Соловьев С. М., История России с древнейших времен, кн. 2, т. 3 – 4, 1054 – 1462, Москва, 2001.

Sergėjus Michailovičius Solovjovas (1820 – 1879) buvo vienas žymiausių ikirevoliucinės Rusijos istorikų. Svarbiausiu istoriko gyvenimo darbu tapo „Rusijos istorijos nuo seniausių laikų“ leidinio pasirodymas, kurį sudarė 29 tomai. Tuo metu, kada pasirodė pirmieji S. Solovjovo darbai, Rusijos istoriografija jau buvo išėjusi iš Karamzino periodo, nustojusi savo pagrindine užduotimi matyti tik valdovų veiklos ir valdymo formų kaitos pateikimą. Buvo juntamas poreikis ne tik papasakoti, bet ir paaiškinti praeities įvykius, įžvelgti įvykių dėsningumus, atskleisti „vadovaujančią“ idėją, esminę Rusijos gyvenimo „pradžią“. Tokiu būdu S. Solovjovas tapo tam tikru taikytoju. Jis mokė, kad valstybė būdama natūraliu liaudies gyvenimo produktu, yra pati tauta jos vystymesi: vienos negalima atskirti nuo kitos. Rusijos istorija yra jos valstybingumo istorija – ne valdžios ir jos organų, kaip manė Karamzinas, bet tautos gyvenimo istorija iš esmės. Tokiame apibūdinime yra juntama G. Hėgelio mokymo apie valstybę įtaka, kaip žmogaus protinių galių aukščiausią išraiška.

Kaip jau buvo minėta, S. Solovjovo istoriografinis palikimas yra įspūdingas savo apimtimi. Tokiu būdu, šiame darbo objektu ir tikslu pasirinkome vieną iš „Rusijos istorijos nuo seniausių laikų“ tomą, - ketvirtąjį tomą. Šį pasirinkimą sąlygojo tai, kad šiame tome S. Solovjovas aprašo XIV a. pab. – XV a. pirmos pusės Maskvos santykius su kaimynais, jų tarpe daug vietos yra skiriama santykiams su Lietuva.

S. Solovjovo Rusijos istorijos ketvirtąjį tomą sudaro trys dalis, suskirstytos Maskvos valdovų valdymo metų principu. Pirmoji dalis apima Vasilijaus Dimitrijevičiaus valdymą, antroji – Vasilijaus Tamsiojo, trečioji dalis – apibendrinanti, kurioje kalbama apie Rusijos visuomenės vidaus padėtį nuo kunigaikščio Mstislavo Toropeckio mirties iki Vasilijaus Tamsiojo mirties (1228 – 1462).

Pirmoje dalyje autorius dėmesį sutelkdamas dėmesį į daugmaž 40 metų laikotarpį, parašė labiau apžvalginio negu analitinio pobūdžio darbą. Tai atsispindi pirmosios dalies skirstyme į skyrius, kurių formuluotės stokoja preciziškumo ir veikiau primena istorijos paskaitų ciklo konspektą. Pavyzdžiui, „Didžiojo kunigaikščio susidūrimas su dėde Vladimiru Doniečiu“, „Santykiai su Didžiuoju Naugardu“, „Maskvos kunigaikščio kova su Lietuvos kunigaikščiu ir Ugros taika“ etc. Viena vertus, atsižvelgiant į gyvenamąjį laikotarpį (XIX a. antroji pusė) griežtai kritikuoti autoriaus už pasirinktą tokią istorinių įvykių pateikimo tvarką negalima. Antra vertus, norėtasi išvysti daugiau „lankstumo“, turint galvoje, kad to meto Vakarų Europoje jau buvo įsigalėjęs istorizmas, su kuriuo S. Solovjovas be abejonės jau buvo susipažinęs. Reikia konstatuoti faktografijos vyravimą šiame darbe, kas nesuteikia didesnės laisvės įvairiau pažvelgti ne tik į Maskvos kunigaikštystės valstybingumo augimą, bet ir į kitas problemas. Autorius tiesiog ieško naujų faktų, kurie paneigtų senus arba vyraujančius teiginius. O bendrasis istoriografinis fonas faktiškai lieka nepakitęs, taigi ir nekinta istorinė savimonė. Tačiau visa tai anaiptol nekeičia šio darbo istoriografinės bei edukacinės reikšmės.

Neatsitiktinai autorius daug dėmesio skiria Maskvos valstybingumo augimui. Atmesdamas ankstesnės istoriografijos perdėm iškeltą atskirų asmenų įtaką valstybės ir valstybingumo vystymesi, autorius imasi nagrinėti atskirus Maskvos tarptautinius santykius su kaimynais, kuriuos jis laiko atsparos taškais, kritiniais istoriniais lūžiais valstybės stiprėjimo ir augimo procese. Galima tik pastebėti, kad autoriaus pasirinktieji lūžių taškai, savo vietą randa ir šiuolaikinėje lietuviškojoje istoriografijoje. Be abejonės, jie yra apšlifuoti, pateikti kitokiu kampu, tačiau paraleles galima įžvelgti. Pavyzdžiui, santykiai su Didžiuoju Naugardu, Vytauto Smolensko paėmimas, Vytauto bandymas užvaldyti Naugardą, lietuvių ir totorių santykiai, Vytauto mūšis su totoriais prie Vorsklos, Lietuvos santykiai su Lenkija ir Livonijos ordinu. Nemažą darbo dalį užima ištisiniai įvykių aprašymai, kurie nuo metraščiuose pateikiamos medžiagos skiriasi tik suliteratūrinta kalba, tai, be abejonės, apsunkina skaitymą. Kita vertus, skaitytoją maloniai turėtų nuteikti, darbe vartojama tiesioginė kalba, kurios dėka autorius skaitytoją nori priartinti prie anų laikų realijų, palikdamas vietos interpretacijoms, kurios taip trūksta šioje knygoje.

Be abejonės, pirmojoje dalyje mus labiausiai domina aptariami Lietuvos santykiai su Lenkija ir Livonijos ordinu. Autorius nuosekliai apibendrino Lietuvos nesutarimus su Lenkija ir Livonijos ordinu bei jų priežastis, kurias sutelkė į LDK rusiškosios periferijos bei centro santykius. Monografijai vertės iš „lietuviškosios“ skaitytojo pusės suteikia ir tai, kad Solovjovas kalba ne tik apie Maskvos valstybingumo raida, tačiau atskirą vietą suteikia ir Horodlės unijai, kurią įvardina kaip lūžinį tašką Lietuvos ir Lenkijos santykiuose bei Lietuvos valstybingumo raidoje. Pirmoji darbo dalis užbaigiama Vasilijaus Dimitrijevičiaus mirtimi.

Antrasis skyrius apima Vasilijaus tamsiojo laikotarpį (1425 – 1462). Šiame skyriuje autorius daugiausiai dėmesio skiria vidaus kovoms po Vasilijaus Dimitrijevičiaus mirties. Dėmesį patraukia vienas faktas, kad autorius nemini, jog Vasilijus tamsusis buvo Vytauto anūkas, įvardindamas jį kaip Jurijaus Dimitrijevičiaus sūnėną. Sunku yra pasakyti, ar tai buvo padaryta sąmoningai, ar ne, tačiau šiame skyriuje Lietuvai yra skiriamas tik epizodiškas vaidmuo, žinant, kad tuo laikotarpiu, Lietuvos užsienio rytų politika buvusi itin aktyvi. Šiame skyriuje daug dėmesio yra skiriame rusiškų žemių kunigaikščių tarpusavio kovoms, kurios, S. Solovjovo teigimu, yra neišvengiamas ir dėsningas rusiškųjų žemių vienijimo(si) komponentas. Kita vertus, reikia pastebėti, kad autorius tik epizodiškai užsimena apie užsienio „intervencinių“ jėgų įtaką valstybingumo kūrime. Tai visų pirma yra siejama su totorių pleišto „sunykimu“ taip pat Lietuvos kovomis su Lenkija, kurioms yra suteiktas atskiras poskyris. Neneigtinos yra tokios autoriaus prielaidos, tačiau gaila, kad minėtos įžvalgos nėra plačiau analizuojamos.

Atskiras autoriaus dėmesys yra skiriamas stačiatikių dvasininkijos įtakai valstybės valdyme, tačiau plačiau jis nėra analizuojamas.

Autorius Vytauto mirtį sieja su Vasilijaus Tamsiojo įtakos Maskvos kunigaikštystėje galutiniu sustiprėjimu. Dėl tokios istoriko pozicijos abejonių kaip ir nekyla, bet tikrasis „šio įvykio“ mastas buvo nevienareikšmiška problema. Visgi kuo remdamasis autorius daro tokias išvadas? Prisiminus autoriaus ryžtą rašyti ne Rusijos asmenybių, o valstybingumo ir visuomenės istoriją, tenka konstatuoti, kad autorius užsibrėžto tikslo preciziškai kaip ir nesilaiko, nes monografija kai kuriose vietose pradeda atrodyti perdėm nekrologiška, - mirtis seka mirtį.

Tradiciškai kaip ir visoje ikirevoliucinėje Rusijos istoriografijoje nemažai vietos yra skiriama Švitrigailos asmeniui kaip stačiatikybės ruporui. Kita vertus, kelia nuostabą ir šiokį tokį susižavėjimą autoriaus apgailestavimas dėl Gediminaičių polinkio keisti religiją dėl valdžios ir naudos. Galima įžvelgti Hėgelio suformuluotų grynosios sąmonės apraiškų įtaką. Solovjovu teigimu, tokią religijų kaitą lėmė pati lietuvių tautos padėtis, kuri nespėjusi sukurti tvirtų tautinio charakterio šaknų, susidūrė su įvairiomis svetimomis ir aukštesnėmis už ją tautybėmis: prie kažkurios iš jų lietuvių tautai teko lygintis, tiesa, ne jėga, bet turint pasirinkimo laisvę.

Trečioji monografijos dalis yra pati ilgiausia, bet tuo pačiu ir įdomiausia. Joje mažiau vietos yra skiriama politinei, trumpiau tariant, mūšių istorijai, o dėmesys yra sutelkiamas į visuomenės socialines ir kultūrines problemas. Būtent šioje dalyje S. Solovjovas pasirodo kaip naujosios istoriografijos atstovas. Vien ką liudija tokie skyrių pavadinimai kaip: „Moters padėtis kunigaikščių giminėje“, „Antspaudai“, „Miestai“, „Menas, amatai“, „Tarptautinė teisė“, „Papročiai“ etc.

Trečios dalies pradžioje yra konstatuojamas ir aptarimas Maskvos kaip rusiškų žemių vienytojos iškilimo ir galutinio įsigalėjimo faktas. Dėmesį patraukia įdomi detalė, kad viena iš Maskvos iškilimo priežasčių buvo puiki jos geografinė padėtis.

Dar viena monografijos detalė verta atskiro aptarimo yra autoriaus bandymas aiškinti atskirų socialinių terminų prigimtį ir jų atsiradimą. Yra kalbama apie atskirų bajorų grupių terminų vartoseną. Pavyzdžiui, didieji, kelio, įvestiniai bajorai. Taip pat atskirai aptariamos ir kitos kunigaikščio dvaro pareigybės: arklidininkas, stalininkas etc. Galima teigti, kad tai buvo vienas pirmųjų socialinės istorijos bandymų, ką vėliau puikiai atliko vadinamosios Kijevo teisės mokyklos atstovai.

Atskiras poskyris yra skiriamas miestams. Kalbėdamas apie miestų buitį, autorius konstatuoja, kad iki lietuvių valdžios įsitvirtinimo pietvakarių Rusios miestuose, pačiu ryškiausiu reiškiniu buvo kitataučių – vokiečių, žydų, armėnų atvykimas. Kyla klausimas, ką tuo autorius norėjo pasakyti. Ar, kad po patekimo lietuvių valdžios įtakon, šis svetimšalių judėjimas sumažėjo, ar, kad juos išstūmė lietuviai? Deja, atsakymo į šį klausimą Solovjovas nepateikia. Kaip esminius miesto vystymosi lūžius autorius išskiria 1388 m. Vytauto privilegiją žydams, 1387 m. Vilniaus suteiktas vadinamąsias Magdeburgo teises bei 1457 m. Kazimiero privilegiją lietuviškosioms žemėms, kuria pasak autoriaus miestiečių teisės buvo prilygintos kunigaikščių, ponų ir bajorų teisėms, išskyrus teisę išvažiuoti į užsienį ir teisę turėti priklausomų žmonių. Šioje vietoje autoriui trūksta šiek tiek nuoseklumo vertinant bei lyginant miestiečių bei bajorų teises, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad S. Solovjovas nebuvo teisės istorikas ir į tai giliau nesigilina, šiuos neatitikimus galima praleisti pro šalį. Susidomėjimą kelia autoriaus įžvalga, kad miestą jau galima vadinti miestu tikrąja prasme, tik tada, kai atsiranda mūras. Toks teiginys nėra praradęs aktualumo ir šiuolaikinėje istoriografijoje.

S. Solovjovas atkreipia dėmesį ir į taip jo įvardinamas fizines negandas: badą, marą, kitas epidemijas. Kai kurias iš jų sieja su blogai veikiančiais papročiais. Pavyzdžiui, mirusius laidoti miesto viduje, šalia bažnyčių. Autorius konstatuoja, kad nepavyko rasti jokių žinių apie mirusiųjų nuo mano laidojimą masinėse duobėse.

Ypač daug vietos autorius skiria Maskvos kunigaikščių santykiais su Konstantinopoliu bei atskirų metropolitų veiklai, pavyzdžiui, lietuvių skaitytojui puikiai „pažįstamiems“ Camblakui, Fotijui, Izidoriui. Didelis dėmesys yra skiriamas ir Florencijos unijai, kuri turėjo sumažinti tarpkonfesinių santykių įtampą, kurie paaštrėjo LDK kunigaikščiui Aleksandrui vedus Maskvos kunigaikštytę Elena ir tokiu būdu Rusijos valdovams atsiradus progai tiesiogiai kištis į LDK vidaus reikalus. Trečioji dalis baigiama faktografiniu politinės ir religinės veiklos rusiškose žemėse aprašymu, kuris didesnio įspūdžio nesukelia, veikiau apsunkina patį skaitymą. Ir tik pačios dalies pabaigoje galima rasti šiokius tokius apibendrinimus. Autorius iškelia klausimą: „Koks visgi buvo mūsų valstybės susidarymas“? Atsakymas paprastas ir kartu įžvalgus: iš išorės Lietuva negalėjo sutrukdyti Maskvos stiprėjimui, stipriai ir ilgai nuo jos ginti silpnesnes kunigaikštystes. Iš pradžių lietuvių kunigaikščių nuolatos dėmesį į vakarus atitraukdavo tuo metu dar stiprus Vokiečių Ordinas; vėliau po Jogailos ir Jadvygos vedybų dėmesys buvo telkiamas santykiams su Lenkija, prie kurio dar prisijungė dėmesys žlungančiam Ordinui, Bohemijai, Vengrijai.
Kritikai ne be pagrindo priekaištauja autoriui dėl neritmiškumo ir mechaniško atskirų dalių sudėliojimo bei nepadirbtos faktografinės medžiagos gausa, bereikalingu dogmatiškumu, pastabų lakoniškumu; toli gražu ne visi puslapiai, skirti teisinės ir ekonominės būklės reiškiniams tenkina šiuolaikinį skaitytoją. Viena vertus, istorinis S. Solovjovo žibintas išskirtinai nukreiptas į valstybingumo augimą ir vienijančio centro augimą, neišvengiamai tamsoje paliko daugelį istoriko plunksnos vertingų gyvenimo sričių. Antra vertus, S. Solovjovas pirmasis į dienos šviesą išvilko galybę Rusijos praeities svarbių reiškinių, kurie anksčiau buvo likę nepastebėti, ir jeigu kai kurie jo požiūriai nesurado pilno atgarsio istorijos moksle, tačiau be išimties žadino istorinę mintį ir kvietė tolimesniems tyrimams.

Arendt H., Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001, p. 40 – 140.

Hannah Arendt neabejotinai yra viena iškiliausių XX amžiaus politinių mąstytojų, tačiau jos idėjos visada buvo nevienareikšmiškai vertinamos kritikų. Vieni priskiria ją komunitarų politinio mąstymo stovyklai, kiti įžvelgia daugybę panašumų tarp H. Arendt ir jos didžiųjų mokytojų Heidegerio ir Jasperso filosofijų. Nesiekusi arba nespėjusi sukurti nuoseklios savo politinių minčių sistemos, H. Arendt, kaip politikos filosofė, sugebėjo originaliai išanalizuoti labai plačią politinių reiškinių sferą.

Ji buvo įsitikinusi, kad Vakarų politinė filosofija patyrė krizę, tačiau manė, kad ši disciplina turi būti vystoma ir tobulinama. Jos netenkino politinės filosofijos kaip idėjų istorijos likimas. Rašyti knygas ją skatino realūs įvykiai pasaulyje, kurių apmąstymas, dažnai kritikuojamas už subjektyvumą, vis dėlto išsikristalizavo kaip savita politinė filosofija. Nesibaigiančiųjų ekonominių ir socialinių eksperimentų amžiuje, H. Arendt drąsiai gynė politikos vertę.

Šio darbo objektu ir tikslu buvo pasirinkta H. Arendt monumentaliausio veikalo „Totalitarizmo ištakos“ pirmos dalies, skirtos „Antisemitizmui“, analizė.

„Antisemitizmo“ dalį sudaro keturi skyriai. Pirmasis skyrius yra skirtas antisemitizmui kaip iššūkiui sveikam protui, antrasis – žydams, nacionalinės valstybės ir antisemitizmo atsiradimui, trečias – žydams ir visuomenei, ketvirtasis aptaria Dreifuso bylą.

Pirmame skyriuje autorė sutelkia dėmesį į pačios antisemitizmo sąvokos išaiškinimą, teigdama, kad visi antisemitizmo aiškinimai atrodo taip, tarsi jie būtų buvę sumanyti paskubomis ir azartiškai[1]. Reikia pastebėti, kad pagrindinis autorės keliamas uždavinys yra parodyti, kad, būtent, nacių ideologijos antisemitizmas ir politika nebuvo atsitiktinis produktas, kaip daugelis mano, kad „Tai kas įvyko“ buvo nuoseklus, harmoningas ėjimas, kurį įmanoma paaiškinti priežasties ir pasekmės priežastingumu. Galima manyti, kad autorei tai pavyko, neatsižvelgiant į tai, kad ji buvo žydiškos kilmės.

Ypač svarbus H. Arendt pastebėjimas yra tas, kad nacių pradėtas žydų persekiojimas ir naikinimas buvo greitinimas to proceso, kuris veikiausiai turėjo įvykti bet kuriuo atveju. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė 1950 m. dar neatslūgus antro pasaulinio karo aistroms, neseniai pasibaigus Niurnbergo procesui, autorės teiginys, kad viso šio proceso šaknų reikia ieškoti visose Vakarų Europos šalyse, atrodo pralenkęs savo laikmetį.

Viena pagrindinių šio veikalo tezių yra ta, kad teorijoje, pagal kurią žydai visada yra atpirkimo ožiai, glūdi mintis, kad atpirkimo ožiu galėjo būti ir bet kas kitas[2]. H. Arendt skiria moderniojo ir tradicinio antisemitizmo sąvokas. Tradicinis antisemitizmas tai paprasčiausia sena religinė neapykanta žydams, kurios ji šiame darbe ir neanalizuoja. Visas dėmesys yra sutelkiamas į moderniojo antisemitizmo gimimą, kuris, anot autorės, yra susijęs su žydų asimiliacija, senųjų religinių ir dvasinių vertybių supasaulėjimu ir nunykimu. Kita vertus, yra pabrėžiama, kad modernųjį antikrikščionišką antisemitizmą žydai klaidingai tapatinu su sena religine neapykanta. Čia pat yra pateikiamas atsakymas, kad šį naivumą lėmė ir tai, kad žydai asimiliuodamiesi liko nepalytėti krikščionybės nei religiniu, nei kultūriniu požiūriu. Galiausiai, H. Arendt konstatuoja, kad rezultatas buvo tas, kad žydų politinė istorija tapo priklausoma nuo nenumatomų, atsitiktinių veiksnių.

Antrajame skyriuje, kuris yra didžiausias savo apimtimi bei pateikiamos medžiagos svarbumu, H. Arendt uždavinys yra nubrėžti nuoseklią moderniojo antisemitizmo raidą. Autorės manymu, tai yra XIX a. kita vertus, tenka pastebėti, kad visą dėmesį H. Arendt skiria Vakarų Europai, vos ne išimtinai Prancūzijai. Kelia nuostabą tai, kad autorė tiesiog konstatuoja, kad Britanijoje antisemitizmo nebuvo, o Vokietijoje antisemitizmo pakilimas įvyko tik susikūrus Imperijai, nes, anot jos, feodalinių apraiškų, turinčiose valstybėlėse nuoseklus antisemitizmas neegzistuoja. Tiesa, retkarčiais yra paliečiamos Vidurio ir Rytų Europos šalys, taip pat Rusija, tačiau didesnės įtakos veikale jos nevaidina.

Didelis autorės dėmesys yra skiriamas žydiškojo elemento atsiradimui politiniame valstybės gyvenime. Be abejonės yra kalbama apie finansinius valstybės reikalus. Kita vertus, atskirai yra aptarimas unikalus B. Disraelio (Britanijos ministro pirmininko) atvejis.

Žydiškojo elemento atsiradimą politiniame gyvenime, autorė pirmiausiai sieja su visuomenės, pagrįstos klasinės sistemos sąlygota nelygybe, kuri negali. Ši klasinė sistema reiškė tai, kad individo padėtį lėmė jo priklausomybė savo klasei ir jo santykis su kita klase, o ne jo padėtis valstybėje ar valstybės mašinoje[3]. Vienintelė šios bendros taisyklės išimtis buvo žydai, kurie nesudarė atskiros klasės ir nepriklausė nė vienai savo šalies klasei, konstatuoja autorė. Tokiu būdu, priešingai negu visų kitų grupių, žydų padėtį ir politinį statusą nulėmė politinis junginys.

H. Arendt savo veikale išskiria keturis Europos žydijos pakilimo ir nuosmukio etapus.

Pirmasis etapas, pasak autorės, buvo XVII ir XVIII a., kada pamažu vystėsi nacionalinės valstybės ir tik iškildavo pavieniai žydai, finansavę valstybės reikalus ir tvarkydavę savo kunigaikščių finansinius sandėrius. Tačiau šis procesas beveik nedarė įtakos masėms.

Antrasis etapas, tai laikotarpis po Prancūzijos revoliucijos, kada pradėjo rastis nacionalinės valstybės šiuolaikine prasme, o jų verslo reikalams reikėjo daugiau kapitalo ir kredito, negu kad kunigaikščiai kadaise prašydavo paskolinti dvaro žydų. Todėl, autorės manymu, būtent tada p[radėjo vykti žydų emancipacija, kur žydai susiorganizavo į ypatingą atskirą grupę, kurios funkcija būtų finansinė parama savo šalies vyriausybei.

XIX a. atsiradusį žydijos nuosmukį H. Arendt grindžia imperializmo atsiradimu, kuris pagraužė nacionalinės valstybės pamatus ir į Europos nacijų bendriją atnešė konkurencinę verslo junginių dvasią. Tokiu būdu, žydai prarado savo išskirtinę padėtį valstybiniame versle ir tik pavieniai žydai išsaugojo įtaką kaip finansiniai patarėjai. Autorė daro įžvalgą, kad būtent tai įtakojo žydų bendruomenių neorganizuotumą finansiškai. Galiausiai autorė reziumuoja, kad po karo Europoje žydai nebeturėjo savo ankstesnės galios ir tapo tik izoliuotų turtingų asmenų visuma.

Galima tik pastebėti, kad autorė žydijos iškilimą sieja su nacionalinės valstybės suklestėjimu. Nunykus visuomenės klasinei sistemai atsirado galimybė įsileisti žydus į Europos istoriją vienodomis teisėmis. Kita vertus, yra pasigendama nežydiškos visuomenės dalies religinio požiūrio į žydus. Sunku yra pasakyti, ar tai autorė daro sąmoningai, apibrėždama modernųjį antisemitizmą kaip išimtinai sekuliarų, ar iš tiesų atsiradus nacionalinei valstybei religinis faktorius visuomenėje nebevaidino tokio svarbaus vaidmens. Autorė atsakymo į tai nepateikia. Tiesiog konstatuoja, kad žydų sėkmė, iškilimas „įsileidimas“ į visuomenę buvo grynai iš finansinės pusės, tad visuomenė dėl bendros valstybės gerovės galėjusi užmerkti akis. Tačiau XIX a. viduryje kai kurios valstybės, įgavusios pasitikėjimo savimi, jau galėjo apsieiti bei žydų paramos. Tuo pat metu stiprėjant nacionalinei sąmonei, piliečiai pradėjo suprasti, kad jų asmeninis likimas vis labiau priklauso nuo jų šalies likimo, patys pradėjo kredituoti savo vyriausybes. Tokiu būdų, tai tapo dar vienu žingsniu išstumiant žydus iš valstybės valdymo arenos ir antisemitizmo stiprėjimo.

Neatsitiktinai autorė daug dėmesio skiria finansiniams reikalams, vienintelei sąsajai tarp žydų ir likusios visuomenės dalies. H. Arendt nuosekliai parodo šių grupių socialinę ir politinę kaitą išsaugant tą patį ryšį. Pirmą kartą yra pateikiamas toks nuoseklus problemiškas antisemitizmo raidos modelis. Reikia tik konstatuoti, kad žydai buvo mažiau paslanki visuomenės dalis. Tokiu būdu, paradoksalu yra tai, kad nežydiška visuomenės dalis turėjo taikytis prie žydų. Taigi, autorė šalia finansinių reikalų į visuomeninį diskursą įveda politinių, socialinių, kultūrinių ir religinių santykių elementus.

Atskira vieta veikale yra skiriama ankstyvajam antisemitizmui. Visų pirma yra kalbama apie kilmingųjų antisemitizmą, tačiau jis, autorės manymu, neturėjo politinių padarinių, kuris nunyko per keletą Šventosios Sąjungos viešpatavimo dešimtmečių.

Kitas antisemitizmo raidos etapų, H. Arendt teigimu, buvo pirmųjų antisemitinių partijų atsiradimas. Kuris yra siejamas jau su viduriniąja klase, kurios antisemitinės nuotaikos visuomenės sąmonėje išsilaikė ilgiausiai. Autorė tai aiškina paprastai, XIX a. pabaigoje kilo keletas finansinių skandalų, kada vidurinioji klasė prarado didelį kiekį investuotų pinigų dėl aristokratijos ir valdininkų kaltės. Žydai veikė tik kaip tarpininkai investuojant pinigus.

Atskirą dėmesį H. Arendt skiria kairuoliškam antisemitizmui. Kuris yra paaiškinamas paprasčiausia XVIII a. švietėjų tradicijos tąsa, iš kurios kilo prancūzų liberalizmas ir radikalizmas, o antižydiškos pažiūros buvo traktuojamos kaip neatskiriama antiklerikalizmo dalis.

Skyrius yra baigiamas žydų inteligentijos atsiradimu, žydų sluoksnio emancipacija bei asimiliacija. Apie tai yra kalbama trečiajame skyriuje, skirtame žydams ir visuomenei.

Šiame skyriuje autorė padaro perskyrą tarp Europos ir JAV žydų, konstatuodama, kad socialinė antipatija Europos žydams būtų mažesnė, jeigu kaip JAV, kur gyvenimo sąlygų lygybė buvo savaime suprantamas dalykas, jei kiekvienas visuomenės narys – kad ir kokiam sluoksniui priklausytų – būtų buvęs tvirtai įsitikinęs, kad gabumų ir laimės dėka jis gali tapti pasakojimo apie sėkme herojumi. Tokioje visuomenėje diskriminacija tampa vienintele skiriamąja priemone, savotišku visuotiniu dėsniu, pagal kurį grupės gali atsidurti už pilietinės, politinės ir ekonominės lygybės ribų, reziumuoja H. Arendt[4].

Reikia pastebėti, kad ypač daug dėmesio autorė skiria visuomenės emancipacijai, kuris jos manymu yra labai svarbus, kad žmonės išsivaduotų nuo prietarų. Kita vertus, konstatuojama, kad šis išsilavinusių žmonių reikalavimas greitai tapo vienpusišku ir galiausiai buvo taikomas tik žydams.

Kita vertus, pasak jos, tai buvo labiau pavienis judėjimas, atskirų šeimų asimiliacija ir netgi atsivertimas į krikščionybę ir pabrėžia, kad asimiliacija kaip grupinis reiškinys realiai egzistavo tik žydų intelektualų terpėje (pvz., M. Meldelssohn, B. Disraeli).

Visą šią asimiliaciją, pasak autorės, sekė ypač svarbus momentas, - žydų sekuliarizacija, tautinę religiją paversdama konfesine denominacija.

Ypač svarbus autorės pastebėjimas yra tai, kad XIX a. antisemitizmas aukščiausią tašką pasiekė Prancūzijoje ir pralaimėjo, nes liko nacionaliniu vietiniu reikalu, nesusilietusiu su imperialistinėmis tendencijomis, kurios Prancūzijoje neegzistavo[5]. Tokiu būdu, galima pastebėti, kad autorė laikosi pozicijos, kad antisemitizmas yra imperializmo išdava, tai puikiai iliustruoja Vokietijos ir Rusijos pavyzdžiai.

Ketvirtajame skyriuje yra apžvelgiama Dreifuso byla[6]. Autorės teigimu, šis precedentinis, didelį rezonansą sukėlęs atvejis galėjo pergyventi savo laiką todėl, kad XX a. du jos elementai tapo dar reikšmingesni. Juos H. Arendt įvardija kaip neapykantą žydams ir jų įtarų požiūrį į pačią respubliką, parlamentą ir valstybės mašiną[7].

Vykstant Dreifuso bylos eigai, H. Arendt manymu, Prancūzijos visuomenėje išsiskyrė atskiros žmonių grupės. Autorė kelia klausimą ar minią, kuri nekenčia visuomenės, iš kurios ji yra išskirta, galima laikyti tauta? Atsakymo autorė ieško minios buvimo autsaidere visuomenės atžvilgiu koncepcijoje. Jos teigimu minia, pašalinta iš visuomenės ir politiškai neatstovaujamą, neišvengiamai griebiasi neparlamentinių veiksmų. Tokiu būdu, H. Arendt konstatuoja, kad per XIX a. žydai pateko į šią kategoriją, kaip masonai ir jėzuitai.[8]

Antisemitizmo dalis yra baigiamas mintimi, kad vienintelis pastebimas rezultatas antisemitizmo kilime ir raidoje XIX a. buvo tas, kad gimė sionizmo sąjūdis, kuris buvo vienintelis kada nors egzistavęs žydų atsakas į antisemitizmą ir vienintelė ideologija, kuria jie pirma kartą rimtai įvertino tą priešiškumą, lėmusį, kad žydai buvo perkelti į pasaulinės istorijos įvykių centrą[9].

---

[1] Arendt H., Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001, p. 39.

[2] Ibidem, p. 41.

[3] Ibidem, p. 47.

[4] Ibidem, p. 84.

[5] Ibidem, p. 105.

[6] Alfredas Dreifusas (žydiškos kilmės) buvo Prancūzijos generalinio štabo karininkas, apkaltintas ir nuteistas dėl šnipinėjimo Vokietijos naudai 1894 m. pabaigoje.

[7] Arendt H., Totalitarizmo ištakos, p . 116.

[8] Ibidem, p. 130.

[9] Ibidem, p. 140.

Гумилев Л.Н. Этногенез и биосфера Земли. Л., 1990.

Žemės biosfera – tai vienas iš planetos apvalkalų. Žmonės įeina į biosferą, bet jie tiek yra skirtingi, kad į juos žiūrėti kaip į vieningą visumą – antroposferą yra nekonstruktyvu. Žmonija kaip biologinė forma yra vieningas vaizdas su dideliu variacijų kiekiu poledyninėje epochoje išplitęs po visą žemės rutulį. Faktiškai visa žemė yra apgyvendinta žmonių. Per visą savo egzistavimo laikotarpį Homo sapiens rūšis ne kartą ir nuolat modifikavo savo plitimą žemės paviršiuje, bet skirtingai negu kitos rūšys, stengėsi įsisavinti kuo didesnį plotą. Skirtingai nuo daugumos žinduolių Homo sapiens negalima įvardinti nei kaip kaimenės, nei kaip individualaus gyvūno. Žmogus egzistuoja kolektyve, kuris priklausomai nuo požiūrio kampo, gali būti traktuojamas ir kaip visuomenė, ir kaip tauta. Teisingiau pasakius kiekvienas žmogus yra ir visuomenės narys ir tautos (etnoso) atstovas.

Šiame darbe pasistengsime pažvelgti i Gumiliovo etnogenezės ir “etnoso” sampratą. Žinodami, kad šis autorius yra vertinamas gana prieštaringai šį darbą pasistengsime atlikti kuo kritiškiau.

Iš esmės L. Gumiliovo kai kurie ekskursai į istoriją kartais taip primena anekdotinius atsakymus per egzaminą, žinomus iš studentiško folkloro, kad nereikia būti specialistu, kad pamatytume jų nerimtumą.

“O žmonas tie žmonės (turkai) pirkdavo vergų turguose. Ten buvo lenkaitės, ukrainietės, vokietės, italės, gruzinės, berberės, negrės etc. tos moterys XVII – XVIII a. buvo turkų karių motinos ir seneles. Turkai buvo etnosas, bet jaunasis karys komandų klausė turkiškai, su motina šnekėjo lenkiškai, o su senele – itališkai, turguje derėjosi graikiškai, skaitė persiškas eiles ir arabiškas maldas. Bet jis buvo osmanu arba elgėsi kaip dera osmanui, drąsiam ir dieviškam islamo kariui.

Šią etnine visumą XIX a. sugriovė europiečiai renegatai ir Paryžiuje besimokančios jaunosios turkės. XX a. Osmanų imperija žlugo ir etnosas išsiblaškė: žmonės įėjo į kitų šalių etnoso sudėtį. Naująją Turkiją pakėlė seldžiukų palikuonys iš Mažosios Azijos glūdumos, o osmanų likutis gyveno Stambulo priemiesčiuose” (p. 53).

Iš karto kyla keletas klausimų:

1. Koks turkų procentas gimė iš moterų, pirktų vergų turguose, ir kur pasidėjo turkų šeimose gimusios mergaitės?

2. Ar yra skirtumas tarp etnoso ir imperijos? Ar įėjo albanai, armėnai, bulgarai, graikai, serbai etc. į osmanų etnosą?

3. Seldžiukai dabartinės Turkijos teritorijoje pasirodė XII a. ir pilnai susimaišė su tiurkų ir netiurkų tautybėmis, sudariusiais turkų etnosą. Kaip autorius sugebėjo išskirti seldžiukus XX a. ?

4. Ar pakako keleto europiečių renegatų ir besimokiusių Paryžiuje turkų karininkų, kad sunaikinti etninę visumą (imperiją). Kodėl europiečiai buvo pradėti kviesti į Turkiją, o turkus mokyti Paryžiuje? Dėl ko žlugo kitos imperijos?

“(Uiguro) oazėse karavanininkai ilsėdavosi po sunkių kelionių per dykumą... Ryšium su tuo vietinės moterys užsiiminėdavo seniausiąja profesija, o jų vyrai jiems tai leisdavo. Toks paprotys, teisingiau – etninio elgesio elementas, pasirodė tvirtesnis negu kalba, religija, politinė santvarka ir saviidentifikacija (p. 68).

Vėl iškyla keletas klausimų:

1. Ar kituose karavansarajuose buvo taip pat ar kitaip?

2. Kaip autoriui pavyko “nepaisant kalbos, religijos, politinės santvarkos ir saviidentifikacijos pasikeitimo” nustatyti kažkokios etninės bendruomenės prostitucijos lygį.

3. Ar šių laikų prostitutės (nekreipiant dėmesio į kalbą etc.) nesudaro kokios nors atskiros etninės bendruomenės?

Ne mažiau klausimų iškelia autoriaus ekskursai į filosofiją. “Padarykime nedidelį ekskursą į gnoseologiją. Paklauskime savęs: ko reikia betarpiškam stebėjimui? Pasirodo tai ne objektas, o objektų ribos... Istoriją kaip įvykių grandinę mes stebime nuolat. Vadinasi istorija tai riba. Laimei, mes žinome kieno – materijos ir keturių prigimtinių socialinių formų. Taigi, kartu su sociosfera ir su ja gimusia technosfera yra kažkokia esmė, esanti ne tik aplink žmones, bet ir pačiuose juose”. (p. 39).

Tarkime, jeigu leistume manyti, kad betarpiškam tyrimui reikalingos tik objektų ribos, tai dar nereiškia, kad istorija yra riba arba mes jos betarpiškai nestebime. “Stebime” tik atskirus įvykius, bet ne ta prasme, kokia autorius kalba apie objektų stebėjimą, o iš to, kad “istorija yra riba”, išplaukia, kad yra “kažkokia gyva esmė” ir kas tos “keturios prigimtinės materijos formos”? Alcheminiai pirminiai elementai? Agregatinės daiktų būsenos? Akivaizdu, kad pastarosios, nes autorius toliau rašo: “gamtoje yra keturios būsenos: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Inertiškos medžiagos molekulių perėjimas iš vienos būsenos į kitą reikalauja papildomos energijos praradimo, lygios plaukimo energijos išsiskyrimui arba garo išsiskyrimui. Gyvoje biosferos medžiagoje toks perėjimas susijęs su organizmo žūtimi ir yra negrįžtamas” (p. 91). Gamtinių reiškinių įvairovė nesusiveda į keturias agregatines fazines būsenas, nevisi perėjimai negyvojoje gamtoje yra grįžtami. Su sociosferos analize tai jokių santykių neturi.

“Gamtą ir kultūrą žudo laisvi santykiai ir laisva meilė! Išvada nelaukta ir bauginanti, bet tai antrojo Niutono dėsnio perfrazavimas: kas laimima visuomeninėje laisvėje, tas prarandama kontakte su gamta, tiksliau su geografine terpe ir asmenine fiziologija, arba gamta slypi mūsų kūnuose. Antrasis Niutono dėsnis (kūno greitis keičiasi proporcingai veikiančiai į jį jėgai) čia yra ne prie ko. Autorius akivaizdžiai galvoje turėjo parastų mechanizmų veikimo principą: “kas laimima jėgoje, tas prarandama per atstumą”. Šio principo pagrindu negalima tvirtinti, kad kuo žmogus aukščiau, tuo žemesnė jo temperatūra.

Dabar mes pereiname prie taip dažnai recenzuojamoje knygoje naudojamo žodžio “energija”. Aišku, kad būtiną gyvybės palaikymui energiją organizmas gauna ne tik maitinimosi būdu, kuris palaiko temperatūrą ir atstato mirštančias ląsteles. Juk ir kvėpavimas, i. e. oksidavimo procesai plaučiuose ne mažiau būtini organizmui (p. 320).

Autoriui, kuris žodį “biosfera” iškelia į antraštes, nepamaišytų žinoti, kad maitinimasis produktais ir jų oksidavimas yra vienas energetinis procesas, kad oksidavimo procesai vyksta ne plaučiuose, kad oksidavimo procesų energija, skirta ne tik organizmo temperatūrai palaikyti. Visa tai galima rasti 8 kl. anatomijos vadovėlyje.

“Etnogenezė” – tai procesas vykstantis darbe (fizine prasme). Vyksta žygiai, statomos bažnyčios ir rūmai, rekonstruojami landšaftai, atsiranda šia sistema nepatenkintųjų ir viduje, ir išorėje. Darbo atlikimui reikalinga energija, pati įprasčiausia, matuojama kalorijomis. Laikant, kad tai sąmonė, tarkim etninė – tai reiškia pripažinti telekinezę, kas būdinga tik fantastiškai. Akmens luitai į piramidės viršūne buvo užkelti, ne sąmonės, o raumenų pagalba. Sąmonės vaidmuo šiuo atveju, ne etninio, o konkretaus – inžinieriaus – statybininko – buvo koordinacijoje, buvusioje jo jėgų dispozicijoje, o skirtumas tarp valdomo proceso ir energijos, kurios dėka vyksta procesas, akivaizdus (p. 169).

Išskyrus pirmąją frazę, viskas čia pasakyta teisingai. Pirmoji frazė abejotina, nes gyvo organizmo energijos naudojimas vyksta ne tik etnogenezės procese. Tuo pačiu tai nėra išlyga. Tokiu būdu realų etninį vientisumą mes galime apibrėžti kaip dinaminę sistemą, apimančią savyje ne tik žmones, bet ir landšafto elementus, kultūrinę tradiciją ir santykius su kaimynais. Tokioje sistemoje pirminis energijos užtaisas nuolat išsieikvoja, o entropija nuolat didėja (p. 103).

Šiame pasisakyme pirma frazė yra teisinga, bet ne nauja, antroji nauja, bet absoliučiai neteisinga, aišku, jei energija laikyti, tai kas matuojama kalorijomis.

Tęsiame citavimą.

X a. arabų – musulmonų etninė energija išseko (p. 117).

Etninio kolektyvo atliekamas darbas tiesiogiai proporcingas pasionarios įtampos lygiui (p. 273)

Pasionarumas – tai įgimta organizmo laisvė absorbuoti energiją iš supančios terpės ir išskirti ją darbo pavidalu (p. 319).

Energiją gyvi organizmai gauna tik kaloringo maisto išraiška, o žalieji augalai per saulės spindulius. Į klausimą kokiu būdu ją “absorbuoja” Gumiliovo pasionarijos nei fizika, nei biologija neatsako. Ir kodėl viename kolektyve ta energija išliejama per girtuoklių muštynes, o kitame per pasaulinių šedevrų kūrimą – taip pat, o reiškia ir apeliuoti į jį beprasmiška.

Apskritai, “Etnogenezės...” autorius labai rizikingai naudojasi moksline terminologija, be to terminologijos klausimai iškelia ontologinius klausimus.

Jeigu etnosai yra procesai, tai susidūrus dviem skirtingiems procesams atsiranda interferencija, pažeidžianti kiekvieną veikiančią dalį (p. 91). Pasirodo, kalba eina apie svyruojančius procesus: mums yra žinomos dvi etninės būsenos: homeostatistinė, kur gyvenimo ciklas pasikartoja per kartas ir dinaminė. Abejais atvejais yra aptinkamas judėjimas, tačiau pirmoje būsenoje, metaforiškai jį galima pavadinti grįžtamuoju, antruoju – svyruojančiu (p. 251).

Metaforiškai moterį galima pavadinti “višta”, bet tuo pačiu kelti klausimą ar ji gali dėti kiaušinius, tiesiog yra nekorektiška.

Iš vis mokslas nedraudžia naudotis analogijomis, modeliais ir sutapimais, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju reikia aptarti tiriamą objektą ir jo analogiją su konkrečiu modeliu. Autorius to niekada nedaro ir greičiausiai, netgi neiškelia tokio poelgio būtinumo.

Nuo metaforos Gumiliovas pereina prie “etninių laukų ritmų” analizės. Pareiškęs, kad jo naudojami terminai “detalėmis nesutampa su priimtais gretimų mokslų”, pateikia citatą apie akustinių virpesių įtaką organizmui, paaiškina, kad organizmą įtakoja organų aktyvumo virpėjimai, sukelti saulės ir mėnulio šviesos ar magnetinių virpesių. Iš kažkur ištraukia, kad “šiuo metu nustatyta, kad laukai randasi pastoviame virpėjimo judėjime”. Iš viso to daro išvadą apie ypatingų “etninių laukų” funkcionavimą. Etninio lauko virpėjimą iš vienos ar kitos dalies galima prilyginti ritmui, kurio intensyvumas keičiasi etnogenezės eigoje. Toks paaiškinimas, jeigu jį laikant neįrodytu, pasitvirtina tuo, kad tai paliudija visi žinomi faktai, o tai tiksliuosiuose moksluose pripažįstama kaip būtina ir pakankama sąlyga (p. 303 – 304).

Rašytojui netgi nežinoma, kad tiksliuosiuose moksluose “visiems žinomų faktų paaiškinimo”, toli gražu, neužtenka pripažinti teorijos tiesa. Tikslieji mokslai, kaip minimum, anksčiau nežinomų faktų pranašavimo, o visus žinomus faktus puikiai paaiškina bet kuri mitologija.

“Pasiūlyta interpretacija” panaikina abejones dėl etnoso suvokimo pirmenybės. Kol etninės visuomenės pagrindą sudaro biofizinis judėjimas, tai laikyti jį kilus iš socialinių, ekologinių, lingvistinių, ideologinių etc. faktorių – absurdiška (p. 305).

Įrodymų metodiką galima suvesti taip:

a) Postuluojamas kažkokio hipotetinio lauko egzistavimas;

b) Šiuo pagrindu paaiškinami visi kiti tiriamojo judėjimo būdai;

c) Kol visi kiti būdai atmetami, autoriaus pasiūlytas tampa vieninteliu;

d) Vienintelis būdas, natūralu, nereikalauja įrodymų;

Pavyzdžiui, autoriui būtina parodyti visą asimiliacijos pražūtingumą – prašom: “Asimiliacija dažniausiai įgyvendinama ne tiek kruvinais kiek užgauliais metodais. Asimiliacijos objektui priešpastatyta alternatyva: prarasti sąžinę arba gyvybę (p. 108).

Beje, 91 p. autorius tvirtina, kad naujų etninių grupių: nesusijusių su regiono landšaftais ir laisvų nuo egzogamijos apibrėžimo, pasirodymas sistemoje veda prie ekologijos ir socialinių grupių degradacijos. 181 p. pasirodo, kad norvegų vikingai, žvejų vaikai, papuolę į Normandiją, per dvi kartas virto žemdirbiais išsaugoję tik antropologinį tipą (fiziologiją! A. R.), tie patys norvegai Tvido lygumoje virto avių augintojais. Tokiu būdu jis nepaneigia, kad viena ar kita etninė grupė gali įsipaišyti į jai naują landšaftą. Tai ir kita, ką per masinius persikėlimus vienos kultūros žmonės keičia, kartais nekontroliuojamai, naujas landšaftas, buvo žinomas jau iki Gumiliovo.

Autorius demonstruoja savo erudiciją naudodamas daugybę geografinių ir etnogeografinių pavadinimų.

Gumiliovas kreipiasi į gamtos ir tiksliuosius mokslus (“Pasionarumas – tai galimybė ir pastangos keisti aplinką, išvertus iš fizikos kalbos, stengimasis pakeisti terpės agregatinės padėties inerciją (p. 256). Paskutinę frazės dalį kalbant fizikos kalba, galima laikyti beprasme, tai galima įsitikinti atsivertus bet kurį aiškinamąjį žodyną.

Aptariamojo objekto pakeitimas. Būtina Gumiliovui parodyti, kad koks nors regionas neegzistavo, kaip kažkoks vientisumas, prašom – jis įveda keletą jo pavadinimų, egzistavusių skirtingose tautose, paaiškina jų etimologiją, kad savų pavadinimų reikšmė yra sąlyginė, atmeta jų egzistavimą iš esmės: “Sinczian, i. e. “naujoji siena”, dabartiniu metu neegzistuoja” (p. 69).

Visi savi vardai, jų tarpe ir autoriaus, absoliučiai yra sąlyginiai, visa tai yra plačiai žinoma, kad neverta ginčytis.

Dabar nuo formalios “ teorijos” įrodymų pateikimo būdo analizės reikėtų pereiti prie jos esmės. Etnosas – biosferos fenomenas arba diskretinio tipo sisteminis vientisumas, veikiantis gyvo organizmo geobiocheminę energiją, kartu su antruoju termodinamikos principu, kas pasitvirtina istorinių įvykių diachroninėje chronologijoje (p. 15).

Pasaulis, iš principo, yra nepertraukiamas, bet tam, kad jame galėtume orientuotis, mes įvedame diskretinį koordinačių tinklą. Žemėlapyje atskiros gyvenvietės – diskretiškos, nors gamtoje jos susijusios ir bendromis naudmenomis, ir keliais, ir upėmis, ir giminiškais, draugiškais ar profesiniais ryšiais, ištariami garsai reikšmingu lygiu yra nepertraukiami: skirtingai nuo užrašytos raidės; atomai ir molekulės gamtoje diskretiški tik esant visiškai sąlyginiam priartėjimui. Gumiliovui “diskretiškumas” ne metodologinis, o ontologinis, tiksliau netgi vertinga kategorija, neatsitiktinai antroposferą jis apibrėžia kaip ”visų žmogiškų organizmų biomasę” (p. 135). Neatsitiktinai jis stengiasi įrodyti, kad asimiliacija ir metizacija yra pavojingos žmonijai.

Neologizmas “geobiocheminė energija”, iš esmės, gula ant recenzuojamo autoriaus sąžinės. Jeigu šis žodžių junginys ir gali turėti prasmę, tai tik aprašant paprasčiausių mikroorganizmų gyvybinę veiklą. Bet Gumiliovo filosofijoje ši sąvoka turi didelę reikšmę – ji simbolizuoja nepertraukiamą žmogaus biologijos ir teritorijos ryšį.

Superetninė sistema tvirtai susijusi su savo regiono gamta. Jos grandys ir subsistemos etnosai ir subetnosai atranda savo ekologinę nišą. Tai suteikia jiems visiems galimybę sumažinti iki minimumo kovą dėl išlikimo ir įgyti koordinacijos galimybę tai palengvina visuomeninių formų edukaciją. Tačiau ir šioje situacijoje liejasi kraujas, bet, iš esmės, gyventi galima. Bet jeigu į šią sistemą įsiveržia nauja etninė savastis, tai jeigu ji neranda savo ekologinės nišos, ji priversta gyventi ne landšafto, o jo gyventojų sąskaita (p. 313).

Gumiliovas atkakliai maišo “superetnoso” ir “imperijos” sąvokas. Kad ir kaip autorius būtų prieš “asimiliaciją” ir “metizaciją”, tačiau šiais laikais visiems gerai žinoma, kad “grynakraujų” etnosų, kilusios iš vienos poros nėra.

Jeigu egzistuoja du arba silpnesnio pasionarumo etnosai, tai jie veda savo modus vivendi ir neįtakoja vienas kito. Jeigu jie stiprūs ir vienodai pasionarūs, tai vyksta metizacija, todėl ritmų uždėjimas deformuoja elgesio stereotipą ir daro jį naudingą individui kolektyvo sąskaita, dažnai tokie kolektyvai linkę į anihiliaciją, nes kiekvienas stengiasi kitų sąskaita. (p. 316) (Tikras bolševistinis požiūris! A. R. ).

Kitame skyriuje “Pasionarumo prigimtis” autorius tvirtina, kad pasionarumo priežastimi tampa pasionarūs impulsai, susiję su kosminio spinduliavimo poveikiu vienam ar kitam Žemės rajonui. Nesuprantama, kodėl vienais atvejais metizacija sukelia tokius skaudžius padarinius, kitais - dieviškus – tas nėra parodoma.

“Galima atsiriboti nuo atsakymo į klausimą apie mutacijos kilmę ir mutagenezės priežastis. Patys biologai į šį klausimą atsakymo neduoda, teisingiau, remiasi tuo, kad duomenys, gaunami eksperimento metu, i. e. artefaktas, ir mechaniškas dėsningumų, ištirtų laboratorijose, perkėlimas, dėl to, ką matome gamtoje, yra nepateisinami. Tačiau etnologijos mokslas disponuoja absoliučia chronologija, o tokio instrumento pagalba galima pasiekti kai kurių naudingų rezultatų” (p. 321). “Impulsų priežastimis gali būti tik mutacijos, teisingiau – mikromutacijos (kas tai? A. R. ), atsispindinčios elgesio stereotipuose, bet retai įtakojančios fenotipą”. Gali būti, bet gali ir nebūti.

Kaip paaiškėja iš Gumiliovo svarstymų, pasionarijos veikia savo asmeninio saugumo sąskaita ir žūva pirmosios. Kaip vyksta atranka? “reikalas tame, kad pasionarijos, pirmiau negu žūna kare suspėja “pasėti” savo genofondą per atsitiktinius ryšius. Veiklos trūkumas, traukiantis jaunuolius į kruvinus konfliktus sukeldavo amžininkų susižavėjimą, kurį jie išreikšdavo tik jiems suprantamu būdu” (p. 294). Toks pareiškimas tampa ypač pikantišku, jeigu jį priešpriešini su pasionarumu, įvedamu autoriaus 97 p. : “tokie buvo karžygiai vienuoliai Oslablia ir Persvetas, žuvę Kulikovo lauke”.

Ar galima išvadas, padarytos tiriant, kad ir labai didelę gyvūnų bandą, pritaikyti etnosui, kurio skaitlingumas yra daug mažesnis? Apsisaugojęs nuo abejonių ir klausimų apie statistinį kaip galimų mutacijų, taip ir tokių genų plitimą populiacijoje vertinimą, Gumiliovas pareiškia: “Natūralius skaičius naudingiau vartoti buhalterijoje, o ne gamtos vadovavime istorijoje, kur iš principo nieko nėra lygaus ir tapataus”. (p. 338). Tuo pačiu “absoliuti chronologija” į kurią jis apeliuoja yra ne kas kita kaip natūralių skaičių eilė. Bet ir “absoliuti chronologija” yra deklaruojama, o ne demonstruojama. Pačioje savo darbo pradžioje (p. 31) autorius paskelbia: “Suprantama, kad tikslumas čia reliatyvus, bet 50 metų paklaida išvadoms nedaro jokio poveikio (pabraukta mano A. R.) ir yra nekenksminga.

Iš kur ištraukiama, kad mutacijos ir jų padariniai yra kosminės prigimties? Štai iš kur: “Priminkime, kad naujasis superetnosas (arba etnosas) atsiranda iš būtino keleto etninių substrato susimaišymo. Ar tai neprimena mums elektrinės baterijos, kur norint išgauti srovę, būtina yra sumaišyti varį, cinką ir rūgštį. Tai aišku – metafora, bet ji turinti iliustruoti energetinį procesą, palaipsniui užgęstantį veikiant išorinei terpei. Tačiau jeigu jau taip yra, tai ir impulsas turi būti energetinis, o kadangi, matyt, jis nėra susijęs su antžeminėmis gamtinėmis ir socialinėmis sąlygomis (??? A. R.), tai jo kilmė gali būti tik neplanetinė”. (p. 322).

Netgi kaip metafora duotas pavyzdys niekur netinka – vinegretas taip pat atsiranda sumaišius keletą substratų.

Samprotavimą apie kosminius spindulius (pagal Gumiliovą paslaptingas kosminis spinduliavimas sukuria kažkokią biochemijos individumo, etninio energetinio lauko ir landšafto vienovę) autorius sustiprina pateikdamas žemėlapį schemą, kuriame nurodyti kosminių spindulių impulsų pėdsakai (p. 342).

Tirdamas kosminių spindulių kelią, Gumiliovas pateikia eilę įvykių, jo manymu, sukeltų kosminių spindulių. Į vieną eilę patenka ir rūmų perversmai, ir karai, ir imperijų susikūrimas bei jų žlugimas, ir religijų atsiradimas, ir kokios nors religijos plitimas į kitas teritorijas (p. 343) ir visa tai per plius minus 50 metų, i. e. per amžių. 10.000 km. atstumuose pažymimi penki – septyni įvykiai, nors jeigu iš tikrųjų toks spindulys būtų turėjęs savo vietą, pasekmės jaustųsi per visą jo pėdsaką. Tokiu būdu, kiekviena atsitiktinai žemėlapyje nužymėta linija turėtų duoti tokį patį rezultatą.

Ar reikėjo iš viso analizuoti tokią akivaizdžią beprasmybę? Mūsų nuomone – vertėjo, nes autoriaus reiškiamos idėjos, iš esmės yra pavojingos, o jo vardas ir mokslinis kamufliažas gali pasitarnauti tam, kad tos idėjos gali būti priimtinos plačiam skaitytojų ratui.

Костомаров Н. Последние годы речи Посполитой. Т.1. СПб, 1886.

Tarp XIX a. rusų istorinės minties titanų, kartu su N. M. Karamzinu, S. M. Solovjovu, V. O. Kliučevskiu svarbią vietą užima Nikolajus Kostomarovas (pseudonimai – Jeremija Galka, Ivanas Bogučarovas). Rusų – ukrainiečių istoriko ir archeografo, folkloristo ir etnografo, poeto ir švietėjo kūryba darė didelę įtaką amžininkų dvasiniam vystymuisi ir ilgai dar išliks ateities kartose.

Mokslininko biografijos plačiau neaptarinėsime, nes, visų pirma, tai nėra mūsų užduotis. Recenzuoti knygą, o tuo labiau, tokio istorijos patriarcho, yra nelengva užduotis. Norint palengvinti tokį darbą, mūsų manymu, būtina aptarti autoriaus istorines pažiūras ir nuostatas, kurios, iš esmės, atsispindi visuose jo darbuose.

Pagrindine visuomenės užduotimi N. Kostomarovas laikė “slavų tarpusavio ryšių idėjų plitimą kaip švietimo, taip ir literatūros keliu”[1]. Tokiu būdu, dar iki Kirilo – Metodijaus bendruomenės atsiradimo N. Kostomarovas laikėsi nuosaikaus požiūrio ir pagrindine užduotimi pirmiausia laikė slavų tautų vienybės idėjos plitimą. Pagrindinis N. Kostomarovo reikalavimas istorikui buvo tas, kad jo darbai turėtų tikslą - “griežtą, nenumaldomą tiesą” ir nepaklustų įsisenėjusioms nacionalinės puikybės klišėms. Esmine Kostomarovo koncepcija reikėtų laikyti jo teigiamą kiekvienos tautos “federacines šaknis”, iš kurių turėjo susidaryti federacija[2]. Istoriko manymu, klasta ir smurtas tarpvalstybiniuose santykiuose išliks tol, kol žmonės nesugalvos kurti savo visuomenės “kitų pradžių” pagrindu.

N. Kostomarovas paliko išties įspūdingą veikalų kiekį, kurie visi buvo išleisti jau po istoriko mirties rinktiniuose raštuose. Jų tarpe randame ir mums aktualių, i. e. susijusių su Lietuvos istorija darbų. Taigi, mūsų recenzuojamas veikalas yra “Paskutiniai Žečpospolitos metai”. Dėl įspūdingos veikalo apimties – 2 knygos, apie 1300 p., mes pasirinkome tik 1 – ąją jo knygą, išleistą rinktinių raštų 17 tome[3].

Pirmąją knygą sudaro įvadas, dvi dalys bei pradžioje pateiktas šaltinių sąrašas. XIX a. pastebima tendencija ypač skrupulingai pateikti veikalo turinį, to neišvengia ir mūsų aptariamas autorius. Įvadą jis suskirstė į šešis, 1 ir 2 dalis į aštuonis skyrius. Taigi mes pasistengsime, kiek tai yra mūsų jėgoms, kuo nuosekliau laikytis tokio skirstymo principo ir kiekvieną jų apžvelgti bei panagrinėti.

ĮVADAS

I. Rusia ir Lenkija. Jų istorinė kova dėl žemių.

Autoriaus manymu, jau nuo X a. prasideda abiejų slavų tautų – rusų ir lenkų varžymasis ir kova. Būtent tai yra svarbiausia abiejų tautų istorijos pusė (p. 1). 981 m. Vladimiras iš Lenkijos apima Červeno miestus: Červeną, Peremyšlį etc. Kaip jis pats teigia, nuo to prasidėjo didžioji kruvinoji drama, kuri tęsiasi iki autoriaus gyvenamų dienų. Po Vladimiro mirties Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis, pasinaudojęs rusų kunigaikščių tarpusavio nesutarimais, 1017 m. užima Kijevą ir vieną iš kunigaikščių paskiria savo parankiniu. 1031 m. Jaroslavas, pasinaudojęs Lenkijos silpnumu, vėl užima Červeno miestus. Toliau autorius apžvelgia dar kelis karus dėl tų pačių žemių. Reziumuodamas, konstatuoja, kad toji Rusia liko nuo Lenkijos nepriklausoma, nors lenkų istorikai teigia priešingai.

Pasak autoriaus, XIV a. Iki pat Kazimiero Didžiojo, lenkų kunigaikščiai tai giminiavosi, tai kariavo, ir greičiausiai rusų ir lenkų žemės būtų susijungusios į federaciją, jei ne Rusijos ir Lenkijos tikėjimo skirtumai (p. 2). XIV amžių jis laiko viso slavų pasaulio didžiųjų permainų metu.

XIV a. Kazimieras prijungia Raudonąją Rusią, o likusi Rusia pakluso dviem centrams – Lietuvai ir Maskvai. Nesistengsime perpasakoti autoriaus apie Maskvos, Lietuvos ir Lenkijos kovas dėl rusiškųjų žemių, nes šis klausimas istoriografijoje yra plačiai nušviestas, tad nėra reikalo kartotis. Paminėtina tik viena autoriaus išvada. Anot jo, po Liublino unijos LDK ir Lenkija tapo vienu kūnu, ir kovos su Maskva centras taip pat perėjo ir į Lenkiją. Nuo šios vietos, galima sakyti, išnyksta Lietuvos pavadinimas. Toliau visur figūruoja Lenkijos pavadinimas, tačiau žinant to meto istoriografijos lygį, neįžvelgiame čia nieko netikėto. Taigi abiejų tautų Respublika neatsisakė minties užvaldyti rusų žemes. Toliau autorius chronologiniu principu pateikia Respublikos kovas su Maskva. Pirmasis skyrius baigiamas autoriaus išvada, kad 1763 m., kada mirė Augustas III, Lenkija buvo prie žlugimo ribos.

II. Lenkijos tautinis charakteris.Lenkija senaisiais laikais. Aukso amžius. Jėzuitų atvykimas.

Vidinės priežastys, lėmusios Lenkijos žlugimą yra sudėtingos ir tapusios daugelio diskusijų objektu. Vieni teigia, kad tai įtakojo nežabojama magnatų valdžia, šlėktų savivalė, viduriniojo luomo nebuvimas etc. Tačiau N. Kostomarovui neatrodo , kad būtent tai buvo lemiamos priežastys. Jis pateikia Vokietijos pavyzdį, kur taip pat buvo magnatų – kunigaikščių, hercogų didelė valdžia, užguiti valstiečiai, taip rinkimų teisė, bet ji nežlugo. Lenkijos žlugimo šaknys yra šlėktų demoralizacijoje (p. 19).

Kaip teigia autorius, sunku yra nustatyti kodėl tautinis charakteris yra būtent toks ar kitoks, nors jis ir atsispindi visoje tautos istorijoje. Esmė yra ta, kad jo pradžia yra tie ankstyvieji laikai iš kurių nėra išlikę jokie liudijimai. Anot jo, lenkų tauta kaip ir visos slavų gentys daugiau ar mažiau pasikliauja širdimi, o ne protu. Ir tai tęsėsi nuo pat Boleslovo Narsiojo laikų iki pat valstybės žlugimo. Lenkas greitai užsiplieskia, kada yra paliečiama jo širdis, kaip ir greitai atlėgsta, kada ji nuraminama. Manytume, kad neverta gilintis į autoriaus beletristinius apmąstymus apie narsą ir drąsą ir kaip tai įtakoja istoriją, todėl pereiname prie mums aktualių – istorinių procesų.

Autorius konstatuoja, kad lenkai kaip ir visi slavai iš pradžių neturėjo vieningos valstybės, tačiau iškildavo atskiros giminės, kurios sudarydavo atskirus politinius ir teritorinius darinius, stengdamosi pajungti likusią tautos dalį. Valstybės vienijimąsi lėmė kitų genčių įsiveržimai (p. 24). XIV a. pr. Vladislovas Uolektinis (Lokietka) sujungė Mažąją ir Didžiąją Lenkiją ir karūnavosi karaliumi (p. 28). Jogailos valdymo laikotarpį N. Kostomarovas laiko Aukso amžiumi, po kurio prasidėjo betvarkė ir savivalė, nors jo sūnus Vladislovas dar esant gyvam tėvui buvo paskirtas įpėdiniu (p. 34).

Kaip jau minėjome, norėdami išvengti istorinių aktų perpasakojimo, liečiame tik esminius faktus, kuriuose atsispindi recenzuojamo autoriaus požiūris.

Zigmantą Augustą istorikas laiko labiausiai iš visų Jogailaičių, įsisavinusių lenkišką identitetą, kuris kur, tik įmanoma Lietuvoje, įvedė lenkišką kultūrą (p. 44). Tuo pačiu, Zigmanto Augusto laikus autorius laiko literatūros ir švietimo Aukso amžiumi. Švietimo plitimą jis sieja su jėzuitais, kurie buvo lenkiško charakterio (p. 47). Jo manymu, jėzuitų ordinas naudodavosi tos visuomenės į kurią jis įsiliedavo silpnosiomis pusėmis. To jis nelaiko blogu dalyku, nes tada Lenkija tapo stebuklų kraštu, žinoma, įtakinga ir atvira.

III. Nuosmukio periodas. Vienuolių mokymas. Gyvenimas Lenkijoje. Dvaro tarnyba. Palestra. Karyba. Seimeliai. Girtuoklystės ir puotos.

Zigmanto III laikotarpį Lenkijos istorikai laiko nuosmukio periodu. Nuosmukio požymių būta ir anksčiau, tačiau būtent šiuo laikotarpiu jie ypač išryškėjo. Pvz., Liberum veto sužlugdydavo ištisą Seimą etc. Nuo Zigmanto III mirties iki Stanislovo Poniatovskio Lenkija neparodė jokių veiklos ženklų, o gyveno kančios gyvenimą, i. e. ėmė tik tai, ką pasiūlė likimas, ėjo ten, kur ėjo kiti. Ją sukrėtė dar dvi baisios epochos – kazokų revoliucija ir Šiaurės karas, kuris tapo paskutiniu smūgiu ir taip ligotam valstybės kūnui bei dvasiai (p. 51).

Anot N. Kostomarovo, visa ko esmė yra švietimas. Nuo tautos švietimo priklauso jos veiklos pobūdis. Nuo jėzuitų atėjimo iki pirmojo padalinimo visas švietimas, išskyrus akademines mokyklas, buvo vienuolių prerogatyvoje. Pasak autoriaus, į visą Lenkijos švietimo istoriją galima žiūrėti kaip į daugybės jėzuitų susidūrimų su piorais, akademija, vyskupais etc. istoriją (p. 52). Visos mokyklos buvo bažnytinio pobūdžio. Taigi švietimui esant dvasininkų rankose, autoriaus manymu, neišvengiama buvo tai, kad mokiniai, iš esmės, buvo ruošiami dvasiniam gyvenimui, kitokiu atveju, jų išsimokslinimas buvo gana menkas (p. 56). Moterų mokymas, galima sakyti, vyko paraleliai su vyrų. Daugelis turtingųjų samdydavo užsienietes guvernantes mokyti savo vaikus.

Daugelis šlėktų jaunuolių ėjo įvairias dvaro tarnybas, kiti taip vadinamą palestrą. Tai buvo jaunų žmonių korporacija, pašventusi save jurisprudencijai. Vėliau jie dirbo tribunoluose, asesoriais, žemės ir pilies teismuose. Kiti jaunuoliai stojo į karinę tarnybą. Galiausiai, likę grįždavo į savo tėvonijas, kur linksmai ir nerūpestingai gyveno. Seimelių vietos ir reikšmės recenzuojamame darbe, manytume, neverta plačiau aptarinėti, nes čia autorius nepasako nieko naujo, o tai, visų pirma, nėra jo tikslas. Tą patį galime pasakyti ir apie girtuoklystes, kur, iš esmės, autorius pateikia paskirus atvejus iš istorinių šaltinių. Greičiausiai norėdamas suintriguoti ir sudominti skaitytoją pikantiškomis detalėmis. Baigdamas skyrių autorius reziumuoja, kad parodęs lenkų tautinį charakterį ir pobūdį, kas pakankamai gerai paaiškina į kokią balą papuolė nelaimingoji Lenkija (p. 89).

IV. Stanislovo Poniatovskio išrinkimas. Disidentinis reikalas. Baro konfederacija. Pasikėsinimas į karalių. Pirmasis Lenkijos padalinimas.

Po Augusto III mirties kilo eiliniai neramumai. N. Kostomarovas Stanislovą Poniatovskį laiko XVIII a. lenko tipu, savyje sujungusio esmines tautinio charakterio ypatybes su to meto europietiškomis savybėmis (p. 90). Autorius pateikia karaliaus būdo, charakterio, savybių aprašymą, bet tai, veikiau, primena šventųjų gyvenimų aprašymą, o ne objektyvios tikrovės. Nežinia kodėl autorius jaučia tokią didelę simpatiją Poniatovskiui, bet, mūsų manymu, tai atsispindi vėlesniuose karaliaus veiksmuose, ypač dėl sąjungos su Rusija. Tuo tarpu Rusijos imperatorienė charakterio atžvilgiu buvo dimetrialiai priešinga (p. 93). Kaip matome, autorius vėl teikia didelę reikšmę individo bruožams ir būdui, šiuo atveju netgi linkstama į egzistencializmą. Kalbėdamas apie to meto neramumus, bruzdėjimus ir konfederacijas, istorikas tiesiog pateikia faktografinį įvykių aprašymą, nedarydamas konkretesnių išvadų. Iš esmės, tai yra būdinga visam veikalui, todėl didelės reikšmės mes tam neteikiame. Verta paminėti autoriaus išvadą apie 1768 m. seimą. Tada, pasak jo, buvo patvirtinta amžina Rusijos garantija. Nuo tada Lenkija ne tik faktiškai, bet ir teisiškai ėmė priklausyti nuo Rusijos. Tokia garantija įžeidė lenkų patriotiškus jausmus, tačiau juos labiau žeidė pati sąvoka, o ne reikalo esmė. Lenkija ir prieš tai priklausė ir nuo Rusijos, ir nuo kiekvieno stipresnio kaimyno.

Autorius reziumuoja, kad ir kokia jėga būtų veikusi šalies viduje, prieš juos visada priešais stovėjo griaunamoji ir baisi pradžia, kuri lenkams tapo įprasta, ir egoizmas – dvi kliūtys žmonijos progreso istorijoje (p. 123). Kaip matome, N. Kostomarovas vėl nevengia istorinės raidos sieti su konkrečiomis žmogaus charakterio ypatybėmis, iš esmės, atmesdamas istorijos kaip savaiminio proceso idėją. Istorikas naudodamasis milžiniška šaltinių baze skaitytojui pateikia daug įdomių dalykų, kurie ne tik praturtina veikalą, bet ir suteikia jam lankstumo ir lengvumo. Pvz., autorius vaizdingai, tartum detektyvą aprašo pasikėsinimą į karalių: kaip jį užpuolė, ištempė iš karietos, lengvai sužeidė į galvą etc.(p. 140). Galėtume pagalvoti, kodėl N. Kostomarovas mini tokį mažai kam žinoma faktą, tačiau, anot jo, būtent nuo tada karalius visiškai atsidavė Rusijai, nes pamatė, kad ne tik karūna, bet ir paties gyvybė priklauso nuo Rusijos (p. 141). Ir tokios politinės linijos laikėsi iki pat Respublikos žlugimo.

1772 m. pavasarį Suvorovas sunaikino konfederaciją. Tais pačiais metais įvyko pirmasis Lietuvos ir Lenkijos padalinimas, kurio iniciatoriumi buvo Prūsija. Autorius teigia, kad Rusija to nenorėjo, nes Lenkija ir taip jau pamažu jungėsi su ja į vieną politinį kūną. Neminėsime čia istorinių ir politinių peripetijų, tik pasakysime, kad nuo to laiko Rusija prisiėmė Lenkijos vidinės padėties ir reikalų tvarkymo priežiūros ir stebėjimo atsakomybę (p. 152).

V. Lenkija Rusijos viršenybėje. Švietimo eiga. Nesėkmingas Andrejaus Zamoiskio projektas. Karaliaus opozicija.

Po padalinimo rusų pasiuntinys, kuriuo iki 1791 m. buvo Štakelbergeris, buvo Rusijos aukščiausios valdžios atstovas Lenkijoje. Lenkija prarado nepriklausomybę. Respublika faktiškai jau priklausė Rusijai, ir tik buvo laiko klausymas, kada tas priklausymas taps apibrėžtesniu ir aiškesniu.Laikotarpį nuo pirmojo padalinimo iki ketverių metų seimo autorius įvardija kaip naudingų projektų, tinkamų įstatymų leidimo, o labiausiai – kilnių norų ir polėkių metą (p. 155).

Pagrindiniu Lenkijos atgimimo varikliu tapo švietimas, bet vis dar buvo įsišaknijusi magnatų demoralizacija. Autorius pateikia skaitytojui edukacinės komisijos pavyzdį. 1780 m. vizitacijos metu komisijos atstovas Masalskis imdavo iš kasos pinigus ir juos pralošdavo, tačiau nubausti buvo tik kasininkai (p. 157). Švietimo reforma palietė ir dvasines mokyklas, buvo pradėta dėstyti bažnyčios istorija. Autoriaus manymu, didžiausias komisijos trūkumas buvo tas, kad ji nelietė moterų edukacijos klausymų.

Kancleris Andrejus Zamoiskis buvo pateikęs seimui projektą dėl laipsniško valstiečių išlaisvinimo ir jų švietimo, tačiau jis buvo atmestas (p. 163).

Autorius pažymi, kad XVIII a. kilo daug teorijų ir idėjų kaip padaryti žmones laimingesnius, bet, anot jo, tai ir liko teorijomis, nes nebuvo atsižvelgta į kasdieninio gyvenimo realybę (p. 165). N. Kostomarovo manymu, šiame amžiuje to meto Europos šalių aristokratijos visuomenėje buvo daug nedorovės apraiškų, todėl lenkų nereikia statyti į išskirtinę padėtį, nes tai vyko visur. Svarbu yra ne tai, kad su lenkais vyko kvaili reikalai (дурныя дела) ir Lenkijoje buvo apstu tamsių pusių, kurių buvo ir kitose šalyse, bet tai, kad Lenkijoje nebuvo matoma tų šviesių pusių, kurių turėjo kitos tautos (p. 174).

VI. Karaliaus opozicija. Ugriumovos procesas. 1786 m. seimas.

Nuo 1780 m. karaliaus opozicija, galima sakyti, vyko A. Čartoriskio asmenyje. 1782 m. seime ši opozicija karaliui ėmė prieštarauti visuose reikaluose.1784 m. seime kažkokia rusų karininko žmona Ugriumova per tarpininkus pareiškė, kad Čartoriskiai ir Tyzenhauzai papirko ją nunuodyti karalių (p. 181). Prasidėjo Maršalkos teismas, kuris baigėsi karaliaus naudai. Jau prieš 1786 m. Čartoriskiai ir karalius pradėjo veikti savo naudai: rinko, papirkinėjo šlėkteles, buvo išleista daug pinigų. Lenkai visą laiką nuo pirmojo padalinimo rėkavę apie tėvynės atgimimą, dėl to didžio reikalo nepajudino nei piršto. Vėliau jie kalbėjo, kad kalta buvo Rusija, apgalvotai palaikiusi netvarkos dvasią ir trukdžiusi įgyvendinti kilnius tikslus (p. 186). Ši istorinė mintis, autoriaus manymu, nėra teisinga. Anot jo, Lenkija nenorėjo didinti kariuomenės skaičiaus ir netgi naikino ką turėjo gero. Pvz., opoziciją prieštaravo patyrusių profesionalų svetimšalių kvietimui į kariuomenę. 1786 m. seimas priėmė nutarimą, kad kariuomenės vadovybėje gali būti tik šlėktiškos kilmės asmenys.

I DALIS

I. Jekaterinos kelionė į Pietus. Stanislovo Augusto susitikimas su Jekaterina ir Juozapu. Lenkijos ir Rusijos sąjungos projektas.

1782 m. Jekaterina su Juozapu II nutarė sunaikinti turkų imperiją. 1787 m. Pietų Rusijoje Jekaterina susitinka su Juozapu. Istorikas pateikia smulkią kelionę eigą, netgi nukrypdamas, mūsų manymu, iki nereikalingų detalių. Visa tai tik apsunkina veikalo skaitymą ir didina jo apimtį.

Kijeve susirinko daugybė to meto kilmingų ir įtakingų asmenų iš visos Europos, jų tarpe ir Stanislovas Augustas. Paskutiniai to meto įvykiai bylojo, kad nėra kito kelio kaip tik Lenkijai jungtis su Rusija ir padėti kovoti su turkais. Pergalės atveju atgauti prarastą garbę, padidinti kariuomenę ir sustiprinti valstybę. Tada Lenkija išvengtų Prūsijos ir Austrijos kėslų, taip pat laimėti teritorijos.

II. Prūsijos padėtis ir sumanymai. Partijos Lenkijoje. Protų judėjimas. Ruošimasis seimui. Maršalkos išrinkimas.

1787 m. prasidėjo Rusijos ir Turkijos karas. Juozapas karą paskelbė 1788 m. Tuo pat metu Švedijos karalius Gustavas III paskelbė karą Rusijai. Prūsija siekė iš Lenkijos atplėšti Gdanską ir Torūnę ir taip sujungti savo žemes (p. 213). Tuo metu, kada Lenkijos karalius pradėjo ruošti ponus sąjungai su Rusija, Prūsijos ministras Lenkijoje Buchgolcas ir generolas Golcas pradėjo apginkluoti lenkus prieš Rusiją ir kūrė opozicinę partiją. Jekaterina tai žinojo ir manė, kad netgi gali duoti naudos Rusijai. Prieš seimą Buchgolcas gąsdino lenkus, kad sąjunga su Rusija gali pakenkti Lenkijai ir Prūsija to neleisianti. Prūsijos karalius yra jos draugas ir apginsiantis nuo Rusijos grėsmės. Karalius, jo broliai, giminaičiai ir artimųjų ratas irgi sukūrė vadinamą “Dvaro” partiją (p. 218.). 1788 m. seimo buvo laukiama su nekantrumu, buvo leidžiamos įvairios knygelės apie reformas, panaikinsiančias įsišaknijusį blogį. N. Kostomarovas didelį dėmesį skiria šiai ideologinei kovai, smulkiai pateikdamas konkrečius faktus, liudijančius apie to meto padėtį. Maršalka ne be didelio rusų pasiuntinio spaudimo vieningai buvo išrinktas Malachovskis. Lietuvos arba lietuvių konfederacijos – Kazimieras Nestoras Sapiega (p. 240).

III. Seimo atidarymas. Prūsijos kišimasis. Kariuomenės didinimas. Karinio departamento panaikinimas. Karinės komisijos įsteigimas.

1788 m. spalio 7 d. Buvo atidarytas seimas. Karaliaus tikslas buvo pasiūlyti seimui sąjungą su Rusija. Opozicija, i. e. Buchgolcas pateikė slaptą turkų sultono notą, kurioje pateiktas skundas, kad Rusija neleidžia lenkams jų valstybėje vykdyti permainų. Rusija lenkus norinti laikyti savo belaisviais. Karalius, atsakydamas perspėjo seimą neerzinti Rusijos ir nepasitikėti Prūsija (p. 246). Autorius pateikia gausybę citatų iš pirminių šaltinių, bet šito plačiau neaptarinėsime. Pirmasis reikalas buvo kariuomenės didinimas. Kitų šalių oponentai replikavo, kad Lenkija neturės tiek pinigų kariuomenei išlaikyti. Štakelbergeris įteikė seimui notą, kad tai prieštarauja draugiškam Lenkijos ir Rusijos susitarimui ir kaimynystei. Prūsija nenurimo toliau, sukėlusi intrigas dėl Lenkijos ir Rusijos sąjungos, ji toliau ragino lenkus pradėti reformas, žadėdama pagalba (p. 253).

Diskusijose dėl karinės komisijos sukūrimo išsiskyrė Lenkijos ir Lietuvos pasiuntinių nuomonės. Lietuviai norėjo autonomijos, ir kad komisija dvejus metus veiktų Lietuvoje, autoriaus manymu, sudaryti federacinę sąjungą. Tuo pačiu jis teigia, kad tai neturėjo prasmės, nes lietuvių dvarininkija savo kalba, auklėjimu ir būdu nesiskyrė nuo lenkų (p. 255).

IV. Archiriejus Viktoras Sadkovskis. Stačiatikybės stiprėjimas. Valstiečių maištų baimė. Bausmės ir persekiojimai. Sadkovskio areštas. Štakelbergo nota.

Autorius pažymi, kad Respublikos gyventojai rusai dėl įgimtos neapykantos lenkams visada kreipėsi pagalbos į Rusiją ir iš jos laukė permainų (p. 268). Ypač aktyviai reiškėsi Archiriejus Viktoras Sadkovskis, šias pareigas gavęs ne be Štakelbergo protekcijos. Po pirmojo padalinimo, kada Baltarusija atiteko Rusijai, stačiatikiai pradėjo priklausyti nuo Rusijos sinodo. Buvo išleistas įsakas visas unitų bažnyčias grąžinti į stačiatikybę. Šioje vietoje autorius įžvelgia grėsmę, unitams atisakant lotyniškų apeigų, stiprėjo stačiatikybė, kuri pripažino jau Rusijos imperatorienės teisę, ir pati visa buvo persmelkta rusiškumo (p. 272). Unijos atsisakymas lenkams buvo nepakeliamas dalykas, keletas amžių buvo paaukota panaikinti schizmą. Lenkai pamatė kokie iš tiesų jie yra silpni, kur patiems atrodė, kad yra stiprūs, ypač krimtosi dėl unitų grįžimo į stačiatikybę.

Tuo pačiu rusų žemėse prasidėjo valstiečių bruzdėjimai. Valstiečiai buvo gaudami ir plakami. Autorius teigia, kad bruzdėjo ne tik rusų valstiečiai, bet daugiausiai buvo gaudami jie. Šlėktai vis atrodė, kad jei ne šiandien, tai rytoj įvyks liaudies sukilimas (p. 297). Jų manymu, jei schizmatikai to nepadarė iki Velykų, tai padarys po jų. Buvo įsitikinimas, kad juos įkvepia Rusijos imperatorienė. Tik Ščanskis Potockis pasakė tiesą, kad nereikia nuvarinėti žmonių nuo žemės, kad ir kokios religijos jie būtų, tai daro gėdą vyriausybei.

V. Rusijos sumanymai. Poninskio procesas. Jo pabėgimas. Konstitucinė deputacija. Finansinių lėšų ieškojimas. Miestų prašymas.

Birželio 4 d. Štakelbergas įteikė seimui notą dėl magazinų pervežimo į kairįjį Dniepro krantą, Lenkijos prašymu (p. 302). Jekaterinos nuolaida visiškai susuko lenkams galvas. Patriotai teigė, kad Respublika pasiekė tokį lygį, kada gali pradėti save gerbti (autoriaus sarkazmas?) (p. 303). Prasidėjo drąsios kalbos. Autorius ir toliau pateikia tik faktografinį įvykių aprašą, nedarydamas jokios analizės, tik naudodamasis priežasties ir pasekmės principu. Todėl mes to ir neaptarinėsime.

VI. Markizas Liukkezini. Pirmieji būsimosios konstitucijos pagrindai.

Kaip pasako autorius, į sceną stojo žmogus, vaidinęs vieną pagrindinių vaidmenų Lenkijos tragedijoje, prūsų pasiuntinys Varšuvoje markizas Dželoromo Liukkezini (p. 321). Makiaveliško tipo diplomatas. 1789 m. konstitucinė deputacija baigė savo darbą. Buvo pateiktas konstitucijos projektas, markizas ypač bijojo monarchizmo. Iš esmės viskas vyko Prūsijos karaliaus priežiūroje, to, kaip teigia N. Kostomarovas, seimas net neslėpė (p. 330).

VII. 1790 m. seimas. Finansiniai sunkumai. Politinis susitarimas su Rusija. Štakelbergo atšaukimas. Rusijos sumanymai. Laikinas seimo uždarymas.

1790 m. vasario 8 d. Iš naujo atsidarė seimas. Nustota galvoti apie 100.000 kariuomenę, o tik apie 65.000, o geriau sureguliuoti santykius su Prūsija (p. 331). Vėl pradėta galvoti apie kreditą kaip užstatą užstatant karališkas žemes. Kaip pasako autorius, patriotai buvo už visų šlėktų mokesčių sulyginimą. Liukkezini pateikė Prūsijos pasiūlymą sudaryti prekybos ir apsaugos sąjungą, bet užleisti Gdanską ir Torūnę, bet deputacija, kaip teigia autorius, ilgai to nedrįso pasiūlyti seimui. Vis dėlto tas lenkų išdidumo jausmas ateity juos pražudys, perfrazuotų N. Kostomarovas. Tuo pačiu Austrija stengėsi sutrukdyti Lenkijos ir Prūsijos sąjungai ir pritraukti prie savęs. Vargšė Lenkija, kaip žaislas Dievo rankoje mėtomas iš vienų rankų į kitas!

Pasirašius susitarimą su Prūsija, Lenkijos patriotai buvo pakilime, nes jiems vėl pasirodė, kad Respublika dabar tapo stipria ir drąsiau ėmė elgtis Rusijos atžvilgiu. Šioje vietoje negalėtume nepastebėti autoriaus tendencijos naudoti terminą “patriotas” niekinamąja prasme. Iš pradžių šis terminas dar būdavo vartojamas sarkastiška prasme, bet kuo toliau, tuo labiau galima įsitikinti, kad autorius lenkų patriotus iš tikrųjų laiko kvailais, bet jam, manome, tai yra labai parasta, nes viskas yra nuspręsta jė būdo ir nieko daugiau nepadarysi. Galima tik žavėtis, kad XIX a. pab. autorius nepropaguoja didžiarusiškumo ir šovinizmo, todėl ir jį statome greta su kitais didžiais to meto rusų istorinės minties galiūnais.

VIII. Varšuvos bendruomenė ir įpročiai seimo laikotarpyje.

Na šiame skyriuje autorius tiesiog “atsigauna”. Pasitvirtina ar greičiau jis pats patvirtina savo teoriją kaip žmogaus charakterio būdas ir įpročiai lemia individo ir kartu jo kuriamos istorijos likimą. Autorius teigia, kad seimo būdas tai – darbų lėtumas, platūs užmojai ir menkas supratimas kaip juos įgyvendinti, pramogų gausumas ir lėšų trūkumas, mažai darbų – daug žodžių. Lengvas ir gyvas lenkų būdas lėmė, kad darbai būdavo tik pradedami ir sustodavo pusiaukelėje, stengdamiesi išvengti sunkaus darbo. Lenkai visada mėgo linksmintis (p. 379). Įdomu, kad autorius skiria ištisą skyrių lenkų būdui aprašyti, o tai jis daro su pasimėgavimu, duodamas ištisus konkrečių puotų ir girtuoklysčių aprašymą. Šis išorinis blizgesys ir vidinis skurdas, visa tai vedė prie valstybės žlugimo.

II DALIS

I. 1790 m. seimeliai. Seimo atidarymas su dvigubu pasiuntinių skaičiumi. Nemavičiaus pjesė. Gdansko ir Torūnės reikalų atnaujinimas.

Autorius teigia, kad lenkų seimeliai negalėjo staiga pasikeisti ir vyko senąja tvarka (p. 408). Šlėkta priprato būti stiprių ponų įtakoje. Vėl prasidėjo įvairios intrigos siekiant “senai” ir “naujai” partijai patraukti į savo pusę ir išrinkti atitinkamus pasiuntinius į seimą. Autorius pateikia ištisas citatas iš pirminių šaltinių apie to meto seimo padėtį ir intrigas. Galima jausti, kad N. Kostomarovas žinodamas, kad Respublika jau žlugo, paprasčiausiai pateikia nuoseklių įvykių faktą, leisdamas skaitytojui pačiam spręsti, kodėl taip atsitiko. Bet skaitant taip pateiktą medžiagą, paprasčiausiai neiškyla jokių klausimų, nes atrodo, kad viskas buvo nuspręsta iš anksto.

II Seimų rengimas. Miestiečių reikalas. Miestų nuostatai.

Šlėkta manė, kad jeigu duosi miestiečiams tokias pačias teises, tai tie gali pradėti bruzdėti, kaip ir Prancūzijoje (p. 433). Prasidėjo įvairūs svarstymai ir pasiūlymai dėl miesto reikalų. Autorius vėl skaitytoją užverčia ištisais šaltiniais, nedarydamas platesnės analizės.

III. Ruošimasis perversmui. Gegužės 3 d. Konstitucijos paskelbimas. Iškilmės Varšuvoje.

Priėmęs nutarimą dėl miestų, seimas padarė 2 savaičių pertrauką, o po to ėmė nagrinėti ekonominius klausimus (p. 445). Tarp patriotų kilo mintis, kad jei reikalai eina ypatingai sunkiai, tai ar ne geriau įgyvendinti savo tikslus staigiu valstybės perversmu (coup d’ état). Autorius pateikia ištisą seimo stenogramą, kuri tik apsunkina veikalo skaitymą ir recenzavimą.

IV. Užsienio pasiuntinių laikysena. Jekaterinos II sumanymai. Santykiai su Prūsija. Varšuvos bendruomenės bruožai. Ščesno Potockio protestas.

Žinia apie konstituciją susilaukė didelio palaikymo iš vaivadijų. Lenkai su nekantrumu laukė koks bus kaimynų atsakas. Užsienio pasiuntinių laikysena pradžiugino juos, bet iš esmės, jie laikėsi šaltai, tarsi nieko nebūtų ir įvykę. Autorius teigia, kad tai liudija, kad valstybės likimas jau seniai buvo aišku ir,kad teliko sutvarkyti formalumus, o konstitucija, bent jau užsieniui, iš esmės, nieko nereiškė, o ir pačioje Respublikoje, kaip matome, nespėjo pradėti veikti visu pajėgumu. Užsieniečiai stebėjosi, kad po konstitucijos Varšuvoje labiau šventė, negu ėmėsi reikalų (p. 513), bet tai, kaip teigia autorius, atitiko lenkų būdą. Galima pasakyti, kad jau pačioje Lenkijos valstybės pradžioje buvo užprogramuota jai žlugti.

V. 1791 m. seimo veikla. Seimo limitai. Puotavimas Lenkijoje. Bulgakovo atsargumas.

Birželio 16 d. Buvo pasiūlytas projektas dėl policijos visoje valstybėje sukūrimą (p. 516). N. Kostomarovas tai laiko sveikintinu ir pažangiu dalyku, bet kaip ir visada neteikia tam didelės reikšmės, nes lenkų pomėgis puotauti ir girtauti jau buvo nulėmęs valstybės žlugimą. Labai groteskiška šokti ant valstybės lavono. Autorius su sarkazmu įvardina tas šventes kaip patriotines, kurias patys lenkai taip ir vadino (p. 522).

VI. Bruzdėjimas Lenkijoje.

Nauja konstitucija kaip ir reikėjo laukti iššaukė neišvengiamus bruzdėjimus. Valstiečių maištų baimė labiau nei niekas, atitraukė gyventojus nuo konstitucijos. Tik nedaugelis pareiškė norintys išlaisvinti valstiečius (p. 529). Autorius tai sieja su tuo metu madingomis prancūziškų laisvės ir lygybės idėjomis. Šioje vietoje jis netgi pagiria lenkus dėl jų supratimo apie įstatyminę laisvę (p. 533).

VII. Seimo veiklos atnaujinimas. Iždinių sujungimas. Seniūnijų reikalas. Teismų pertvarkymas.

Atnaujinus seimo darbą, didžiausią darbo dalį užėmė konstitucijų privalumų šlovinimas, priešininkai tuo pačiu užgauliojo progresistus (p. 536). Šioje vietoje autorius galbūt “pavargo” visa tai sieti su lenkų charakterio bruožais. Galima pastebėti, kad knygos pabaigą stengtasi kuo greičiau parašyti, kad tai iš vis datų ir faktų kratinys.

VIII. Ščesno Potockio ir Rževuskio reikalas. Jų teismas. Branickio išvykimas.

Paskutinės sausio dienos buvo skirtos Ščesno Potockio ir Rževuskio poelgių svarstymui, kurie užsienyje reiškė protestus prieš konstituciją. Patriotai ligą laiką tam neskyrė didelės reikšmės. Į valstybės pabaigą autorius įžvelgia tiesiog desperatiškus poelgius ir netgi nuovargį. Lenkijai artėjo galas, jai reikėjo rinktis iš dviejų: arba pripažinti Rusijos priklausomybę, arba būti padalinta trijų valstybių (p. 550).

Reziumuodami visą mūsų atliktą darbą, norėtume pasakyti, kad daugiausiai dėmesio skyrėme įvadui, nes jame autorius paaiškina ir pateikia priežastis, nulėmusias Respublikos žlugimą. Respublika buvo užprogramuota žlugti pačioje lenkų pradžioje i. e. prigimtyje. Vėlesniuose skyriuose autorius, iš esmės, pateikia faktografinį įvykių aprašą, vengdamas gilesnių įvykių svarstymų ir analizės. Visa tai tik apsunkina veikalą, kuriam yra lemta likti tik kaip istoriografinės minties ir raidos pavyzdžiu.

---

[1] Автобиография Н. И. Костомарова. — Рус. Мысль, 1885, кн. 5, c. 187 – 188.

[2] Костомаров Н. И. Собр. Соч., кн. 1, т. 1, с. 201.

[3] Костомаров Н. Последние годы речи Посполитой. Т.1. СПб, 1886.