PIRMOJO LIETUVOS ISTORIJOS VADOVĖLIO GIMIMAS

Maironio fenomenas giliai ir plačiai suleidęs šaknis mūsų tautos sąmonėje, lietuvių kultūroje. To paties, deja, negalima pasakyti apie jo įsisąmoninimo gilumą bei platumą, nors, kaip rodo solidi R. ADOMAVIČIAUS sudaryta Maironio raštų bibliografija, rašyta apie jį mūsuose tikrai nemažai. Ar tik ne labiausiai šia prasme nesisekė Maironiui ISTORIKUI. Drįsčiau teigti, kad ir šiandien jo istoriniai darbai bei istoriosofinės idėjos vis dar nevirto rimtų svarstymų objektu mūsų istorikų bei istoriosofų sluoksniuose.

O juk būtent Maironį kaip istoriką įvertindamas, V. MYKOLAITIS - PUTINAS išsakė įkvėptus žodžius : " Mūsų poetas nebuvo istorikas. Tačiau jis suprato istorijos reikšmę pavergtai tautai, senovės žavesį, ypač kad piešiant senovės paveikslą, vaizduotė gali laisvai skrajoti idealiose fantazijos srityse. Praeities toliuose gali rodyti patraukliausius heroizmo pavyzdžius. Visi Maironio raštai nusagstyti lietuvių tautos praeities motyvais. Pradėdamas savo literatūrinį darbą, jis pajuto reikalą duoti trumpą I s t o r i j o s v a d o v ė l į. Jis jį parašė 1884 - 86 m.Ta jo "Istorija" buvo išspausdinta 1891m., vėliau pakartota dar tris pakartota dar tris kartus"

Matyt, netenka abejoti, kad V.Mykolaičio Putino minimo Maironio veikalo atveju turime reikalo būtent su istorijos mokslo faktu - vis tik pirmasis Lietuvos istorijos vadovėlis.Be to, dar klausimas, ar Maironio "Apsakymai apie Lietuvos praeigą" istorijos mokslui tik tuo ir reikšmingi.

Ko gero niekas rimtai ir neabejoja, kad šis Maironio kūrinys - vis tik istorijos faktas. Klausimas tik - ką daryti su tuo faktu? Galima, sakysim, jį menkinamai ar ne adekvačiai vertinti, tiesiogiai ar ne taip apčiuopiamai prakišant nuostatą apie "Apsakymų..." menkavertiškumą mūsų dabarčiai - nežiūrint visų jų reikšmingumo mūsų šaunioje praeityje.Tokios nuostatos inercijos poveikio nepavyko įveikti net tokiai didžiai Maironio mylėtojai ir vertintojai kaip prof. V.Zaborskaitei.Profesorė savo įžymioje monografijoje apie Maironį, turėdama galvoje pirmąja knygos laidą (12), rašo:"Tuo metu, kai formavosi nacionalinė lietuvių kultūra, kai kova dėl jos teisių buvo aštrus paties gyvenimo iškeltas poreikis, kai rašto , švietimo suvaržymai buvo vienas iš svarbiausių jų visuomeninio progreso stabdžių,- tuo metu veikalas, įsakmiai pabrėžęs kultūros svarbą tautos gyvenime, buvo tikrai savalaikis ir reikalingas"(25,61).

Tai "tuo metu" na, o mūsų laikais? Gal pasmerkti šį, įkvėptą, paties Maironio širdžiai taip mielą istorijos veikalą archyvo dulkių tylai? Tai realiai juk ir buvo padaryta? Juk daugiau kaip pusė šimtmečio plačiam skaitytojų ratui praktiškai buvo neprieinamas šis Maironio veikalas, tik 1992 metais vėl išvydęs dienos šviesą netgi dviem "maironiškais" leidimais ( pirmuoju ir ketvirtuoju ) - vėlgi ne istorikų ( o literatūrologų ) iniciatyva bei pastangomis ( 14, 215 - 578 ir 29 - 213 ).

Galima eiti ir tuo keliu, kad knyga bus atsainiai atmetama kaip mokslinių svarstymų objektas ne neigiant jos aktualumą,o teorinių - mokslinių parametrų vertę arba apskritai jų nebuvimą. Šiuo keliu ar tik ne radikaliausiai bus pasukęs dar jaunas AUGUSTINAS VOLDEMARAS,istorijos mokslų dirvonuose žinomas toli gražu ne profanu ar diletantu. Tai padaryta jo recenzijoje apie trečiąjį Maironio knygos leidimą ( 13 ) " Vilniaus žiniose" 1906m. Maironis, apskritai jau nelinkęs veltis į visokias bevaises polemikas, šį kartą atsako " ATSAKYMU MANO KRITIKUI" ( 14, 231 - 234 ).Į po to " Lietuvos žiniose" pasirodžiusį dar vieną A. Voldemaro " opusą" Maironis jau nebereagavo. Savo priedermę Maironis, matyt, jau jautėsi atlikęs. Juo labiau kad, megstamos "maskolių" patarlės žodžiais tariant, "na vsiakoje čichanije ne nazdrastvuješsa" ( 14, 631 ).

Maironį, matyt, stiprokai bus užgavęs šis jo paties ( ne be kandžių intarpėlių! ) cituojamas A. Voldemaro pasažas : " nesileisdamas į skirtumų tarp pragmatiškos bei genetiškos istorijos aiškinimus( tikrai vokiškas sakinys!), turiu pabrėžti, kad ir mūsų visuomenė seniai jau reikalauja istorijos genetiškai rašytos.Bau ( ? ) patinka ir pačiam autoriui Ilovaiskio pragmatiška istorija, kuri visgi kur kas geriaus parašyta. Iš to (! ) galima matyti, kd pas p.M.nė negalėjo kilti klausimas apie istorijos sintezę. Bet nežiūrint į veikalo tendenciją, autorius visgi turėjo jį kuo nors pripildyti..." Ir į tai - lakoniška paties Maironio reziumuojanti replika :"Tokio maždaug plauko visa p.V-ro kritika" ( 14, 632 ).

Nesunku suprasti, kad reikalas čia toli gražu ne tame, patinka Maironiui rusų istorikas D. ILOVAISKIS, ne viename savo darbe rašęs ir Lietuvos istorijos klausimais ( 28 ), ar nepatinka. Juo labiau kad dėl šio patikimo pats Maironis A.Voldemarui atkerta trumpai drūtai: "...iš piršto p.V tai išlaužė" ( ten pat ) .Veikiausiai šių piktų A.Voldemaro invektyvų esmė glūdi Maironio darbo teoriniuose - konceptualiniuose parametruose.

Maironis, atrodo, tai neblogai suprato. Be to, nuo pat pradžių, tik ėmęsis šio savo darbo apie Lietuvos istoriją.Maironio garbei reikia pasakyti, kad jis matė ir kitus savo darbo sunkumus bei galimus ydingumus ar net klaidas. Ir vis tik rašė. Tad negalėjo šio A.Voldemaro užsipuolimo palikti be atsako. Juk Maironiui čia tenka ginti ir argumentuoti savo poziciją bei savo darbo prie Lietuvos istorijos pagrindinę nuostatą. Kadangi tai mūsų temos plėtotei svarbus momentas, todėl pateiksime stambesnį autentišką iš šios Maironio anti - recenzijos:"Taip pabrėžęs visuomenei, kuri, anot p.V, vargiai apie tai ar žino, kaip sunkiose objektyvinėse išlygose prisieina rašyti istoriniai veikalai, sakęs, kad mūsų istorijos ir šaltiniai dar nėra ištikimi ir neturime šiek tiek didėlesnio jų rinkinio, ir kad net pamatiniuose Lietuvos istorijos klausimuose atrasime nuomonių įvairumą, p.V turėjo logiškai, rodos, užmegzti, kad ir p.M-niui, duodant Liet. istorijos sintezę, prisiėjo sutikti tas pačias sunkenybes ir kad per tai negalima per daug nuo jo reikalauti" ( 14, 632 ).

Ir čia Maironis bebaimiškai atveria savo kortas: "Bet kur tau! Pas p.V. savo logikos įstatymai:" viršui minėtosios sunkenybės, rašo p.V., autoriui esti tik iš dalies, arba ir visai jų nėra". Koks tas autorius, pasakys kas, laimingas, kuriam kepti karveliai patys lekia į dantis! Nelaukdamas ligi mūsų mokslo vyrai, anot p.Voldemaro stiliaus, bedirbantieji istorijoj, prisirengs kada ir kaip šaltinius pertikrinti, ir jų rinkinį sutvarkyti, ir pamatinius klausimus išrišti, ir bent kokią monografiją parašyti. Žodžiu sakant, nelaukdamas, kol saulė patekės ir medus į gerklę varvės, parašė jau 20 metų atgal istorijų bent mažai apšviestiems žmonėms, o visuomenei, neatsižinojus pirma, kokius p.V. užreikš iš autoriaus reikalavimus ir kaip jo veikalą apibūdins, prireikė net trečiojo leidimo" ( 14, 632 - 633 ).

