciniu pavyzdžiu. Prioritetas buvo vidinis ir išorinis saugumas. Jeigu ir kildavo kokie nors neramumai, valdžia greitai įsikišdavo, panaudodama karinę jėgą. Nerusiškas elitas, išreiškęs lojalumą valdovui ir palaikęs socialinį – politinį stabilumą savo regionuose, buvo traktuojamas kaip partneris. Tokiu būdu valdžia su jais bendradarbiavo, garantavo jų privilegijų išsaugojimą ir laikėsi patikrinto pragmatizmo ir tolerancijos praktikos teigia A. Kapeleris[18]. Aleksandro I laikais tokia politika daugiausiai buvo vykdoma vakariniuose Imperijos kraštuose, kurie turėjo pasitarnauti kaip visos Rusijos reformacijos modeliai.
[1] Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje. XIX amžiaus Lietuva.
[2] Ibidem, p. 53.
[3] Ibidem, p. 55.
[4] Ibidem, p. 56.
[5] Рэгсдейл X. Просвещенный абсолютизм и внешняя политика России в 1762-1815 годах // Отеч. история. - М., 2001. - N 3. - c. 3.
[6] Trumpa V. Hilferdingas ir tolimos paralelės // Apie žmones ir laiką.
[7] Sirutavičius V. Konstituciniai sumanymai Lietuvoje XIX a. pradžioje (1906 –
[8] Ibidem, p. 7.
[9] Рэгсдейл X. Просвещенный абсолютизм и внешняя политика России в 1762-1815 годах // Отеч. история. - М., 2001. - N 3. - c. 17.
[10] Ibidem, c. 18.
[11] Aleksandravičius E., Kulakauskas A. op. cit., p. 63.
[12] Ibidem, p. 65.
[13] Буганов В.И., Медушевский А.Н. Административные реформы в России и проблемы их изучения в современной западной историографии // Отеч. история. - М., 1992. - N 3. – c. 204.
[14] Ibidem, c. 205.
[15] Aleksandravičius E. Kulakauskas A. op. cit., p. 68.
[16] Ibidem, p. 69.
[17] Кодификация права в России и странах Восточной Европы XVIII – начала XIX в. // Сословно-представительные учреждения России (XVIII-начало XX в.). Сборник обзоров.- М.: Институт научной информации по общественным наукам РАН, 1993, с. 41.
[18] Каппелер А. Россия - многонациональная империя: Возникновение. История. Распад. М., 2000, c. 182.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą