Nikolajus Berdiajevas paprastai yra laikomas rusų religiniu filosofu, arba dar nuostabiau, stačiatikių egzistencialistu. Esminė Berdiajevo idėja yra ta, kad laisvė nėra determinuota būtimi, ir netgi nėra apibrėžiama Dievo, tačiau yra pastarųjų primatas ir atveria galimybę naujumo kūrybai, dar nebuvusio pasaulyje. Tokiu būdu, Berdiajevas išlieka objektyviu idealistu. Jo darbas “Istorijos prasmė” buvo parašytas 1918 m., tačiau išėjo jam gyvenat Paryžiuje. Nieko oroginalaus filosofo istorinėje kūryboje nėra. Visos esminės idėjos jau buvo pateiktos A. Augustino darbe “Apie Dievo valstybę”. Vyskupo Bossiue darbas “Svarstymas apie pasaulinę istoriją” kuriame buvo išdėstyta ta pati koncepcija, buvo akivaizdus anachronizmas (1681), tačiau kada panašus požiūris yra propagandinamas 20 a. pr. To jau neįmanoma priimti rimtai. O kada Berdiajevo bendramintis Bulgakovas ekonomiką išveda iš pirmapradės nuodėmės, tai normaliam žmogui darosi jau kažkas ne tas.Istorija, anot Berdiajevo, aukštuma, turinti vidinę prasmę, kažkokia misterija, turinti savo pradžią ir pabaigą. Istorijos pirmine priežastimi ir jos tikslu tampa Kristus. Istorijos judėjimas, anot jo, spiralinis, ciklinis, ir tas judėjimas kartojasi be galo.
Berdiajevas. skyrė “istoriškumą” ir “istorizmą”. Istorizmas priklauso nuo istorijos mokslo, turinčio reikalą su empyrizmu, arba fenomenalaus pasaulio istoriniais įvykiais, vykstančiais vienas po kito, tą kitą išstumiančiais. “Istoriškumas” – istorijos filosofijos sfera. Joje atsiskleidžia noumeninė būties esmė ir paties žmogaus dvasinė esmė.
Istoriškumo esmė nepertraukiamai susijusi su gamtos ir laiko specifikos klausimu apie laiko ir amžinybės santykį todėl, kad istorija yra procesas laike, įsikūnijančio amžinybėje.
Jis sutinka su Kantu, kuris teigia laiką turintį ryšį su fenomenalaus pasaulio dvasinio stebėjimo formomis. Tačiau Berdiajevas. ryžtingai nesutinka su Kantu kalbant apie laiko ir amžinybės ryšį. Iš dalies jis išskiria 3 laikus: kosminį laiką, istorinį ir egzistencinį arba “metaistorinį”.
Kosminis laikas yra lygus ir yra matuojamas metriškai. Jame kiekvienas įvykis yra nepakartojamas. Egistencinis laikas nėra išmatuojamas metriškai. Čia nėra skirtumo tarp praeities ir ateities, pradžios ir pabaigos, bet vyksta amžina dvasios misterija. Istorija vyksta savo istoriniame laike. Tačiau ji jame neprasideda ir nesibaigia. Anot filosofo, nieko nėra istoriniam pažinimui svarbiau, kaip būtino santykio tarp praeities ir ateities nustatymas, būtina yra įveikti tą ateities kultą, kurio vardu skirtingos progreso teorijos, aukoja esančias, o skirtumas tarp amžino ir laikino – kliūtis sukuriant tikrą istorijos filosofiją. Istorijos filosofija – ateities ir praeities pranašavimas, ir jokios kitos istorijos filosofijos kaip profetinės negali būti (biblijos, Augustino, Hegelio, Sen – Simono, Konto, Markso).
Žmogus yra istoriška būtybė. Istorija žmogų naudoja kaip medžiagą nežmogiškiems dalykams. Ta prasme, visa istorija buvo ir yra apibrėžiama kaip nusikaltimas. Ji vystosi antižmogiškos moralės įstatymais. Joje viešpatauja egoizmas, klasių kova, karai tarp valstybių, visokie nusikaltimai.
Berdiajevui istorijos prasmė jos anuliavime, jos pašalinime; tame, kad žmogus kaip strėlė yra nukreiptas į ateitį, kur objektyvuotos būties mirtis yra nugalėta, kur pilnai viešpataus kuriančioji dvasia, kur jis žais ir žydės. Todėl eschatologija Berdiajevui, nebuvo kažkas bauginančio. Jis šneka apie tai, kad žmogus turi priartinti pasaulio galą, kad žmogus turi ruoštis tam būties pasikeitimo momentui.
Pasak jo, humanizmas – naujos istorijos raugas. Humanizmas išsigina žmogaus panašumo į Dievą. Todėl jis mirtingas. Humanizmo galą Berdiajevasmato 2 variantuose: skurdžioje – individualistinėje pabaigoje; marksistinėje- kolektyvinėje.
Humanizmas ir renesansas savo prigimtimi aristokratiški. O demokratija tik žudo juos, tai visų aristokratų, tarp jų ir Berdiajevo tiesa. Būtent klasiniai rėmai apriboja filosofo pažinimą. Berdiajevui laisvė- tai žmogaus laisvė prieš Dievą. Reformacija tik sunaikino tą laisvę. Humanizmas, anot jo, perauga į revoliuciją.
