Neofroidizmo pradininkas E. Fromm darbuose surinktuose šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip kinta žmogaus vidinis pasaulis. Pacientas ateina pas daktarą, ir jie kartu klaidžioja po atminties užkampius ir nepažinumo gelmes, kad atrastų paslėptas paslaptis. Visa žmogaus būtis pasireiškia per sukrėtimą, per katarsį. Ar verta pacientą versti iš naujo pergyventi gyvenimiškus kataklizmus, vaikiškas ligas, pateikiant kankinančius išgyvenimus? Mokslininkas vysto koncepciją apie du poliarinius žmogaus egzistavimo modusus, apie turėjimą ir būtį. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui.Būti reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, ištrūkti iš izoliuotojo “aš” sienų, pajusti gilų interesą, aistringai ką nors kam atiduoti. E. Fromm pabrėžia, kad turėjimas ir būtis nėra jokios atskiros žmogaus savybės. Jos esminiai egzistavimo būdai, dvi skirtingo pobūdžio saviorientacijos ir orientacijos pasaulyje, dvi skirtingos charakterio struktūros, iš kurių vienos turėjimas, apibrėžia viską, apie ką žmogus galvoja, jaučia ir veikia. Tos kultūros, kurios skatina pasipelnymo troškimą, o reiškia ir turėjimo modusą, remiasi vienomis žmogaus potencijomis, būtent tomis, kurios palankiai priima būtį ir vienį, besiremiančios kitomis. Frommo pozicija turi nemažai šalininkų, kuriuos pritraukia jos romantiškumas ir savimeilei pataikaujantis pasipūtimas. Nors iš esmės savo pragmatine orientacija žmonija savo būtį patikrina ironišku klausimu: “jeigu jau jūs tokie protingi, tai kodėl jūs tokie neturtingi?”. Šiuolaikinėje visuomenėje yra priimta laikyti, kad turėjimas kaip egzistavimo būdas būdingas žmogaus prigimčiai, leidžia jam save realizuoti ir, vadinasi, praktiškai nepanaikinamai. Tiesa yra ta, kad abu egzistavimo būdai, ir turėjimas, ir būtis yra žmogiškosios prigimties potencialios galimybės esmė, o gali būti ir abi žmogaus gyvenimo medalio pusės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą