Oremus et pro perfidis Judaeis

Sąvoka perfides naudojama vienintelėje Katalikų bažnyčios liturgijos maldoje už žydus. Tai tradicinė Didžiojo Penktadienio malda. Trijų dalių maldos pirmojoje dalyje yra meldžiamasi už bažnyčią (fideles, tikintieji), antroje dalyje už žydų atsivertimą (perfides, „nevisai“ tikintieji) , trečiojoje - už netikinčiųjų atsivertimą (infideles, netikintieji). Liturgijos dalyviai netgi nesiklaupdavo maldos už žydų atsivertimą metu, nes Bažnyčia nenorėjo imituoti žydų, kurie tyčiojosi iš Kristaus prieš jo nukryžiavimą, prieš jį klaupdamiesi ir užgauliodami . Perfidis terminas sukėlė nemažai problemų pirmiausia dėl neteisingo supratimo, kylančio dėl klaidingo lot. perfidis vertimo kaip perfidious, kuris turi žymiai didesnį neigiamą atspalvį negu jo kognatas (perfidis) lotynų kalboje . Visa tai leido apkaltinti žydus klasta ir išdavyste, kas buvo visiškas nesusipratimas, nes ši malda nebuvo apkaltinimas, bet maldavimas atsiversti.

[...]Oremus et pro perfidis Judæis: ut Deus et Dominus noster auferat velamen de cordibus eorum; ut et ipsi agnoscant Jesum Christum, Dominum nostrum. (Non respondetur 'Amen', nec dictur 'Oremus', aut 'Flectamus genua', aut 'Levate', sed statim dicitur:) Omnipotens sempiterne Deus, qui etiam Judaicam perfidiam a tua miscericordia non repellis: exaudi preces nostras, quas pro illius populi obcaecatione deferimus; ut, agnita veritatis tuae luce, quae Christus est, a suis tenebris eruantur. Per Christum Dominum nostrum qui vivit et regnat cum Deo Patre in unitate Spiritus sancti per omnia secula seculorum. Amen […]. Missale Romanum, ex decreto Sacrosancti Consilii Tridentini restitutum, S. Pii Pontif. Maximi jussu editum, Clementis VIII et Urbani VIII. Auctoritate recognitum in quo Missae Novissimae Sanctorum accurate sune dispositae, apud Alexandrum Stange, Berolini, 1841, p. 199 – 200.

Per didžiąją Šventosios Savaitės liturgijos reviziją 1955 m. popiežius Pijus XII įvedė klaupimąsi toje pačioje vietoje kaip ir kitose maldose. Visai neseniai šioje maldoje buvo pakeistas kreipimasis į žydus. 1960 m. popiežius Jonas XXIII pašalino žodį netikintis (lot. perfidis) iš maldos už žydų atsivertimą.

Rusijos sentikiai Lietuvoje ir Lenkijoje 1920 – 1940 m.

Iki šiol Lietuvoje ne kiekvienas turi galimybę naudotis žurnalais: „Aukščiausios sentikių tarybos Lenkijoje vedamasis“ (1929 – 1934), „aukščiausiosios sentikių tarybos Lenkijoje kalendorius“ (1936, 1938, 1939), kuriuos leido „Aukščiausioji sentikiu taryba“ Vilniuje ir „Kitež – grad“ (1933 – 1934), kurį leido dvasinių kursų Kaune dėstytojai ir dalyviai.

Šie žurnalai išeidavo nedideliais tiražais ir tik atskirais numeriais išliko pagrindinėse Lietuvos bibliotekose.
Be šitų leidinių sunku būtų nusakyti, kokie ryškūs puslapiai buvo įrašyti rusų sentikių vietiniame dvasiniame ir kultūriniame gyvenime.
Po I pas. Karo Lenkijoje ir Lietuvoje atgavus nepriklausomybę, sentikiai sudarė religinę mažumą. Trečio deš. viduryje Lenkijoje gyveno daugiau kaip 50.000 pomorų (1,6 % nuo bendro gyventojų skaičiaus), o Lietuvoje – daugiau kaip 42.000 pomorų (beveik 2 % nuo bendro gyventojų skaičiaus). Nedidelė popininkų bendruomenė Varšuvoje, apsigyvenusi čia XIX a. vid. Nebuvo organizuota ir neturėjo savo dvasininkų. Skitingai negu XIX a. rusų stačiatikių palikuonys ir rusų emigrantai iš Sovietų Rusijos, rusų sentikiai buvo Lenkijos ir Lietuvos senbuviai. Sentikiai čia apsigyveno XVII a. 2 p. ir XVIII a.
Sentikystė kaip religija Lietuvos valdžios buvo pripažinta 1923 m., o Lenkijos – 1928 m. Atsiradus naujoms politinėms sąlygoms viršų paėmė ne kiek nacionalinė – bažnytinė idėja, kiek bažnytinio pertvarkymo naujose nacionalinėse valstybėse būtinybė. To pasekoje, Lenkijoje ir Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje buvo sukurtos savarankiškos sentikių bažnyčios (bažnytinės organizacijos), kurios buvo pripažintos naujų valstybių ir gaudavo finansinė paramą. Taip buvo užsitikrintas sentikių lojalumas.
Tuo pačiu metu prasidėjo naujojo pomorų mokymo įtvirtinimo procesas. Trečio deš. 1 p. Buvo sušaukti pirmieji sentikių susirinkimai – 1922, 1923 m. Lietuvoje, 1925 – Lenkijoje.
Šiuose susirinkimuose buvo išrinkti aukščiausi bažnyčios valdymo organai – Centrinė sentikių taryba Lietuvoje (pirmininkas Vasilijus Prozorovas) ir Aukščiausioji sentikių taryba Lenkijoje (pirmininkas Arsenijus Pimonovas). Šiame laikotarpyje pomorų religinis gyvenimas atgijo ir sužydėjo.
Šis religinis sentikių atgijimas įgavo įvairias formas: buvo statomos ir atnaujinamos bažnyčios, buvo šaukiami sentikių susirinkimai, atsidarė vaikų ir senelių prieglaudos, atsinaujino ikonų tapyba. Taip pat sentikiai dalyvaudavo ir politinėje veikloje. Vilniuje ir Kaune veikė sentikių mokyklos. Prie bendruomenių Lietuvoje ir Lenkijoje kūrėsi bibliotekos ir jaunimo religiniai rateliai. Kaune vyko sentikių religiniai kursai, o taip pat vasaros dvasinių mokytojų kursai.
„Aukščiausios sentikių tarybos Lenkijoje vedamasis“ buvo svarbus „Aukščiausiosios sentikių tarybos“ pasiekimas. Tai buvo vienintelis stačiatikių „organas, skirtas bažnytiniams reikalams“ Lenkijoje. Žurnalas išeidavo ne mažiau kaip 6 kartus per metus 400 egzempliorių tiražu. 1929 – 1933 m. Jo redaktoriumi buvo Pavelas Kiseliovas. Po to „Vedamąjį“ redagavo Borisas Pimonovas ir Juozapas Andrejevas. Žurnalas vykdė didelę religinę ir kultūrinę – šviečiamąją veiklą.
Pirmasis sentikių kalendorius išėjo kaip „Vedamojo“ priedas 1932 m. 1936, 1938 ir 1939 m. išėjo 3 savarankiški kalendoriai (red. Ivanas Romanovas).
1933 m. daug kuklesnį sentikių žurnalą „Kitež – grad“ leido sentikių dvasiniai kursai Lietuvoje (red. Josifas Nikitinas).
Žurnale savo straipsnius ir pastabas spausdino dėstytojai – Prozorovas, Linevas ir besimokantys dvasiniuose kursuose – Nikitinas, Terpentjevas, Kolesnikovas, Kaštelianovas, Markovas etc. Šiame žurnale buvo pristatomos ir dvasinių mokytojų (tai – Agafonikas Pankratjevas, Orlovas) publikacijos.
„Kitež – grade“ buvo spausdinami vietinių dvasinių Tėvų pamokslai ir pamokymai, religinio – dorovinio ir istorinio pobūdžio straipsniai, rusų poetų – klasikų poemos ir eilėraščiai. Žurnalas taip pat publikavo ir sentikių istorijos medžiagą, vedė sentikių gyvenimo Baltijos šalyse ir Lenkijoje kroniką. Jis buvo iliustruotas biblinės tematikos paveikslėliais, Lietuvos sentikių bažnyčių eskizais, Sentikių tėvų bei stebukladarių portretais.
Rusų sentikių kultūros Lietuvoje ir Lenkijoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje ypatybė yra ta, kad nuo XVIII a. ji vystėsi vieno iš trijų pagrindu, kartu su bažnytine - stačiatikių ir folkloro kryptimi naujųjų laikų rusų kultūroje – sentikystės arba liaudies – konservatyvumo. XIX a. pab. – XX a. pr. Tas sentikių kultūros regioninis variantas buvo linkęs į greitą modernizaciją, sekuliarizaciją.
Trečiame – Ketvirtame dešimtmetyje tarp Lietuvos ir Lenkijos sentikių pastebimai keičiasi kultūriniai orientyrai. Šiuo metu svarbiomis temomis tampa liaudies šnekamoji ir bažnytinė slavų kalba, pasaulietinės ir dvasinės literatūros santykis, literatoriaus ir jo darbo reikšmės statusas. Trečio dešimtmečio pabaigoje šiose šalyse atsirado keletas sentikių publicistų ir rašytojų grupės. Sąlyginai jas galima dalinti į senąją, viduriniąją ir jaunąją kartas.
Pačia reikšmingiausia rašytojų grupe buvo dvasiniai mokytojai, kurių dauguma priklausė senajai kartai (apie 50 žm. kiekvienoje šalyje). Tai buvo aukščiausias sentikių rašytojų ratas.
Šių mokytojų kūryba ir dabar kelia nemažą susidomėjimą kaip religinės literatūros ir tos epochos ganytojiškos veiklos šaltiniai. Kai kurie mokytojai, savo pamokslų ir literatūrinių darbų dėka, naudojosi savo populiarumu sentikių – amžininkų tarpe Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. Jie iki šiol yra žinomi vietinių sentikių tarpe.
Reikia pažymėti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje žymią dalį sentikių literatūros dalį sudarė rankraštiniai kūriniai. Šiame laikotarpyje originalią spausdintą literatūrą sudarė tik keletas spausdintų knygų, publikacijų ir brošiūrų. Nėra žinomas nei vienas eilėraščių rinkinys.
Poezija
Egupenoko, Andrejevo, Pimonovo religinė poezija – antimodernizmo sentikių kultūroje išraiška.
Žodžius sentikių himnui parašė Juozapas Andrejevas, o muziką – vietinis kompozitorius Konstantinas Galkovskis. Greičiausiai himną autorius sukūrė Vilniaus sentikių bendruomenės šimtmečiui. Dvasinis himnas – tai kreipimasis į Dievą ir prašymas jo išlaikyti sentikius „tėvų tikėjime“ dabar ir ateityje, meldimas įtvirtinti dangaus karalystę žemėje.
Amžininkai ir tyrinėtojai Egupenoką labiau atsimena kaip žymų Vilniaus mokytoją, dorovingą ir giliai tikintį rašytoją. Apie save ir savo kūrybą jis atsiliepė labai kukliai: „mažaraštis ir romus senis“. 1901 m. jis dalyvavo religiniame sentikių suvažiavime Vilniuje. Be ganytojiškos veiklos jis dalyvavo ir dviejuose Lenkijos sentikių suvažiavimuose, buvo aukščiausiosios tarybos nariu.
Juozapas Andrejevas – kitas ne mažiau žymus senosios kartos rašytojų atstovas. Jis buvo mokytojų suvažiavimo dalyvis ir rengėjas. 1906 m. jis buvo sentikių delegacijos sudėtyje priėmime pas carą Nikolajų II.
Dievo apdovanotas talentu ir išskirtine energija, - rašė apie jį vienas amžininkų. Andrejevas buvo daugelio religinių – dorovinių pranešimų ir publicistinių straipsnių autorius. Ypač populiariu sentikių tarpe tapo jo dvasinis himnas. Rašė jis ir eilėraščius. Jo poezija vyriška ir glausta. Nors ji išreikšta rimuotais ketureiliais, tradiciniais rusų poezijai (ir pakankamai nauja vietinei sentikių tradicijai), Andrejevas į šią poetinę formą įneša naują gyvenimą, naudodamas metrą, pagrįstą greičiau kirčių, o ne skiemenų skaičiumi. Visiems suprantama, netgi mažai išsilavinusiems skaitytojams, jo poezija skaitoma garsiai galėjo turėti nemažą poveikį publikai.
Literatūroje atsirado ir moterų – rašytojų, pagrinde iš aukščiausio sentikių bendruomenės sluoksnio. Irina Pimonova – aukščiausiosios tarybos pirmininko Pimonovo dukra. Ji buvo sentikių mokyklos ir sentikių jaunimo religinio – šviečiamojo ratelio Vilniuje mokytoja. II pas. Karo pr. Emigravo ir gyveno JAV. Mirė 1997 m.
Ji irgi atmeta modernizmą sentikių kultūroje. Kaip pavyzdys - džiazas.
Jaunosios kartos atstovai taip pat buvo linkę į poeziją.
Ketvirtame deš. sentikių jaunimo religinis – šviečiamasis ratelis prie Vilniaus bendruomenės leido literatūrinį – mokslinį žurnalą „Apšvietėjas“. Panašūs rateliai veikė ir provincijose – Dūkštose etc. Mėgstamiausios temos buvo tradicinės – protopopas Avakumas, emigracija, gyvenimas užsienyje, atmintis apie tikėjimo pastovumą, sentikystės išlaikymas.
Galkovskis dalyvavo ir literatūriniuose – artistiniuose vakaruose bei koncertuose Vilniuje, dalyvavo kaip pranešėjas ir savo kūrybos atlikėjas. Jis vietinėje rusų spaudoje spausdino atsiliepimus apie mieste praėjusius koncertus ir straipsnius, skirtus tokių kompozitorių kaip Moniuško, Bethoveno, Mocarto, Musorgskio etc. jubiliejams. Daugelis jo straipsnių buvo skirti muzikai.
Pamokslai, žodžiai ir viešosios kalbos
To meto sentikių literatūriniame palikime svarbią vietą užima pamokslai, žodžiai ir vieši pasisakymai susirinkimuose ir dvasiniuose kursuose.
Pomorų bažnyčioje pamokslą sako dvasiniai mokytojai t. y. tinkantys dvasinei tarnybai pasauliečiai. Jeigu XVIII – XIX a. daugelyje sentikių pamokslų atramą rado istoriniai įvykiai – kova su Nikonu, vienu tikėjimu, valdžios persekiojimai, polemika tarp sentikių.Tai šiame laikotarpyje pirmenybė buvo teikiama pamokslams panegirinio ir pamokomojo pobūdžio. Atskiri pamokslai buvo publikuojami.
„Žodis“ – populiari religinio išraiškingumo tarp Lenkijos ir Lietuvos sentikių išraiška. Tačiau šiame laikotarpyje, tai buvo žanras, išimtinai religinio pobūdžio, priklausančio nuo bažnytinių metų įvykių. „Žodžio“ žanrui plačiąja prasme galima priskirti ir kai kuriuos publicistinius straipsnius. Jų autoriais buvo ne tik mokytojai, bet ir ne mažai eilinių pasauliečių. Besiruošiantys ganytojiškai veiklai dvasiniuose kursuose Kaune, lavinosi kurdami „žodžius“, apie ką liudija publikacijos „Kitež – grado“ žurnale.
Tarp pačių žymiausių Vilniaus bendruomenės sentikių knygininkų buvo Simeonas Egupenokas. Gaila, kad didžioji jo kūrybinio palikimo dalis yra dingusi. Išlikę jo darbai liudija apie jį kaip apie sumanų polemikos tarp pomorų – santuokininkų ir fedosiejininkų meistrą, dorovingą poetą, šv. Rašto, bažnyčios nuostatų žinovą, puikų pamokslininką. Antrajame sentikių susirinkime Lenkijoje 1930 m. Egupenokas pasirodė su pranešimu apie „Santuokos paslaptį“, kuriame jis išdėstė bepopių požiūrį šiuo klausimu, paaiškino sentikių santuokos papročių prasmę ir reikšmę ir kvietė ją sudaryti pagal“... kanonų taisykles ... ir mūsų protėvių papročius“.
Nors pomorų – santuokininkų mokymas apie santuokos bažnyčioje teisėtumą įsitvirtino daugumoje buvusių fedosiejininkų bendruomenių Baltijos šalyse ir Lenkijoje XX a. pr., po I pas. Karo atsirado būtinybė unifikuoti ir laikytis santuokos papročio atskirose bendruomenėse.Klausimas apie bažnytinę santuoką turėjo ir religinę – dorovinę, ir praktinę reikšmę.Bažnytinė santuoka daliai sentikių buvo naujas reiškinys. Todėl, kurį laiką, ypač XIX a. 2 p. ir iš dalies XX a. 1 p. Pomorų mokytojams reikėjo atėjūnams aiškinti ne tik šio papročio prasmę ir reikšmę, bet ir įtikinėti dėl tuokimosi bažnyčioje. Be to, bažnytinė santuoka tarpukario Lenkijoje ir Lietuvoje turėjo ir juridinę galią. Valdžia reikalavo iš mokytojų, kad jų vykdomos santuokos turėtų teisinę formą su įrašu Metrikos knygose. Už tai mokytojai gaudavo nedidelį užmokestį.
Publicistika
Sentikių publicistikos akiratyje buvo ne tik konfesiniai klausimai. Jų straipsniuose buvo gvildenami santykiai tarp senosios stačiatikybės ir stačiatikybės, rusų mažumos Lenkijoje padėtis, galima sentikių emigracija ir gyvenimo sąlygos užsienyje.
Pavelas Kiseliovas 1929 – 1933 m. buvo „vedamojo“ redaktorius, kuriame buvo spausdinami, vieno amžininko žodžiais, jo „nuostabūs skambesiu ir mintimi dvasiniai – doroviniai straipsniai“. 1929 m. tame žurnale buvo išspausdintas Kiseliovo vedamasis, skirtas Kalėdoms ir įvykiams po pirmųjų žurnalo leidimo metų.
Žvelgiant į „Vedamojo“ paplitimo geografiją, sentikių bažnytinė savimonė kėlė uždavinį apsaugoti sentikystę ir dvasiškai susijungti su tikėjimo broliais Lenkijoje ir artimiausiose šalyse. Kiseliovui nebuvo svetima ir poezija.
Antikristas viena iš pagrindinių temų sentikystėje, visų pirma bepopių literatūroje nuo Rusijos bažnyčios skilimo laikų. Ta tema liečiama ir to meto Lenkijos sentikių literatūroje. Mintis apie Antikristą buvo svarbi ir kitų sentikių kūryboje – Egupenoko religinėje poezijoje, Frolovo religiniuose – doroviniuose straipsniuose.
Vasilijaus Prozorovo straipsnis apie sentikių kelionę į Pietų Ameriką buvo publikuotas „sentikių kalendoriuje“ 1931 m. Straipsnis neliečia konfesinių klausimų, bet liečia Lietuvos sentikystės socialinių interesų sritį.
1929 m. prasidėjo masinė rusų, tarp jų ir sentikių emigracija iš Lietuvos. Nežiūrint į ekonominius šalies sunkumus, Prozorovas pasisakė prieš sentikių emigraciją į Lotynų Ameriką.
Jis buvo turbūt pačia ryškiausia sentikių literatūros tarpukario Lietuvoje figūra.
Sentikių elitas darė didelę įtaką visuomeninei – politinei rusų nacionalinio gyvenimo santvarkai ir visos rusų mažumos Lenkijoje teisių apsaugai. Nežiūrint į tai, kad sentikiai pastoviai pabrėždavo skirtumą tarp savęs, kaip šio krašto senbuvių ir naujųjų rusų emigrantų, jie ne tik buvo pasirengę su jais bendradarbiauti, bet ir paskelbė „rusų mažumų organizacijų sąjungą“ Lenkijoje, kurios pirmininku buvo išrinktas Seimo narys Borisas Pimonovas.
Pimonovo atsidavimas bendruomeninio ir valstybinio progreso reikalams, politinė veikla ir aktyvus dalyvavimas rusų mažumos judėjime atspindi jo ryšį su lenkų pozytivistais.

Turėti ar būti

Neofroidizmo pradininkas E. Fromm darbuose surinktuose šioje knygoje pasakoja apie tai, kaip kinta žmogaus vidinis pasaulis. Pacientas ateina pas daktarą, ir jie kartu klaidžioja po atminties užkampius ir nepažinumo gelmes, kad atrastų paslėptas paslaptis. Visa žmogaus būtis pasireiškia per sukrėtimą, per katarsį. Ar verta pacientą versti iš naujo pergyventi gyvenimiškus kataklizmus, vaikiškas ligas, pateikiant kankinančius išgyvenimus? Mokslininkas vysto koncepciją apie du poliarinius žmogaus egzistavimo modusus, apie turėjimą ir būtį. Knyga skirta plačiam skaitytojų ratui.

Būti reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, ištrūkti iš izoliuotojo “aš” sienų, pajusti gilų interesą, aistringai ką nors kam atiduoti. E. Fromm pabrėžia, kad turėjimas ir būtis nėra jokios atskiros žmogaus savybės. Jos esminiai egzistavimo būdai, dvi skirtingo pobūdžio saviorientacijos ir orientacijos pasaulyje, dvi skirtingos charakterio struktūros, iš kurių vienos turėjimas, apibrėžia viską, apie ką žmogus galvoja, jaučia ir veikia. Tos kultūros, kurios skatina pasipelnymo troškimą, o reiškia ir turėjimo modusą, remiasi vienomis žmogaus potencijomis, būtent tomis, kurios palankiai priima būtį ir vienį, besiremiančios kitomis. Frommo pozicija turi nemažai šalininkų, kuriuos pritraukia jos romantiškumas ir savimeilei pataikaujantis pasipūtimas. Nors iš esmės savo pragmatine orientacija žmonija savo būtį patikrina ironišku klausimu: “jeigu jau jūs tokie protingi, tai kodėl jūs tokie neturtingi?”. Šiuolaikinėje visuomenėje yra priimta laikyti, kad turėjimas kaip egzistavimo būdas būdingas žmogaus prigimčiai, leidžia jam save realizuoti ir, vadinasi, praktiškai nepanaikinamai. Tiesa yra ta, kad abu egzistavimo būdai, ir turėjimas, ir būtis yra žmogiškosios prigimties potencialios galimybės esmė, o gali būti ir abi žmogaus gyvenimo medalio pusės.

Žydų egzegezė

Svarbiausioji judaizmo žinia – Dievas apsireiškė savajai tautai. Dievo apreiškimą ir šventąjį raštą apibūdina toros sąvoka. Judėjų šventuose raštuose Tora yra ir pagrindinis Įstatymą nusakantis terminas. Įstatymo interpretacijos pirmąsyk kodifikuotos Mišnoje.

Egzegezė - teksto aiškinimas, nagrinėjimas. Jos tikslas – atskleisti prasmę, kurią norėjo pateikti įkvėptasis autorius savo pirmiesiems skaitytojams – toks yra paprasčiausias egzegezės apibrėžimas.
Tačiau egzegezės sąvoka yra nepalyginamai platesnė. Martin S. Jaffe egzegezę apibrėžia kaip literatūrinės kūrybos būdą. Egzegezė apima visą Mozės mokymą – Rašytinį ir Sakytinį. Paprasčiau kalbant, egzegezės principas yra Mozės mokymo principų ir struktūros panaudojimas, norint aprėpti visas žinias apie pasaulį ir kiekvieno žmogaus patirtį jame.