Berdiajevas su savo raginimais pavėlavo grįžti į šviesią praeitį minimum 20 metų. Tai 19 a. pabaigos filosofija.
Berdiajevas mums stoja kaip viskuo nepatenkintas žmogus, kas vyko jo laikais, trokštantis sugrįžimo. Jis savo išvedžiojimais panašus į emigrantą – popą, kuriam Rusijoje buvo gerai gyventi, kol neatėjo socialistai. Vakarai jam taip pat ne pagal charakterį, ir štai “sėdėdamas ant sudaužytos geldos” jis prakeikia dabartinį pasaulį ir kviečia visus su savimi atgal į viduramžius. “tempia į savo pelkes”.
Berdiajevas. skyrė “istoriškumą” ir “istorizmą”. Istorizmas priklauso nuo istorijos mokslo, turinčio reikalą su empyrizmu, arba fenomenalaus pasaulio istoriniais įvykiais, vykstančiais vienas po kito, tą kitą išstumiančiais. “Istoriškumas” – istorijos filosofijos sfera. Joje atsiskleidžia noumeninė būties esmė ir paties žmogaus dvasinė esmė.
Istoriškumo esmė nepertraukiamai susijusi su gamtos ir laiko specifikos klausimu apie laiko ir amžinybės santykį todėl, kad istorija yra procesas laike, įsikūnijančio amžinybėje.
Jis sutinka su Kantu, kuris teigia laiką turintį ryšį su fenomenalaus pasaulio dvasinio stebėjimo formomis. Tačiau Berdiajevas. ryžtingai nesutinka su Kantu kalbant apie laiko ir amžinybės ryšį. Iš dalies jis išskiria 3 laikus: kosminį laiką, istorinį ir egzistencinį arba “metaistorinį”.
Kosminis laikas yra lygus ir yra matuojamas metriškai. Jame kiekvienas įvykis yra nepakartojamas. Egistencinis laikas nėra išmatuojamas metriškai. Čia nėra skirtumo tarp praeities ir ateities, pradžios ir pabaigos, bet vyksta amžina dvasios misterija. Istorija vyksta savo istoriniame laike. Tačiau ji jame neprasideda ir nesibaigia. Anot filosofo, nieko nėra istoriniam pažinimui svarbiau, kaip būtino santykio tarp praeities ir ateities nustatymas, būtina yra įveikti tą ateities kultą, kurio vardu skirtingos progreso teorijos, aukoja esančias, o skirtumas tarp amžino ir laikino – kliūtis sukuriant tikrą istorijos filosofiją. Istorijos filosofija – ateities ir praeities pranašavimas, ir jokios kitos istorijos filosofijos kaip profetinės negali būti (biblijos, Augustino, Hegelio, Sen – Simono, Konto, Markso).
Žmogus yra istoriška būtybė. Istorija žmogų naudoja kaip medžiagą nežmogiškiems dalykams. Ta prasme, visa istorija buvo ir yra apibrėžiama kaip nusikaltimas. Ji vystosi antižmogiškos moralės įstatymais. Joje viešpatauja egoizmas, klasių kova, karai tarp valstybių, visokie nusikaltimai.
Berdiajevui istorijos prasmė jos anuliavime, jos pašalinime; tame, kad žmogus kaip strėlė yra nukreiptas į ateitį, kur objektyvuotos būties mirtis yra nugalėta, kur pilnai viešpataus kuriančioji dvasia, kur jis žais ir žydės. Todėl eschatologija Berdiajevui, nebuvo kažkas bauginančio. Jis šneka apie tai, kad žmogus turi priartinti pasaulio galą, kad žmogus turi ruoštis tam būties pasikeitimo momentui.
Pasak jo, humanizmas – naujos istorijos raugas. Humanizmas išsigina žmogaus panašumo į Dievą. Todėl jis mirtingas. Humanizmo galą Berdiajevasmato 2 variantuose: skurdžioje – individualistinėje pabaigoje; marksistinėje- kolektyvinėje.
Humanizmas ir renesansas savo prigimtimi aristokratiški. O demokratija tik žudo juos, tai visų aristokratų, tarp jų ir Berdiajevo tiesa. Būtent klasiniai rėmai apriboja filosofo pažinimą. Berdiajevui laisvė- tai žmogaus laisvė prieš Dievą. Reformacija tik sunaikino tą laisvę. Humanizmas, anot jo, perauga į revoliuciją.
Berdiajevas su savo raginimais pavėlavo grįžti į šviesią praeitį minimum 20 metų. Tai 19 a. pabaigos filosofija.
Berdiajevas mums stoja kaip viskuo nepatenkintas žmogus, kas vyko jo laikais, trokštantis sugrįžimo. Jis savo išvedžiojimais panašus į emigrantą – popą, kuriam Rusijoje buvo gerai gyventi, kol neatėjo socialistai. Vakarai jam taip pat ne pagal charakterį, ir štai “sėdėdamas ant sudaužytos geldos” jis prakeikia dabartinį pasaulį ir kviečia visus su savimi atgal į viduramžius. “tempia į savo pelkes”.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą