Iki šiol Lietuvoje ne kiekvienas turi galimybę naudotis žurnalais: „Aukščiausios sentikių tarybos Lenkijoje vedamasis“ (1929 – 1934), „aukščiausiosios sentikių tarybos Lenkijoje kalendorius“ (1936, 1938, 1939), kuriuos leido „Aukščiausioji sentikiu taryba“ Vilniuje ir „Kitež – grad“ (1933 – 1934), kurį leido dvasinių kursų Kaune dėstytojai ir dalyviai.Šie žurnalai išeidavo nedideliais tiražais ir tik atskirais numeriais išliko pagrindinėse Lietuvos bibliotekose.
Be šitų leidinių sunku būtų nusakyti, kokie ryškūs puslapiai buvo įrašyti rusų sentikių vietiniame dvasiniame ir kultūriniame gyvenime.
Po I pas. Karo Lenkijoje ir Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, sentikiai sudarė religinę mažumą. Trečio deš. viduryje Lenkijoje gyveno daugiau kaip 50.000 pomorų (1,6 % nuo bendro gyventojų skaičiaus), o Lietuvoje – daugiau kaip 42.000 pomorų (beveik 2 % nuo bendro gyventojų skaičiaus). Nedidelė popininkų bendruomenė Varšuvoje, apsigyvenusi čia XIX a. vid. Nebuvo organizuota ir neturėjo savo dvasininkų. Skitingai negu XIX a. rusų stačiatikių palikuonys ir rusų emigrantai iš Sovietų Rusijos, rusų sentikiai buvo Lenkijos ir Lietuvos senbuviai. Sentikiai čia apsigyveno XVII a. 2 p. ir XVIII a.
Sentikystė kaip religija Lietuvos valdžios buvo pripažinta 1923 m., o Lenkijos – 1928 m. Atsiradus naujoms politinėms sąlygoms viršų paėmė ne kiek nacionalinė – bažnytinė idėja, kiek bažnytinio pertvarkymo naujose nacionalinėse valstybėse būtinybė. To pasekoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje buvo sukurtos savarankiškos sentikių bažnyčios (bažnytinės organizacijos), kurios buvo pripažintos naujų valstybių ir gaudavo finansinė paramą. Taip buvo užsitikrintas sentikių lojalumas.
Tuo pačiu metu prasidėjo naujojo pomorų mokymo įtvirtinimo procesas. Trečio deš. 1 p. Buvo sušaukti pirmieji sentikių susirinkimai – 1922, 1923 m. Lietuvoje, 1925 – Lenkijoje.
Šiuose susirinkimuose buvo išrinkti aukščiausi bažnyčios valdymo organai – Centrinė sentikių taryba Lietuvoje (pirmininkas Vasilijus Prozorovas) ir Aukščiausioji sentikių taryba Lenkijoje (pirmininkas Arsenijus Pimonovas). Šiame laikotarpyje pomorų religinis gyvenimas atgijo ir sužydėjo.
Šis religinis sentikių atgijimas įgavo įvairias formas: buvo statomos ir atnaujinamos bažnyčios, buvo šaukiami sentikių susirinkimai, atsidarė vaikų ir senelių prieglaudos, atsinaujino ikonų tapyba. Taip pat sentikiai dalyvaudavo ir politinėje veikloje. Vilniuje ir Kaune veikė sentikių mokyklos. Prie bendruomenių Lietuvoje ir Lenkijoje kūrėsi bibliotekos ir jaunimo religiniai rateliai. Kaune vyko sentikių religiniai kursai, o taip pat vasaros dvasinių mokytojų kursai.
„Aukščiausios sentikių tarybos Lenkijoje vedamasis“ buvo svarbus „Aukščiausiosios sentikių tarybos“ pasiekimas. Tai buvo vienintelis stačiatikių „organas, skirtas bažnytiniams reikalams“ Lenkijoje. Žurnalas išeidavo ne mažiau kaip 6 kartus per metus 400 egzempliorių tiražu. 1929 – 1933 m. Jo redaktoriumi buvo Pavelas Kiseliovas. Po to „Vedamąjį“ redagavo Borisas Pimonovas ir Juozapas Andrejevas. Žurnalas vykdė didelę religinę ir kultūrinę – šviečiamąją veiklą.
Pirmasis sentikių kalendorius išėjo kaip „Vedamojo“ priedas 1932 m. 1936, 1938 ir 1939 m. išėjo 3 savarankiški kalendoriai (red. Ivanas Romanovas).
1933 m. daug kuklesnį sentikių žurnalą „Kitež – grad“ leido sentikių dvasiniai kursai Lietuvoje (red. Josifas Nikitinas).
Žurnale savo straipsnius ir pastabas spausdino dėstytojai – Prozorovas, Linevas ir besimokantys dvasiniuose kursuose – Nikitinas, Terpentjevas, Kolesnikovas, Kaštelianovas, Markovas etc. Šiame žurnale buvo pristatomos ir dvasinių mokytojų (tai – Agafonikas Pankratjevas, Orlovas) publikacijos.
„Kitež – grade“ buvo spausdinami vietinių dvasinių Tėvų pamokslai ir pamokymai, religinio – dorovinio ir istorinio pobūdžio straipsniai, rusų poetų – klasikų poemos ir eilėraščiai. Žurnalas taip pat publikavo ir sentikių istorijos medžiagą, vedė sentikių gyvenimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje kroniką. Jis buvo iliustruotas biblinės tematikos paveikslėliais, Lietuvos sentikių bažnyčių eskizais, Sentikių tėvų bei stebukladarių portretais.
Rusų sentikių kultūros Lietuvoje ir Lenkijoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje ypatybė yra ta, kad nuo XVIII a. ji vystėsi vieno iš trijų pagrindu, kartu su bažnytine - stačiatikių ir folkloro kryptimi naujųjų laikų rusų kultūroje – sentikystės arba liaudies – konservatyvumo. XIX a. pab. – XX a. pr. Tas sentikių kultūros regioninis variantas buvo linkęs į greitą modernizaciją, sekuliarizaciją.
Trečiame – Ketvirtame dešimtmetyje tarp Lietuvos ir Lenkijos sentikių pastebimai keičiasi kultūriniai orientyrai. Šiuo metu svarbiomis temomis tampa liaudies šnekamoji ir bažnytinė slavų kalba, pasaulietinės ir dvasinės literatūros santykis, literatoriaus ir jo darbo reikšmės statusas. Trečio dešimtmečio pabaigoje šiose šalyse atsirado keletas sentikių publicistų ir rašytojų grupės. Sąlyginai jas galima dalinti į senąją, viduriniąją ir jaunąją kartas.
Pačia reikšmingiausia rašytojų grupe buvo dvasiniai mokytojai, kurių dauguma priklausė senajai kartai (apie 50 žm. kiekvienoje šalyje). Tai buvo aukščiausias sentikių rašytojų ratas.
Šių mokytojų kūryba ir dabar kelia nemažą susidomėjimą kaip religinės literatūros ir tos epochos ganytojiškos veiklos šaltiniai. Kai kurie mokytojai, savo pamokslų ir literatūrinių darbų dėka, naudojosi savo populiarumu sentikių – amžininkų tarpe Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Jie iki šiol yra žinomi vietinių sentikių tarpe.
Reikia pažymėti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje žymią dalį sentikių literatūros dalį sudarė rankraštiniai kūriniai. Šiame laikotarpyje originalią spausdintą literatūrą sudarė tik keletas spausdintų knygų, publikacijų ir brošiūrų. Nėra žinomas nei vienas eilėraščių rinkinys.
Poezija
Egupenoko, Andrejevo, Pimonovo religinė poezija – antimodernizmo sentikių kultūroje išraiška.
Žodžius sentikių himnui parašė Juozapas Andrejevas, o muziką – vietinis kompozitorius Konstantinas Galkovskis. Greičiausiai himną autorius sukūrė Vilniaus sentikių bendruomenės šimtmečiui. Dvasinis himnas – tai kreipimasis į Dievą ir prašymas jo išlaikyti sentikius „tėvų tikėjime“ dabar ir ateityje, meldimas įtvirtinti dangaus karalystę žemėje.
Amžininkai ir tyrinėtojai Egupenoką labiau atsimena kaip žymų Vilniaus mokytoją, dorovingą ir giliai tikintį rašytoją. Apie save ir savo kūrybą jis atsiliepė labai kukliai: „mažaraštis ir romus senis“. 1901 m. jis dalyvavo religiniame sentikių suvažiavime Vilniuje. Be ganytojiškos veiklos jis dalyvavo ir dviejuose Lenkijos sentikių suvažiavimuose, buvo aukščiausiosios tarybos nariu.
Juozapas Andrejevas – kitas ne mažiau žymus senosios kartos rašytojų atstovas. Jis buvo mokytojų suvažiavimo dalyvis ir rengėjas. 1906 m. jis buvo sentikių delegacijos sudėtyje priėmime pas carą Nikolajų II.
Dievo apdovanotas talentu ir išskirtine energija, - rašė apie jį vienas amžininkų. Andrejevas buvo daugelio religinių – dorovinių pranešimų ir publicistinių straipsnių autorius. Ypač populiariu sentikių tarpe tapo jo dvasinis himnas. Rašė jis ir eilėraščius. Jo poezija vyriška ir glausta. Nors ji išreikšta rimuotais ketureiliais, tradiciniais rusų poezijai (ir pakankamai nauja vietinei sentikių tradicijai), Andrejevas į šią poetinę formą įneša naują gyvenimą, naudodamas metrą, pagrįstą greičiau kirčių, o ne skiemenų skaičiumi. Visiems suprantama, netgi mažai išsilavinusiems skaitytojams, jo poezija skaitoma garsiai galėjo turėti nemažą poveikį publikai.
Literatūroje atsirado ir moterų – rašytojų, pagrinde iš aukščiausio sentikių bendruomenės sluoksnio. Irina Pimonova – aukščiausiosios tarybos pirmininko Pimonovo dukra. Ji buvo sentikių mokyklos ir sentikių jaunimo religinio – šviečiamojo ratelio Vilniuje mokytoja. II pas. Karo pr. Emigravo ir gyveno JAV. Mirė 1997 m.
Ji irgi atmeta modernizmą sentikių kultūroje. Kaip pavyzdys - džiazas.
Jaunosios kartos atstovai taip pat buvo linkę į poeziją.
Ketvirtame deš. sentikių jaunimo religinis – šviečiamasis ratelis prie Vilniaus bendruomenės leido literatūrinį – mokslinį žurnalą „Apšvietėjas“. Panašūs rateliai veikė ir provincijose – Dūkštose etc. Mėgstamiausios temos buvo tradicinės – protopopas Avakumas, emigracija, gyvenimas užsienyje, atmintis apie tikėjimo pastovumą, sentikystės išlaikymas.
Galkovskis dalyvavo ir literatūriniuose – artistiniuose vakaruose bei koncertuose Vilniuje, dalyvavo kaip pranešėjas ir savo kūrybos atlikėjas. Jis vietinėje rusų spaudoje spausdino atsiliepimus apie mieste praėjusius koncertus ir straipsnius, skirtus tokių kompozitorių kaip Moniuško, Bethoveno, Mocarto, Musorgskio etc. jubiliejams. Daugelis jo straipsnių buvo skirti muzikai.
Pamokslai, žodžiai ir viešosios kalbos
To meto sentikių literatūriniame palikime svarbią vietą užima pamokslai, žodžiai ir vieši pasisakymai susirinkimuose ir dvasiniuose kursuose.
Pomorų bažnyčioje pamokslą sako dvasiniai mokytojai t. y. tinkantys dvasinei tarnybai pasauliečiai. Jeigu XVIII – XIX a. daugelyje sentikių pamokslų atramą rado istoriniai įvykiai – kova su Nikonu, vienu tikėjimu, valdžios persekiojimai, polemika tarp sentikių.Tai šiame laikotarpyje pirmenybė buvo teikiama pamokslams panegirinio ir pamokomojo pobūdžio. Atskiri pamokslai buvo publikuojami.
„Žodis“ – populiari religinio išraiškingumo tarp Lenkijos ir Lietuvos sentikių išraiška. Tačiau šiame laikotarpyje, tai buvo žanras, išimtinai religinio pobūdžio, priklausančio nuo bažnytinių metų įvykių. „Žodžio“ žanrui plačiąja prasme galima priskirti ir kai kuriuos publicistinius straipsnius. Jų autoriais buvo ne tik mokytojai, bet ir ne mažai eilinių pasauliečių. Besiruošiantys ganytojiškai veiklai dvasiniuose kursuose Kaune, lavinosi kurdami „žodžius“, apie ką liudija publikacijos „Kitež – grado“ žurnale.