Sekant paprasčiausiu egzegezės apibrėžimu, egzegeze galima laikyti bet kokį Toros teksto interpretavimą. Tuo būdu, ir Midrašą galima apibrėžti kaip teksto aiškinimo metodą, atskleidžiantį slaptąją Toros prasmę. Taigi, Midrašą irgi galima laikyti sudėtine žydų egzegezės dalimi. Panašiai teigia ir Gary Porton. Anot jo, Midrašo kilmę sudaro nustatytas kanoniškas tekstas, kuris yra tiksliai cituojamas arba nedviprasmiškai primenamas.
Egzegezė negali egzistuoti be bendruomenės, tęsiančios savo tradicinio paveldo taikymą, teigia Joathan Z. Smith. Pasak jo, tas sakrališkas tęstinumas ir yra egzegezė, kurį jis vadina egzegetinio totalizavimo kraštutinumu. Palyginus su Martin S. Jaffe apibrėžimu, egzegezę galima dalinti į dvi dalis.
1. Egzegezė, apimanti rašytinį Mozės mokymą – tekstų interpretavimas;
2. Egzegezė, apimanti sakytinį Mozės mokymą – tradicinio paveldo taikymas;
Egzegezė nėra tik paprastas teksto interpretavimas. Itamar Gruenvald manymu, tekstas gyvena praktiškai savo interpretacijų pavidale. „Midrašavimo situacija“ susidaro iš formalių Šventojo rašto egzegezės principų, visuomenės poreikių, naujų ideologinių ir politinių pozicijų, istorijos iššūkių arba konkrečios bendruomenės būsenos. Šiuo atveju egzegezės sąvoka vėl apima rašytinį ir sakytinį Mozės mokymą. Galima teigti, kad egzegezė yra nesibaigiantis procesas, ji nėra tik senųjų tekstų interpretavimas. Naujos gyvenimo sąlygos priverčia iš naujo peržiūrėti interpretacijas, kaip teigia Itamar Gruenvald – reinterpretuoti.
Stengiantis nusakyti egzegezės sąvoką, iškyla klausimas kodėl ją taip sunku konkrečiai apibrėžti. Moshe Idel tai nusako labai paprastai. Anot jo, dėl sistemiškos teologijos nebuvimo Talmude ir midrašuose išsivystė laisvesnis, hermeneutinis teksto nagrinėjimas. Tekstas neturi būti įtakotas jokios konkrečios ideologijos.

Apibendrinus visą pateiktą medžiagą egzegezę galima nusakyti kaip „hermeneutikos tiltą“ tarp Toros teksto ir mūsų laikmečio principų.

Nikolajus Berdiajevas

Nikolajus Berdiajevas paprastai yra laikomas rusų religiniu filosofu, arba dar nuostabiau, stačiatikių egzistencialistu. Esminė Berdiajevo idėja yra ta, kad laisvė nėra determinuota būtimi, ir netgi nėra apibrėžiama Dievo, tačiau yra pastarųjų primatas ir atveria galimybę naujumo kūrybai, dar nebuvusio pasaulyje. Tokiu būdu, Berdiajevas išlieka objektyviu idealistu. Jo darbas “Istorijos prasmė” buvo parašytas 1918 m., tačiau išėjo jam gyvenat Paryžiuje. Nieko oroginalaus filosofo istorinėje kūryboje nėra. Visos esminės idėjos jau buvo pateiktos A. Augustino darbe “Apie Dievo valstybę”. Vyskupo Bossiue darbas “Svarstymas apie pasaulinę istoriją” kuriame buvo išdėstyta ta pati koncepcija, buvo akivaizdus anachronizmas (1681), tačiau kada panašus požiūris yra propagandinamas 20 a. pr. To jau neįmanoma priimti rimtai. O kada Berdiajevo bendramintis Bulgakovas ekonomiką išveda iš pirmapradės nuodėmės, tai normaliam žmogui darosi jau kažkas ne tas.

Istorija, anot Berdiajevo, aukštuma, turinti vidinę prasmę, kažkokia misterija, turinti savo pradžią ir pabaigą. Istorijos pirmine priežastimi ir jos tikslu tampa Kristus. Istorijos judėjimas, anot jo, spiralinis, ciklinis, ir tas judėjimas kartojasi be galo.
Berdiajevas. skyrė “istoriškumą” ir “istorizmą”. Istorizmas priklauso nuo istorijos mokslo, turinčio reikalą su empyrizmu, arba fenomenalaus pasaulio istoriniais įvykiais, vykstančiais vienas po kito, tą kitą išstumiančiais. “Istoriškumas” – istorijos filosofijos sfera. Joje atsiskleidžia noumeninė būties esmė ir paties žmogaus dvasinė esmė.
Istoriškumo esmė nepertraukiamai susijusi su gamtos ir laiko specifikos klausimu apie laiko ir amžinybės santykį todėl, kad istorija yra procesas laike, įsikūnijančio amžinybėje.
Jis sutinka su Kantu, kuris teigia laiką turintį ryšį su fenomenalaus pasaulio dvasinio stebėjimo formomis. Tačiau Berdiajevas. ryžtingai nesutinka su Kantu kalbant apie laiko ir amžinybės ryšį. Iš dalies jis išskiria 3 laikus: kosminį laiką, istorinį ir egzistencinį arba “metaistorinį”.
Kosminis laikas yra lygus ir yra matuojamas metriškai. Jame kiekvienas įvykis yra nepakartojamas. Egistencinis laikas nėra išmatuojamas metriškai. Čia nėra skirtumo tarp praeities ir ateities, pradžios ir pabaigos, bet vyksta amžina dvasios misterija. Istorija vyksta savo istoriniame laike. Tačiau ji jame neprasideda ir nesibaigia. Anot filosofo, nieko nėra istoriniam pažinimui svarbiau, kaip būtino santykio tarp praeities ir ateities nustatymas, būtina yra įveikti tą ateities kultą, kurio vardu skirtingos progreso teorijos, aukoja esančias, o skirtumas tarp amžino ir laikino – kliūtis sukuriant tikrą istorijos filosofiją. Istorijos filosofija – ateities ir praeities pranašavimas, ir jokios kitos istorijos filosofijos kaip profetinės negali būti (biblijos, Augustino, Hegelio, Sen – Simono, Konto, Markso).
Žmogus yra istoriška būtybė. Istorija žmogų naudoja kaip medžiagą nežmogiškiems dalykams. Ta prasme, visa istorija buvo ir yra apibrėžiama kaip nusikaltimas. Ji vystosi antižmogiškos moralės įstatymais. Joje viešpatauja egoizmas, klasių kova, karai tarp valstybių, visokie nusikaltimai.
Berdiajevui istorijos prasmė jos anuliavime, jos pašalinime; tame, kad žmogus kaip strėlė yra nukreiptas į ateitį, kur objektyvuotos būties mirtis yra nugalėta, kur pilnai viešpataus kuriančioji dvasia, kur jis žais ir žydės. Todėl eschatologija Berdiajevui, nebuvo kažkas bauginančio. Jis šneka apie tai, kad žmogus turi priartinti pasaulio galą, kad žmogus turi ruoštis tam būties pasikeitimo momentui.
Pasak jo, humanizmas – naujos istorijos raugas. Humanizmas išsigina žmogaus panašumo į Dievą. Todėl jis mirtingas. Humanizmo galą Berdiajevasmato 2 variantuose: skurdžioje – individualistinėje pabaigoje; marksistinėje- kolektyvinėje.
Humanizmas ir renesansas savo prigimtimi aristokratiški. O demokratija tik žudo juos, tai visų aristokratų, tarp jų ir Berdiajevo tiesa. Būtent klasiniai rėmai apriboja filosofo pažinimą. Berdiajevui laisvė- tai žmogaus laisvė prieš Dievą. Reformacija tik sunaikino tą laisvę. Humanizmas, anot jo, perauga į revoliuciją.
Berdiajevas su savo raginimais pavėlavo grįžti į šviesią praeitį minimum 20 metų. Tai 19 a. pabaigos filosofija.
Berdiajevas mums stoja kaip viskuo nepatenkintas žmogus, kas vyko jo laikais, trokštantis sugrįžimo. Jis savo išvedžiojimais panašus į emigrantą – popą, kuriam Rusijoje buvo gerai gyventi, kol neatėjo socialistai. Vakarai jam taip pat ne pagal charakterį, ir štai “sėdėdamas ant sudaužytos geldos” jis prakeikia dabartinį pasaulį ir kviečia visus su savimi atgal į viduramžius. “tempia į savo pelkes”.