Toks buvo Maironio credo, imantis darbo apie Lietuvos "praeigą". Ir amžininkai jį neblogai suprato ir užsimojimui pritarė bei gražiai įvertino.Štai vienas iš mūsų tautinio Atgimimo patriarchų JONAS ŠLIŪPAS rašė: "Autorius ne tik yra giliau susipažinęs su Lietuvos veikalais,- kas nemenkai sveria - jis yra persiėmęs nesvetima dėl lietuvių ir lietuvybės dvasia; kožnas, sakau, puslapis tos knygutės parodo didelę autoriaus meilę to, kas buvo ir yra lietuviška. Skaitant tą veikalėlį, širdį kožnam lietuviui džiugina taip gi aiški gryna lietuviška dvasia... Veliju, idant toje knygutė papuoštų namus kožno lietuvio" ( ). Būtent dėl to, kaip pagrįstai pabrėžia I.SLAVINSKAITĖ, " nesant tinkamesnių vadovėlių, jis ne tik buvo skaitytas, bet iš jo ir mokytasi..." ( 14, 797 ).

Maironio "Apsakymų..." kaip Lietuvos istorijos vadovėlio reikšmę pabrėžė ir didis mūsų intelektualas ALEKSANDRAS JAKŠTAS - DAMBRAUSKAS. Netgi trečioji Maironio veikalo laida, jo tvirtinimu, pasilikusi geriausiu Lietuvos istorijos vadovėliu - "geresnių kol kas neturime" ( ). Net ir mūsų laikais pasigirsta rimtų balsų, aukštai iškeliančių Maironio veikalo reikšmingumą. Štai, sakysim, mūsų išeivijos istorikas P.PAULIUKONIS visai pagrįstai primena: " Nė vienas tuo metu parašytas Lietuvos istorijos vadovėlis negalėjo prilygti maironiškajam. Jį išstūmė 1911 metais Kaune išleista kun. A.ALEKNOS Lietuvos istorijos knyga, vėliau sulaukusi daug laidų; vienos jų buvo siauresnės, kitos praplatintos. A.ALEKNOS vadovėliais Lietuvos mokyklos naudojosi iki 1936 metų, kol pasirodė prof. ADOLFO ŠAPOKOS redaguota istorija" ( 20, 4 ).

Ši, atrodytų sausoko faktografinio pobūdžio konstatacija yra vertingesnė už ne vieną išsamų komentarą, nes įtikinamai fiksuoja retą vargano lietuviškos knygos likimo atvejį. Apibūdindama šio būsimo mūsų didžio kultūrininko ir literatūros klasiko veikalo reikšmę, I.Slavinskaitė pagrįstai atkreipia dėmesį: " Istoriografijoje ypač teigiamai yra vertinamas jauno tuo metu " Apsakymų apie Lietuvos praeigą" autoriaus sugebėjimas suformuoti koncepciją, kuri nepripažino, kad Lietuvos valstybingumas baigėsi su Liublino unija, o tęsėsi iki 1795 metų. Ši koncepcija atsispindėjo ir vėlesnių mūsų istorikų darbuose" ( 14, 798 ).O tai jau ne koks f a k t o g r a f i n i o - I n f o r m a c i n i o pobūdžio jaunojo Maironio pasiekimas - kalba čia eina jau ir apie k o n c e p c i n i o - p a r a d i g m i n i o pobūdžio novaciją. Jei dar turėsime galvoje studento Maironio tikrai jau menkas galimybes rimtiems moksliniams apibendrinimams daryti bei menką profesinį pasirengimą tam, tai tas I.Slavinskaitės akcentuojamas sugebėjimas formuoti koncepciją tikrai stebina.

Šiame sąryšyje ar tik ne per daug kategoriški bei tiesmuki priekaištai, kuriuos šiam Maironio veikalui duoda įžymiausia Maironio bei jo kūrybos tyrinėtoja prof. VANDA ZABORSKAITĖ:" J.Mačiulio "Apsakymai" yra kompiliacinio pobūdžio"( 25, 32 ). Veikiausiai taip, bet juk ir kompiliacija kompiliacijai nelygi. Ypač jeigu į ją pažvelgsime jos f u n k c I n ė s paskirties bei reikšmės aspektu. Tai, matyt, būtų ne pro šalį specialiai ir išsamiau aptarti.

Nesinori taip jau vienareikšmiškai bei visumoj sutikti su tokiu prof. V. Zaborskaitės pasažu:"Dėl savo populiaraus pobūdžio knyga negali būti kuriuo nors atžvilgiu faktinės medžiagos šaltinis, o jos metodologija, joje išreikšta koncepcija yra mums šiandien svetima"( ten pat ). Kažin, ar jau taip ir svetima? Tokioje situacijoje tikrai verta paklausyti dalykinio prof. V. Zaborskaitės pasiūlymo. "Verta todėl detaliau į šią knygą pažiūrėti"( ten pat ). Juo labiau kad tai, kas buvo lietuvių skaitytojo dėmesiui pateikta 1891m., tai toli gražu dar nebuvo darbo prie šio veikalo pabaiga. O juk ateityje buvo dar trys leidimai, kuriuos pats Maironis taisė, gerino, redagavo. Būtent visi jie, tie keturi leidimai visumoje, sudaro v I e n ą b a I g t I n į k ū r I n į , kurį 1806m. pradėjo beveik nežinomas STANISLOVAS ZANAVYKAS, o 1926m. užbaigė pagarsėjęs mūsų kultūros ir literatūros korifėjus Maironis - slapyvardiniai įvardinimai, ženklinantys įžymias Raseinių krašto valstiečio sūnaus JONO MAČIULIO kūrybinio kelio gaires.

Kad su tais " kompiliaciniais", " neturinčiais išliekamosios vertės" Maironio " Apsakymais apie Lietuvos praeigą" ne viskas taip paprasta, gražiai savo puikioje monografijoje parodė pati prof. V. Zaborskaitė, apibūdindama uždavinius, kuriuos jaunas Maironis turėjo įveikti, realizuodamas savo kūrybinį užsimojimą. Monografijoje skaitome: "Rašydamas "Apsakymus" J. Mačiulis turėjo išsiaiškinti savo santykius su trimis pagrindinėmis Lietuvos istoriografijos kryptimis: su oficialia carine istoriografija, lenkų kalba rašytais romantikų darbais ir su nacionaline lietuvių istoriografija, kurios žymiausias atstovas anuo metu tada buvo S. Daukantas"( 25, 53 ). Nereikia didelio įžvalgumo suprasti, kad įveikiant šiuos uždavinius, savo meto bei vietos situacijoje Maironis praktiškai buvo vienišas. Patys gi uždaviniai ir profesionalui nelengvi. Kaip tai Maironiui sekėsi, išsamiai ir daugiaplaniškai savo monografijoje parodė prof. V. Zaborskaitė ( 25, 49 - 62 ) , kas, žinoma, neišvaduoja nuo profesionalių istoriografinių bei istoriosofinių problemos tyrimų būtinumo.

Mes tik pažymėsim, priimtina ar nepriimtina Maironiui buvo oficialioji carinė istoriografija, jis negalėjo nei nesiskaityti su ja, nei ja nesinaudoti. Kaip pabrėžia autoritetingas mūsų istorikas ir istoriografas prof. IGNAS JONYNAS ," po baudžiavos panaikinimo prasidėjus naujai, kapitalistinei epochai, dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių, ilgam nutilo istorikų, gyvenusių Lietuvoje, balsas, bet kitur domėjimasis jos istorija ne tik neišblėso, bet dar sustiprėjo"( 9, 164 ). Situacija tuomet buvo susidariusi tokia, kad, ko gero, tas kitataučių dėmesio Lietuvos istorijai suintensyvėjimas reljefiškiausiai reiškėsi Kijevo universitete. Šį siužetą specialiai yra aptarusi prof. V. Zaborskaitė ( 24 ). Ypač šiame sąryšyje reiktų išskirti studento J. Mačiulio profesorių VLADIMIRĄ ANTONOVIČIŲ ( 1834 - 1909 ), kuris, remdamasis n a u j a I s šaltiniais bei duomenimis, parašė savo daktaro disertaciją ( 26 ) ir kitų darbų ( 27 ). Aktualūs Maironiui buvo ir kijeviškio istoriko NIKOLAJAUS DAŠKEVIČIAUS ( 1852 - 1908 ) darbai ( 29; 30; 31). Šis, nors ir oponentas autoritetingajam V. Antonovičiui, irgi netoli tenuėjo nuo oficialiosios istoriografijos vagos. Įvertindama ją, prof. V. Zaborskaitė glaustai pažymėjo:" To susidomėjimo politinė prasmė pernelyg aiški: carizmas nori įteisinti savo varomą nutautinimo politiką, paneigti bet kokias lietuvių tautos nacionalinio ir valstybinio savarankiškumo aspiracijas" ( 25, 33 ).

Tai, aišku, jokiu būdu negalėjo būti priimtina Maironiui: "Opozicija visai carinei istoriografijai ryškia gija eina per visą Maironio knygelę, kai kur įgaudama atvirai poleminį pobūdį..." ( ten pat ).

Kitoks jo santykis su lenkų romantine istoriografija. Ypač reikšmingi šiame kontekste TEODORO NARBUTO ( 1784 - 1864 ) ir JUZEFO IGNACO KRAŠEVSKIO ( 1812 - 1887 ) darbai. Ką lietuvių tautinei sąmonei reiškė šie darbai, kuo akivaizdžiausiai liudija 1992 metais pasirodę mūsuose lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. Kraševskiui ( 10 ). Bet jaunasis Maironis, klausęsis fundamentaliai pagrįstų V. Antonovičiaus paskaitų, savo ruožtu negalėjo žiūrėti į šiuos istorikus vien tik vaikiško susižavėjimo kupinomis akimis. Juk, kaip pažymi savo istoriografinėje studijoje I. Jonynas, " savo išvadas autorius remia tiksliu istorinių šaltinių tyrinėjimu, jo darbas - tai kruopštus, kritiškas šių šaltinių patikrinimo rezultatas. Jis išdėsto savo surastus duomenis, nepolemizuodamas su ankstesniais istorikais. Antonovičius ATMETĖ VISAS TAS NESĄMONES ( mano išskirta - K.T. ) apie lietuvių tautos ir valstybės kilmę, kurių gausu Plačiajame Lietuvos metraštyje, Strijkovskio, Kojelavičiaus ir Narbuto veikaluose" ( 9, 164 ). Į visa tai jaunajam Maironiui irgi teko optimaliai atsižvelgti, nepriklausomai nuo savo emocinio tonuso ir nusistatymo.

Na, ir mielasis SIMONAS DAUKANTAS ( 1793 - 1864 ) , kurio istorines pažiūras bei nuostatas yra išsamiai nušvietęs mūsų istorikas VYTAUTAS MERKYS ( 16 ).Bet tai - šiandien, o tada, reikšmingajame Kijevo semestre, reikėjo kelią skintis apgraibomis. Nors S. Daukanto ir Maironio istorinės pažiūros bei nuostatos daug kur labai artimos, bet kai kuriuos akcentus čia vis tik būtina sudėti. Ypač Lietuvos ateities perspektyvų klausimu.

Tai, žinoma, visai nereiškia, kad S. Daukantui kaip ir T. Narbutui bei kitiems romantikams, Lietuvos istorija užsibaigia Liublino unija, kaip tai neretai tvirtinama literatūroje apie Maironį. Ryškus pavyzdys - prof. V. Zaborskaitės monografija ( 25, 56 ). Argumentuotai šį požiūrį atmeta V. Merkys savo knygoje apie S. Daukantą ( 16, 101 - 103 ). Bet, kaip įtikinamai parodė V. Zaborskaitė, "J. Mačiulio "Apsakymai" tad ir yra pirmas veikalas lietuvių istoriografijoje, susiejęs visą lietuvių tautos kelią nuo pačių seniausių laikų su dabartimi, jame lietuvių tauta ne tik kaip neužbaigta, bet dar ir nepasiekusi tų savo viršūnių, kurias ji galinti pasiekti" ( 25, 60 ). Istorija parodė, kaip giliai buvo teisus Maironis.

Galima būtų sakyti, kad jaunajam Maironiui aiškinantis savo santykius su pagrindinėmis Lietuvos istoriografijos kryptimis kaip to aiškinimosi rezultatas ir gimė reikšmingas mūsų tautinės sąmonės formavimuisi veikalas " APSAKYMAI APIE LIETUVOS PRAEIGĄ ". Gimė knyga, kuriai gyvybiškai svarbioje mūsų tautos istorijos atkarpoje teko garbinga dalia - būti Lietuvos istorijos vadovėliu. Pirmuoju vadovėliu, kuris, įžengęs į savo gyvavimo tautai antrąjį šimtmetį, taip ir nebuvo reikiamai įvertintas, dar netapo rimtų mokslinių svarstymų objektu.