Tarp pačių žymiausių Vilniaus bendruomenės sentikių knygininkų buvo Simeonas Egupenokas. Gaila, kad didžioji jo kūrybinio palikimo dalis yra dingusi. Išlikę jo darbai liudija apie jį kaip apie sumanų polemikos tarp pomorų – santuokininkų ir fedosiejininkų meistrą, dorovingą poetą, šv. Rašto, bažnyčios nuostatų žinovą, puikų pamokslininką. Antrajame sentikių susirinkime Lenkijoje 1930 m. Egupenokas pasirodė su pranešimu apie „Santuokos paslaptį“, kuriame jis išdėstė bepopių požiūrį šiuo klausimu, paaiškino sentikių santuokos papročių prasmę ir reikšmę ir kvietė ją sudaryti pagal“... kanonų taisykles ... ir mūsų protėvių papročius“.
Nors pomorų – santuokininkų mokymas apie santuokos bažnyčioje teisėtumą įsitvirtino daugumoje buvusių fedosiejininkų bendruomenių Baltijos šalyse ir Lenkijoje XX a. pr., po I pas. Karo atsirado būtinybė unifikuoti ir laikytis santuokos papročio atskirose bendruomenėse.Klausimas apie bažnytinę santuoką turėjo ir religinę – dorovinę, ir praktinę reikšmę.Bažnytinė santuoka daliai sentikių buvo naujas reiškinys. Todėl, kurį laiką, ypač XIX a. 2 p. ir iš dalies XX a. 1 p. Pomorų mokytojams reikėjo atėjūnams aiškinti ne tik šio papročio prasmę ir reikšmę, bet ir įtikinėti dėl tuokimosi bažnyčioje. Be to, bažnytinė santuoka tarpukario Lenkijoje ir Lietuvoje turėjo ir juridinę galią. Valdžia reikalavo iš mokytojų, kad jų vykdomos santuokos turėtų teisinę formą su įrašu Metrikos knygose. Už tai mokytojai gaudavo nedidelį užmokestį.
Publicistika
Sentikių publicistikos akiratyje buvo ne tik konfesiniai klausimai. Jų straipsniuose buvo gvildenami santykiai tarp senosios stačiatikybės ir stačiatikybės, rusų mažumos Lenkijoje padėtis, galima sentikių emigracija ir gyvenimo sąlygos užsienyje.
Pavelas Kiseliovas 1929 – 1933 m. buvo „vedamojo“ redaktorius, kuriame buvo spausdinami, vieno amžininko žodžiais, jo „nuostabūs skambesiu ir mintimi dvasiniai – doroviniai straipsniai“. 1929 m. tame žurnale buvo išspausdintas Kiseliovo vedamasis, skirtas Kalėdoms ir įvykiams po pirmųjų žurnalo leidimo metų.
Žvelgiant į „Vedamojo“ paplitimo geografiją, sentikių bažnytinė savimonė kėlė uždavinį apsaugoti sentikystę ir dvasiškai susijungti su tikėjimo broliais Lenkijoje ir artimiausiose šalyse. Kiseliovui nebuvo svetima ir poezija.
Antikristas viena iš pagrindinių temų sentikystėje, visų pirma bepopių literatūroje nuo Rusijos bažnyčios skilimo laikų. Ta tema liečiama ir to meto Lenkijos sentikių literatūroje. Mintis apie Antikristą buvo svarbi ir kitų sentikių kūryboje – Egupenoko religinėje poezijoje, Frolovo religiniuose – doroviniuose straipsniuose.
Vasilijaus Prozorovo straipsnis apie sentikių kelionę į Pietų Ameriką buvo publikuotas „sentikių kalendoriuje“ 1931 m. Straipsnis neliečia konfesinių klausimų, bet liečia Lietuvos sentikystės socialinių interesų sritį.
1929 m. prasidėjo masinė rusų, tarp jų ir sentikių emigracija iš Lietuvos. Nežiūrint į ekonominius šalies sunkumus, Prozorovas pasisakė prieš sentikių emigraciją į Lotynų Ameriką.
Jis buvo turbūt pačia ryškiausia sentikių literatūros tarpukario Lietuvoje figūra.
Sentikių elitas darė didelę įtaką visuomeninei – politinei rusų nacionalinio gyvenimo santvarkai ir visos rusų mažumos Lenkijoje teisių apsaugai. Nežiūrint į tai, kad sentikiai pastoviai pabrėždavo skirtumą tarp savęs, kaip šio krašto senbuvių ir naujųjų rusų emigrantų, jie ne tik buvo pasirengę su jais bendradarbiauti, bet ir paskelbė „rusų mažumų organizacijų sąjungą“ Lenkijoje, kurios pirmininku buvo išrinktas Seimo narys Borisas Pimonovas.
Pimonovo atsidavimas bendruomeninio ir valstybinio progreso reikalams, politinė veikla ir aktyvus dalyvavimas rusų mažumos judėjime atspindi jo ryšį su lenkų pozytivistais.
Be šitų leidinių sunku būtų nusakyti, kokie ryškūs puslapiai buvo įrašyti rusų sentikių vietiniame dvasiniame ir kultūriniame gyvenime.
Po I pas. Karo Lenkijoje ir Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, sentikiai sudarė religinę mažumą. Trečio deš. viduryje Lenkijoje gyveno daugiau kaip 50.000 pomorų (1,6 % nuo bendro gyventojų skaičiaus), o Lietuvoje – daugiau kaip 42.000 pomorų (beveik 2 % nuo bendro gyventojų skaičiaus). Nedidelė popininkų bendruomenė Varšuvoje, apsigyvenusi čia XIX a. vid. Nebuvo organizuota ir neturėjo savo dvasininkų. Skitingai negu XIX a. rusų stačiatikių palikuonys ir rusų emigrantai iš Sovietų Rusijos, rusų sentikiai buvo Lenkijos ir Lietuvos senbuviai. Sentikiai čia apsigyveno XVII a. 2 p. ir XVIII a.
Sentikystė kaip religija Lietuvos valdžios buvo pripažinta 1923 m., o Lenkijos – 1928 m. Atsiradus naujoms politinėms sąlygoms viršų paėmė ne kiek nacionalinė – bažnytinė idėja, kiek bažnytinio pertvarkymo naujose nacionalinėse valstybėse būtinybė. To pasekoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje buvo sukurtos savarankiškos sentikių bažnyčios (bažnytinės organizacijos), kurios buvo pripažintos naujų valstybių ir gaudavo finansinė paramą. Taip buvo užsitikrintas sentikių lojalumas.
Tuo pačiu metu prasidėjo naujojo pomorų mokymo įtvirtinimo procesas. Trečio deš. 1 p. Buvo sušaukti pirmieji sentikių susirinkimai – 1922, 1923 m. Lietuvoje, 1925 – Lenkijoje.
Šiuose susirinkimuose buvo išrinkti aukščiausi bažnyčios valdymo organai – Centrinė sentikių taryba Lietuvoje (pirmininkas Vasilijus Prozorovas) ir Aukščiausioji sentikių taryba Lenkijoje (pirmininkas Arsenijus Pimonovas). Šiame laikotarpyje pomorų religinis gyvenimas atgijo ir sužydėjo.
Šis religinis sentikių atgijimas įgavo įvairias formas: buvo statomos ir atnaujinamos bažnyčios, buvo šaukiami sentikių susirinkimai, atsidarė vaikų ir senelių prieglaudos, atsinaujino ikonų tapyba. Taip pat sentikiai dalyvaudavo ir politinėje veikloje. Vilniuje ir Kaune veikė sentikių mokyklos. Prie bendruomenių Lietuvoje ir Lenkijoje kūrėsi bibliotekos ir jaunimo religiniai rateliai. Kaune vyko sentikių religiniai kursai, o taip pat vasaros dvasinių mokytojų kursai.
„Aukščiausios sentikių tarybos Lenkijoje vedamasis“ buvo svarbus „Aukščiausiosios sentikių tarybos“ pasiekimas. Tai buvo vienintelis stačiatikių „organas, skirtas bažnytiniams reikalams“ Lenkijoje. Žurnalas išeidavo ne mažiau kaip 6 kartus per metus 400 egzempliorių tiražu. 1929 – 1933 m. Jo redaktoriumi buvo Pavelas Kiseliovas. Po to „Vedamąjį“ redagavo Borisas Pimonovas ir Juozapas Andrejevas. Žurnalas vykdė didelę religinę ir kultūrinę – šviečiamąją veiklą.
Pirmasis sentikių kalendorius išėjo kaip „Vedamojo“ priedas 1932 m. 1936, 1938 ir 1939 m. išėjo 3 savarankiški kalendoriai (red. Ivanas Romanovas).
1933 m. daug kuklesnį sentikių žurnalą „Kitež – grad“ leido sentikių dvasiniai kursai Lietuvoje (red. Josifas Nikitinas).
Žurnale savo straipsnius ir pastabas spausdino dėstytojai – Prozorovas, Linevas ir besimokantys dvasiniuose kursuose – Nikitinas, Terpentjevas, Kolesnikovas, Kaštelianovas, Markovas etc. Šiame žurnale buvo pristatomos ir dvasinių mokytojų (tai – Agafonikas Pankratjevas, Orlovas) publikacijos.
„Kitež – grade“ buvo spausdinami vietinių dvasinių Tėvų pamokslai ir pamokymai, religinio – dorovinio ir istorinio pobūdžio straipsniai, rusų poetų – klasikų poemos ir eilėraščiai. Žurnalas taip pat publikavo ir sentikių istorijos medžiagą, vedė sentikių gyvenimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje kroniką. Jis buvo iliustruotas biblinės tematikos paveikslėliais, Lietuvos sentikių bažnyčių eskizais, Sentikių tėvų bei stebukladarių portretais.
Rusų sentikių kultūros Lietuvoje ir Lenkijoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje ypatybė yra ta, kad nuo XVIII a. ji vystėsi vieno iš trijų pagrindu, kartu su bažnytine - stačiatikių ir folkloro kryptimi naujųjų laikų rusų kultūroje – sentikystės arba liaudies – konservatyvumo. XIX a. pab. – XX a. pr. Tas sentikių kultūros regioninis variantas buvo linkęs į greitą modernizaciją, sekuliarizaciją.
Trečiame – Ketvirtame dešimtmetyje tarp Lietuvos ir Lenkijos sentikių pastebimai keičiasi kultūriniai orientyrai. Šiuo metu svarbiomis temomis tampa liaudies šnekamoji ir bažnytinė slavų kalba, pasaulietinės ir dvasinės literatūros santykis, literatoriaus ir jo darbo reikšmės statusas. Trečio dešimtmečio pabaigoje šiose šalyse atsirado keletas sentikių publicistų ir rašytojų grupės. Sąlyginai jas galima dalinti į senąją, viduriniąją ir jaunąją kartas.
Pačia reikšmingiausia rašytojų grupe buvo dvasiniai mokytojai, kurių dauguma priklausė senajai kartai (apie 50 žm. kiekvienoje šalyje). Tai buvo aukščiausias sentikių rašytojų ratas.
Šių mokytojų kūryba ir dabar kelia nemažą susidomėjimą kaip religinės literatūros ir tos epochos ganytojiškos veiklos šaltiniai. Kai kurie mokytojai, savo pamokslų ir literatūrinių darbų dėka, naudojosi savo populiarumu sentikių – amžininkų tarpe Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Jie iki šiol yra žinomi vietinių sentikių tarpe.
Reikia pažymėti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje žymią dalį sentikių literatūros dalį sudarė rankraštiniai kūriniai. Šiame laikotarpyje originalią spausdintą literatūrą sudarė tik keletas spausdintų knygų, publikacijų ir brošiūrų. Nėra žinomas nei vienas eilėraščių rinkinys.
Poezija
Egupenoko, Andrejevo, Pimonovo religinė poezija – antimodernizmo sentikių kultūroje išraiška.
Žodžius sentikių himnui parašė Juozapas Andrejevas, o muziką – vietinis kompozitorius Konstantinas Galkovskis. Greičiausiai himną autorius sukūrė Vilniaus sentikių bendruomenės šimtmečiui. Dvasinis himnas – tai kreipimasis į Dievą ir prašymas jo išlaikyti sentikius „tėvų tikėjime“ dabar ir ateityje, meldimas įtvirtinti dangaus karalystę žemėje.
Amžininkai ir tyrinėtojai Egupenoką labiau atsimena kaip žymų Vilniaus mokytoją, dorovingą ir giliai tikintį rašytoją. Apie save ir savo kūrybą jis atsiliepė labai kukliai: „mažaraštis ir romus senis“. 1901 m. jis dalyvavo religiniame sentikių suvažiavime Vilniuje. Be ganytojiškos veiklos jis dalyvavo ir dviejuose Lenkijos sentikių suvažiavimuose, buvo aukščiausiosios tarybos nariu.
Juozapas Andrejevas – kitas ne mažiau žymus senosios kartos rašytojų atstovas. Jis buvo mokytojų suvažiavimo dalyvis ir rengėjas. 1906 m. jis buvo sentikių delegacijos sudėtyje priėmime pas carą Nikolajų II.
Dievo apdovanotas talentu ir išskirtine energija, - rašė apie jį vienas amžininkų. Andrejevas buvo daugelio religinių – dorovinių pranešimų ir publicistinių straipsnių autorius. Ypač populiariu sentikių tarpe tapo jo dvasinis himnas. Rašė jis ir eilėraščius. Jo poezija vyriška ir glausta. Nors ji išreikšta rimuotais ketureiliais, tradiciniais rusų poezijai (ir pakankamai nauja vietinei sentikių tradicijai), Andrejevas į šią poetinę formą įneša naują gyvenimą, naudodamas metrą, pagrįstą greičiau kirčių, o ne skiemenų skaičiumi. Visiems suprantama, netgi mažai išsilavinusiems skaitytojams, jo poezija skaitoma garsiai galėjo turėti nemažą poveikį publikai.
Literatūroje atsirado ir moterų – rašytojų, pagrinde iš aukščiausio sentikių bendruomenės sluoksnio. Irina Pimonova – aukščiausiosios tarybos pirmininko Pimonovo dukra. Ji buvo sentikių mokyklos ir sentikių jaunimo religinio – šviečiamojo ratelio Vilniuje mokytoja. II pas. Karo pr. Emigravo ir gyveno JAV. Mirė 1997 m.
Ji irgi atmeta modernizmą sentikių kultūroje. Kaip pavyzdys - džiazas.
Jaunosios kartos atstovai taip pat buvo linkę į poeziją.
Ketvirtame deš. sentikių jaunimo religinis – šviečiamasis ratelis prie Vilniaus bendruomenės leido literatūrinį – mokslinį žurnalą „Apšvietėjas“. Panašūs rateliai veikė ir provincijose – Dūkštose etc. Mėgstamiausios temos buvo tradicinės – protopopas Avakumas, emigracija, gyvenimas užsienyje, atmintis apie tikėjimo pastovumą, sentikystės išlaikymas.
Galkovskis dalyvavo ir literatūriniuose – artistiniuose vakaruose bei koncertuose Vilniuje, dalyvavo kaip pranešėjas ir savo kūrybos atlikėjas. Jis vietinėje rusų spaudoje spausdino atsiliepimus apie mieste praėjusius koncertus ir straipsnius, skirtus tokių kompozitorių kaip Moniuško, Bethoveno, Mocarto, Musorgskio etc. jubiliejams. Daugelis jo straipsnių buvo skirti muzikai.
Pamokslai, žodžiai ir viešosios kalbos
To meto sentikių literatūriniame palikime svarbią vietą užima pamokslai, žodžiai ir vieši pasisakymai susirinkimuose ir dvasiniuose kursuose.
Pomorų bažnyčioje pamokslą sako dvasiniai mokytojai t. y. tinkantys dvasinei tarnybai pasauliečiai. Jeigu XVIII – XIX a. daugelyje sentikių pamokslų atramą rado istoriniai įvykiai – kova su Nikonu, vienu tikėjimu, valdžios persekiojimai, polemika tarp sentikių.Tai šiame laikotarpyje pirmenybė buvo teikiama pamokslams panegirinio ir pamokomojo pobūdžio. Atskiri pamokslai buvo publikuojami.
„Žodis“ – populiari religinio išraiškingumo tarp Lenkijos ir Lietuvos sentikių išraiška. Tačiau šiame laikotarpyje, tai buvo žanras, išimtinai religinio pobūdžio, priklausančio nuo bažnytinių metų įvykių. „Žodžio“ žanrui plačiąja prasme galima priskirti ir kai kuriuos publicistinius straipsnius. Jų autoriais buvo ne tik mokytojai, bet ir ne mažai eilinių pasauliečių. Besiruošiantys ganytojiškai veiklai dvasiniuose kursuose Kaune, lavinosi kurdami „žodžius“, apie ką liudija publikacijos „Kitež – grado“ žurnale.
Tarp pačių žymiausių Vilniaus bendruomenės sentikių knygininkų buvo Simeonas Egupenokas. Gaila, kad didžioji jo kūrybinio palikimo dalis yra dingusi. Išlikę jo darbai liudija apie jį kaip apie sumanų polemikos tarp pomorų – santuokininkų ir fedosiejininkų meistrą, dorovingą poetą, šv. Rašto, bažnyčios nuostatų žinovą, puikų pamokslininką. Antrajame sentikių susirinkime Lenkijoje 1930 m. Egupenokas pasirodė su pranešimu apie „Santuokos paslaptį“, kuriame jis išdėstė bepopių požiūrį šiuo klausimu, paaiškino sentikių santuokos papročių prasmę ir reikšmę ir kvietė ją sudaryti pagal“... kanonų taisykles ... ir mūsų protėvių papročius“.
Nors pomorų – santuokininkų mokymas apie santuokos bažnyčioje teisėtumą įsitvirtino daugumoje buvusių fedosiejininkų bendruomenių Baltijos šalyse ir Lenkijoje XX a. pr., po I pas. Karo atsirado būtinybė unifikuoti ir laikytis santuokos papročio atskirose bendruomenėse.Klausimas apie bažnytinę santuoką turėjo ir religinę – dorovinę, ir praktinę reikšmę.Bažnytinė santuoka daliai sentikių buvo naujas reiškinys. Todėl, kurį laiką, ypač XIX a. 2 p. ir iš dalies XX a. 1 p. Pomorų mokytojams reikėjo atėjūnams aiškinti ne tik šio papročio prasmę ir reikšmę, bet ir įtikinėti dėl tuokimosi bažnyčioje. Be to, bažnytinė santuoka tarpukario Lenkijoje ir Lietuvoje turėjo ir juridinę galią. Valdžia reikalavo iš mokytojų, kad jų vykdomos santuokos turėtų teisinę formą su įrašu Metrikos knygose. Už tai mokytojai gaudavo nedidelį užmokestį.
Publicistika
Sentikių publicistikos akiratyje buvo ne tik konfesiniai klausimai. Jų straipsniuose buvo gvildenami santykiai tarp senosios stačiatikybės ir stačiatikybės, rusų mažumos Lenkijoje padėtis, galima sentikių emigracija ir gyvenimo sąlygos užsienyje.
Pavelas Kiseliovas 1929 – 1933 m. buvo „vedamojo“ redaktorius, kuriame buvo spausdinami, vieno amžininko žodžiais, jo „nuostabūs skambesiu ir mintimi dvasiniai – doroviniai straipsniai“. 1929 m. tame žurnale buvo išspausdintas Kiseliovo vedamasis, skirtas Kalėdoms ir įvykiams po pirmųjų žurnalo leidimo metų.
Žvelgiant į „Vedamojo“ paplitimo geografiją, sentikių bažnytinė savimonė kėlė uždavinį apsaugoti sentikystę ir dvasiškai susijungti su tikėjimo broliais Lenkijoje ir artimiausiose šalyse. Kiseliovui nebuvo svetima ir poezija.
Antikristas viena iš pagrindinių temų sentikystėje, visų pirma bepopių literatūroje nuo Rusijos bažnyčios skilimo laikų. Ta tema liečiama ir to meto Lenkijos sentikių literatūroje. Mintis apie Antikristą buvo svarbi ir kitų sentikių kūryboje – Egupenoko religinėje poezijoje, Frolovo religiniuose – doroviniuose straipsniuose.
Vasilijaus Prozorovo straipsnis apie sentikių kelionę į Pietų Ameriką buvo publikuotas „sentikių kalendoriuje“ 1931 m. Straipsnis neliečia konfesinių klausimų, bet liečia Lietuvos sentikystės socialinių interesų sritį.
1929 m. prasidėjo masinė rusų, tarp jų ir sentikių emigracija iš Lietuvos. Nežiūrint į ekonominius šalies sunkumus, Prozorovas pasisakė prieš sentikių emigraciją į Lotynų Ameriką.
Jis buvo turbūt pačia ryškiausia sentikių literatūros tarpukario Lietuvoje figūra.
Sentikių elitas darė didelę įtaką visuomeninei – politinei rusų nacionalinio gyvenimo santvarkai ir visos rusų mažumos Lenkijoje teisių apsaugai. Nežiūrint į tai, kad sentikiai pastoviai pabrėždavo skirtumą tarp savęs, kaip šio krašto senbuvių ir naujųjų rusų emigrantų, jie ne tik buvo pasirengę su jais bendradarbiauti, bet ir paskelbė „rusų mažumų organizacijų sąjungą“ Lenkijoje, kurios pirmininku buvo išrinktas Seimo narys Borisas Pimonovas.
Pimonovo atsidavimas bendruomeninio ir valstybinio progreso reikalams, politinė veikla ir aktyvus dalyvavimas rusų mažumos judėjime atspindi jo ryšį su lenkų pozytivistais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą