2013 . kovo 4 d. (pirmadienio) Postalfos susirinkimas

Sveiki, mielieji,

 

su atėjusiu snieguotu pavasariu visus Jus!!! Šviesos ir džiaugsmo širdyse, ir palaiminto Šv. Velykų laukimo :))

 

Na o mes tęsiame mūsų Postalfa kelionę pirmadienių vakarais :), ir šį pirmadienį, kovo 4 d. vyks maldos vakaras, kuriame - Taize pamaldos. Jei kam neteko susidurt - plačiau pasiskaityt ar pasižiūrėt galite čia:

http://www.taize.fr/lt_article1329.html

http://www.youtube.com/watch?v=pm6Zr3EqIhE

 

Tad renkamės tradiciškai rūselyje nuo 18 val. 30 min.

Laukiame Jūsų! 

Asta

 

 

Dar persiunčiu Jums brolio-prioro Mindaugo OP kvietimą (žemiau). 

Nuo savęs pridėsiu, kad gavėnios laikotarpis turbūt ypatingai tinkamas metas tokiems susitikimams, o gal ir pasiryžimams priartėti prie vaikų, kuriems reikalinga ne užuojauta, gailestis ir galvytės paglostymas, o supratimas, pamokymas, padrąsinimas, draugystė.. Galite pasinaudoti šia ypatinga galimybe įprasminti gavėnios laikotarpį realiais meilės darbais. Tad mielai prisidedu prie kvietimo, jei jaučiat ne gailestį, baimę ir užuojautą, o meilę, supratimą ir širdies paskatą - į šį susitikimą:

 

Mielieji,

 Ateinantį sekmadienį (kovo 3 d.) 17 val. dominikonų vienuolyne vyks susitikimas su Nemenčinės vaikų ir paauglių centro direktore Jurgita Pukiene.

Centro direktorė pristatys įvairias praktikuojamas globos ir bendravimo su vaikais formas. Jos nuomone, šeimynose gyvenantiems vaikams bendras aktualus dalykas yra padėti megzti kontaktus su žmonėmis už centro ribų, taip pat labai svarbu turėti draugų "išorėje", t.y. iš kitos aplinkos.

Taigi, susitikimo tikslas ir būtų išgirsti, įsiklausyti į vaikų šiandienos poreikius, ištirti mūsų pačių dalyvavimo galimybes ir rasti bendradarbiavimo būdus.

Draugystė su šio centro vaikais tęsiasi jau trečius metus, mūsų bažnyčioje specialiai šiems vaikams rengiamas kasmetinis labdaros paramos koncertas. Vilniaus dominikonų vienuolynas yra šio centro vienas iš rėmėjų.

Labai lauksime visų, kuriems tai rūpi...

Drąsos!

 Daugiau informacijos apie centrą: http://www.vpscentras.lt

„YouTube“ - Vaizdo įrašai iš šio laiško

Disidentinis judėjimas ir politinė opozicija Vengrijoje po 1956 - ųjų

I. 1956 m. revoliucija ir pirmųjų metų represijos

„Vengrijos revoliucija – jau istorija, tačiau šis faktas neatleidžia nuo moralinio įsipareigojimo spręsti Vengrijos problemos” – šie Imrės Kovacs’o žodžiai paaiškina kodėl mes vėl ėmėmės nagrinėti šią temą. Vengrijos sukilimas yra svarbus istorine ir ideologine prasme, nes yra pavyzdys, asmeniškos žmogaus kovos prieš tironiją epitomė. Iš vienos pusės Vengrijos sukilimas yra svarbus ir siaubingas momentas jos istorijoje, iš kitos – narsi pavergtų žmonių kova prieš komunistinę priespaudą ir dar iš kitos – kiekvieno asmens didingas sukilimas prieš komunistinę mašineriją.
Sovietų laikais 1956 m. Vengrijos revoliucija buvo laikoma kontrrevoliuciniu maištu. Štai kaip apie ją rašoma Didžiojoje Tarybinėje Enciklopedijoje: “1956 m. spalio 23 d. – lapkričio 4 d. kontrrevoliucinis maištas Vengrijoje – ginkluotas sukilimas prieš liaudies – demokratijos santvarką, parengtas vidinės reakcijos, palaikomos užsienio imperialistų jėgomis, kurio tikslas – likviduoti vengrų tautos socialistinius laimėjimus, atstatyti šalyje kapitalistų viešpatavimą, kartu su smulkiosios buržuazijos elementais sudariusiais kontrrevoliucinio maišto klasinę bazę. Vidinės kontrrevoliucinės jėgos, palaikiusios glaudžius ryšius su JAV imperialistiniais rateliais ir su Vakarų Europos valstybėmis, kovoje prieš darbininkų – valstiečių valdžią naudojo klaidas ir suklydimus, leistus Vengrijos darbininkų partijos vadovybės (M. Rakoši, E. Gere). Tai suteikė galimybę reakcijos jėgoms kontrrevoliucijos kryptimi patraukti kai kurią visuomenės dalį. Rakoši – Gere klaidos palengvino iki 1956 m. kontrrevoliucinio maišto susiformavusios I. Nadžio – G. Lošonci revizionistinės grupės ardomąjį darbą... 1956 m. lapkričio 3 d. Buvo suformuota revoliucinė darbininkų – valstiečių vyriausybė su J. Kadaru priešakyje, sukurta laikina Vengrijos socialistų darbininkų partijos vadovybė. Naujoji vyriausybė kreipėsi pagalbos likviduojant kontrrevoliucinį maištą į TSRS vyriausybę. Dalis TSRS kariuomenės laikinai dislokuotos Vengrijos liaudies respublikos teritorijoje pagal Varšuvos pakto susitarimą, padėjo Vengrijos revoliucinėms jėgoms numalšinti maištą (lapkričio 4 d.). Maišto numalšinimas tapo rimta Vengrijos liaudies, socialistinės sistemos, pasaulinio komunistinio judėjimo pergale” .
Chruščiovas ir Sovietų vadovybė manė, kad Imrė Nadis atsistatydins po ginkluotos intervencijos ir Kadaro palaikymo. Bet Nadis atmetė bet kokį susitarimą. Lapkričio 7 d. J. Kadaras grįžo į Budapeštą kai jau smarkiausios kovos buvo pasibaigę ir visa jo gaunama parama ėjo iš Maskvos. Jo nepalaikė jokios Vengrijos ginkluotosios pajėgos. Kilo dar viena streikų banga. Revoliucinės organizacijos ir darbininkų tarybos vadovaujamos Didžiosios Centrinės Budapešto Darbininkų Tarybos, intelektualų organizacijų (rašytojų asociacijų, nelegalių judėjimų) pakartojo revoliucinius reikalavimus. Per pirmąsias savaites Kadaras stengėsi susitarti beveik su visomis politinėmis jėgomis: partijomis, darbininkų tarybomis, asmenimis, netgi su I. Nadžiu asmeniškai, bet jam nepasisekė. Jo partneriai – tie kurie norėjo su juo kalbėtis dėl reikalaujamo demokratiško valdžios pasidalijimo ir garantuotos nepriklausomybės. Naujoji vadovybė tam nepritarė ir negalėjo pritarti, nes tai būtų sukėlę Sovietų valdžios nepasitenkinimą. Po kelių savaičių “senoji gvardija” tapo naujojo režimo galios pagrindu: Rakoši eros jėgos elitas, partijos veikėjai, policijos ir kariuomenės pareigūnai ir vadovai, visi tiek, kurie laukė savo progos .
Kadaro valdymas Vengrijoje prasidėjo nuo žiaurių represijų. Apie 2000 vengrų buvo nubausta mirties bausme, dešimt kartų daugiau įkalinta, apie 200.000 emigravo. Partija smarkiai pakito, iš 900.000 narių liko vos 37.000. vis dėlto režimas sutriuškinęs opoziciją plačiai paskelbė, kad “tai nepasikartosią” ir nesistengė visiškai atsukti laikrodžio atgal. Politika grindžiama požiūriu, kad tas, kas neina prieš mus, eina su mumis, smarkiai skyrėsi nuo stalinistinės. Visa valdžia ir galia priklausė partijai, kuri aiškiai nurodinėjo, ką ji palaiko, toleruoja ar draudžia, tačiau kasdienis gyvenimas palengva depolitizavosi ir darėsi pakenčiamesnis. Švietimo ir kultūros srityje atsirado daugiau laisvės negu anksčiau, užuot sodinusi oponentus į kalėjimą, valdžia skatino juos palikti šalį. Iki 1956 m. režimas savo teisėtumą grindė ideologiniu grynumu, 1956 – aisiais – visuotine sutarme, o Kadaras pabrėžė ekonominę pažangą. Tai buvo “guliašinis” komunizmas orientuotas į vartotoją, o iš tikrųjų besistengiantis jį papirkti, kad tylomis paklustų režimui. Pats Kadaras veikiau buvo liaudiškas populistas, negu dogmatiškas teoretikas, idėjos žmogus, jeigu kalbėsime apie galutinį tikslą, bet kartu ir pragmatikas
Jis nedaug teturėjo iliuzijų dėl sovietų vadovų. Po karo atradus boksito ir urano išteklių, vis ryškėjo Vengrijos ekonominė pažanga. 1957 m. sutartis su TSRS pagerino tarpusavi ekonominius santykius, Vengrija gavo keletą sovietų paskolų. 1959 – 1968 m. vėl buvo priverstinai kolektyvizuojamas žemės ūkis, bet ir čia netrūko rinkai būdingo lankstumo. 1968 m. buvo įvestas Naujasis ekonomikos mechanizmas, panaikinantis privalomas plano direktyvas ir suteikiantis įmonių vadovams daugiau laisvės .
Kadarui pavyko pasiekti, kad aukščiausieji lyderiai: netgi pats Rakoši pasiliktų egzilyje – Maskvoje ir būtų išstumti iš politikos ir 1957 m. pavasarį užbaigė susitarimą su Sovietais. Šis sprendimas tapo jam gyvybiškai svarbiu; jis galėjo nebebijoti puolimų iš “kairės”, besiremdamas specialiu Kadaro “kompromiso” susitarimu.
1956 m. gruody Vengrijos socialistų darbininkų partijos vadovybė išleido rezoliuciją, įvardijančią spalio įvykius kaip priešišką revoliuciją, kurios atsakomybė krenta Rakoši vykdytai politikai ir I. Nadžio “išdavystei”. Ši rezoliucija suformavo politinės struktūros ideologinę bazę, kuri tęsėsi iki devinto dešimtmečio pabaigos ir tuo pačiu nužymėjo ateinančių metų politinę kryptį .
Kadaras greičiausiai žinojo, kad susidorojus su revoliucija, tik žiaurios represijos gali sunaikinti pasipriešinimą. Nuo 1956 m. gruodžio visos politinės ir visuomeninės organizacijos susikūrusios revoliucijos metu buvo likviduotos, prasidėjo represalijos. Šios akcijos buvo nutaikytos prieš pasipriešinimą ir ateityje apsisaugoti nuo bet kokio pasikartojimo. 1958 – 1960 m. Kadaro represalijas galima apibūdinti kaip masišką kerštą.
Represalijas įtakojo ir tarptautiniai faktoriai. Atsargių reformų TSRS procesas sustojo. Įvykiai Lenkijoje, reformaciniai judėjimai komunistų partijos viduje, vėliau Vengrijos revoliucija išgąsdino TSRS vadovybę. Jų tarpe stalinistai, kurie vis dar turėjo pakankamą įtaką: vėl įgijo partijos pagrindą. Neabejotinas dalykas yra tas, kad šitie faktoriai nesumažino Vengrijos partijos ir valstybės vadovų, jų tarpe ir paties Kadaro atsakomybės. Represijos nesumažėjo ir po stalinistinės ortodoksinės grupės, vadovaujamos Molotovo žlugimo Maskvoje.
Daugiau kaip 100.000 žmonių Vengrijoje buvo paliesti represalijų. Dešimtys tūkstančių buvo patalpinti internuotų asmenų stovyklose, 35.000 nuteisti, iš jų 25 – 26.000 įkalinti, apie 230 nubausti mirties bausme. Kruvino keršto kulminacija tapo Imrės Nadžio ir jo kolegų nuteisimas mirtimi 1958 m. liepos 16 d. Suplanuotas ministro pirmininko teismas, kuris Jugoslavijos ambasados buvo įkalbinėjamas emigruoti ir prašytis politinio prieglobsčio, buvo paskutinis stalininio tipo politinis teismas Rytų Europoje. Teismas buvo skirtas pateisinti komunistinį 1956 m. revoliucijos ir laisvės kovos “paaiškinimą”, apibrėždamas revoliuciją kaip mažos konspiratorių grupelės, siekiančios kapitalizmo restauracijos sėkmingas intrigas ir mėginimą sukelti pučą.
Vengrų žurnalistas Tiboras Mėrajus rašo: “tegu Imrės Nadžio teismas įvyko grynai dėl daugybės Chruščiovo sunkumų komunistinės stovyklos viduje – dėl konflikto su kinais ir vėl bepasidedančių nesutarimų su jugoslavais – tegu tam turėjo įtakos karštakošio Chruščiovo temperamentas, kai šis, rodos, ir ne pačių blogiausių ketinimų žmogus kartais imdavo ir staiga pratrūkdavo – visai primityviai ir nežabotai, kaip sykį yra buvę per SNO posėdį, kur jis įširdęs, nusiavė batą ir ėmė juo daužyti stalą, - Imrės Nadžio vis dėlto jokiu būdu negalima laikyti tiktai vieno valstybės vadovo politinių problemų, savivalės ar akimirką prasiveržusio pykčio auka. Jis anaiptol ne auka, o veikianti, kurianti, istorinį vaidmenį atliekanti asmenybė – žmogus, pats savo likimą nulėmęs, pats jį pasirinkęs ir pasitikęs” .
Represalijų procesas kartu parodė Kadaro restauracijos sistemos pobūdį ir tuos bruožus, kurie skyrėsi nuo Rakoši stalinizmo. Nors represalijos buvo žiaurios, tai nebuvo karo būsena. Nusikaltimų ir nusikaltėlių ratas buvo apibrėžtas, išmokus revoliucijos pamoką, slaptosios policijos galia – organizacija, perkelta iš ankstesnės sistemos – taip pat buvo apribota.
1957 m. liepą nacionalinis Vengrijos socialistų darbininkų partijos suvažiavimas patvirtino kadaro vadovavimą ir jo politinę programą. Partiją buvo sudaryta iš Kadaro asmeninių rėmėjų, daugelis iš jų neturintys jokio asmeninio politinio supratimo . Kadaras paskelbė politinės krypties esmę: žmonės (“darbininkų masė”) nesidomi politika, jų nuomonė apie sistemą nėra formuojama politinių klausimų. Jų nuomonė yra formuojama “teisingai sprendžiant ekonominius ir kultūrinius klausimus, kurie įtakoja kasdieninį gyvenimą”. Taigi, jei komunistų vadovavimas gali garantuoti gyvenimo lygio augimą, žmonės neįsitrauks į politiką.
Kadaras manė, kad partijos ir politinių sprendimų priėmimo sąjunga yra pagrįsta nekvestionuojamo vieno žmogaus – lyderio prestižu. Jo prestižas nebuvo generuojamas išorinių ženklų (asmenybės kultas), bet jo tolydžia centrine pozicija, jo taktiniais balansavimo gabumais, prisitaikant prie Sovietų lyderių požiūrio. Politinės nuomonės skirtumai neišeidavo iš siauro partijos lyderių rato į viešumą, kaip, kad keletą kartų atsitiko tarp 1953 ir 1956 m.
Ankstyvosios Kadaro sistemos dienos akivaizdžiai parodė esant panašumų į dalinę stalinistinę restauraciją. 1956 m. pabaigoje kai kurie reformų komitetai vis dar dirbo tam, kad kritikuotų senąjį režimą ir kurtų naujus planus. Jų idėjos greitai buvo nustumtos į šalį ir buvo pereita prie planinės ekonomikos sistemos. 1958 – 1961 m. praktiškai visas žemės ūkis buvo kolektyvizuotas. Kultūriniame gyvenime viena kampanija sekė kitą, “revizionizmo” pasmerkimas (Imrės Nadžio kryptis), “miestiečių nacionalizmas” (tautinės nepriklausomybės idėja) ir populiarūs rašytojai. 1957 m. vyko trumpa kampanija prieš dogmatizmą (Rakoši stalinizmą). Nepaisant 1956 m. represalijų, kaip bebūtų, tai buvo suderinta su prievartos banga. Nuo 1959 m. represijos ir nuslūgimai sekė vienos kitą: vis dar vyko keletas teismų, bet pirmoji (dalinė) amnestija vis tiek buvo paskelbta.
Areštai ir teismai tęsėsi, nepaisant naujai priimto baudžiamojo kodekso ir politinio atšilimo. Gerai žinomas žurnalistas Peter Foldes, kuris buvo aktyvus revoliucijos šalininkas buvo suimtas 1961 m. biržely, ir po slapto teismo buvo nubaustas dešimčiai metų kalėjimo. Kovo 24 d. Nepszabadsag pranešė apie trijų buvusių Nacionalinės Valstiečių partijos narių – dr. Sandor Puski, dr. Gyula Zsigmond ir dr. Gyorgy Bodor – “dėl kurstymo surengti vyriausybės perversmą”, suėmimą .
Provincijų teismai, tokie kaip Ištvano Litauszky, kuris vyko Veszpremo apygardoje sausio mėn., buvo labiau tinkami viešai publikuoti. Litauszki, universiteto studentas, kuris aktyviai reiškėsi revoliucijoje, buvo priverstas nutraukti studijas ir dirbti padieniu darbininku. 1961 m. vasary jis buvo apkaltintas, kad laisvu metu organizuoja perversmą ir rengia literatūrinius pokalbius, tokius kaip: “Vengrija yra sovietų kolonija ... Iranas gauna 65 % pelno iš užsienio kolonizatorių naftos kompanijų, Vengrija tik 28 % ... Tikroji demokratija yra Jugoslavijoje, tai turi būti sukurta ir Vengrijoje ... etc”. 1961 m. spalio 23 d. Litauszki su savo dviem draugais buvo pagauti beklausą Laisvosios Europos radijo.
Darbininkų teismai dėl “demoralizuotos propagandos skleidimo” ir panašūs “nusikaltimai” taip pat buvo publikuojami provincijų laikraščiuose .
1961 – 1962 m. Maskvoje buvo atnaujinta destalinizacija. Sovietų lyderis Chruščiovas galvojo apie didelio masto reformas, be to, tai turėjo teigiamą įtaką Vengrijos politiniams vadovams. Šiuo laikotarpiu visuomenė jau susitaikė su 1956 m. pasekmėmis ir pajuto pirmuosius nežymius privalumus gyvenant su sistema. Septintajame dešimtmetyje išimtinės priemonės (išskyrus internavimą) buvo nutrauktos. 1962 m. po planuotų teismų peržiūrėjimo, politinė policija buvo išvalyta nuo buvusių Valstybės Saugumo Administracijos narių. 1963 m. buvo paskelbta generalinė amnestija. Represalijos buvo baigtos .
Sekant Chruščiovo pakeitimu 1964 m. paaiškino ir patvirtino, kad nebus neigiamų santykių tarp Sovietų Sąjungos ir Vengrijos. Mainais už jo lojalumą, šalis galėjo tikėtis išlaikyti savo santykinę vidinę nepriklausomybę ir tolimesnės atskirais atvejais teikiamos Sovietų Sąjungos ekonominės paramos. Šiuo laikotarpiu Vengrijos vadovybė vaidino lojalumo vaidmenį, nuspėjamą ir patikimą sąjungininką ir reguliariai konsultavosi su Sovietų vadovybe visais probleminiais klausimais.

II. Opozicija ir disidentinis judėjimas XX a. devintajame dešimtmetyje

Galima teigti, kad opozicinis judėjimas, iš esmės, prasidėjo tik devintajame dešimtmetyje.
Apkartusios ekonomikos skuba devinto dešimtmečio pradžioje sutapo su Michailo Gorbačiovo naująja “Glasnost” ir “Perestroikos” politika įtakojo komunistų partijos vidinį susiskaldymą į konservatorius ir reformatorius. Reformatoriai tikėjo, kad tik demokratinių reformų pradėjimas kartu su ekonomikos liberalizacija gali išgelbėti Vengrijos ekonomiką. Sąlygų pablogėjimas lėmė Kadaro ir jo reformatorių pašalinimą Partijos konferencijoje 1988 m. gegužyje. Pripažįstant simbolinę I. Nadžio ir revoliucijos galią, buvo suformuotas Centrinio komiteto pakomitetis, vadovaujamas Ivano Berendo, kuris turėjo ištirti revoliuciją. Pasak istoriko Csaba Békés, skubėjimas, kurio pagalba M. Gorbačiovas norėjo pagreitinti reformas, įtakojo Brežnevo doktrinos atsisakymą. 1988 m. Liepą buvo paskelbta, kad “kiekviena tauta turi teisę pasirinkti nuosavą socialinę ekonominę sistemą”. Šie faktoriai paskatino daugelį opozicinių partijų, kurti įvairiausius judėjimus. 1987 m. birželį buvo įkurtas Vengrijos Demokratinis Forumas (MDF), 1988 m. kovą – Jaunųjų Demokratų Federacija (FIDESZ), 1988 m. lapkritį – Laisvųjų Demokratų Aljansas (SZDSZ) . Kaip jau buvo minėta, tabu sulaužymas, taip pat visuomenės diskusijos dėl 1956 m. revoliucijos legitimacijos, tapo vienu pagrindinių opozicijos įrankių, siekiančių pasikasti po Valstybės pamatu. Tarp daugelio opozicijos balsų buvo Istorinio Teisingumo Komitetas, opozicinių grupių koalicija, įkurta 1988 m. birželio 5 d., kuris kartu su nužudytųjų šeimomis siekė 1956 – ųjų peržiūrėjimo bei I. Nadžio ir kitų kankinių perlaidojimo. Tuo pačiu reformų frakcija vyriausybėje ir opozicija turėjo patvirtinti 1956 – ųjų teisėtumą bei reabilituoti I. Nadį.
Komunistų reformos pastangos panaudoti 1956 – uosius, buvo komplikuotos dėl neigiamo šio įvykio interpretavimo. Pavyzdžiui, per trisdešimtąsias revoliucijos metines 1986 m. Centrinio komiteto ideologinių reikalų sekretorius János Berecz suorganizavo didžiulę žiniasklaidos kampaniją, kuri tęsė 1956 m. revoliucijos kaip kontrrevoliucijos traktavimą, o jos palaikytojai, jų tarpe ir I. Nadis, buvo apšmeižti kaip fašistai ir imperialistai . Toks pat oficialus 1956 – ųjų traktavimas, buvo randamas visuose vadovėliuose. Valstybės neigiamas požiūris į I. Nadį ir jo pasekėjus dar labiau daugeliui vengrų padėjo išlaikyti I. Nadžio heroinį statusą ir 1956 – ųjų revoliucijos teisėtumą. Pavyzdžiui, per I. Nadžio nuteisimo trisdešimtąsias metines 1988 m. birželio 16 d. Istorinio Teisingumo Komitetas suorganizavo skaudų protestą, kuris vyko 301 kapinių lauke, kur buvo atpažįstami kapai ir jų turinys. Kitą dieną protestai vyko prie Batthyany Amžinosios Šviesos Memorialo ir Vengrijos televizijos stoties, kur garsiai buvo skaitomi kankinių vardai, tačiau šie protestai per prievartą buvo išvaikyti policijos. Blogėjant politinei situacijai, ankstesnis reikalavimas perlaidoti I. Nadį ir jo bendražygius, virto į masinį reikalavimą perlaidoti visus tuomet žuvusius .
Imrės Pozsgay’o pritrenkiantis pranešimas 1989 m. sausy sujaudino ne tik asmenis Centrinio Komiteto viduje, bet ir visus vengrus apskritai. Jeigu 1956 m. revoliucija buvo “populiarus” sukilimas, kokiu pagrindu buvo nužudyti I. Nadis ir jo bendražygiai? Pranešimas sustiprino reformatorių vyriausybėje, bei opozicinių grupių ne vyriausybėje pozicijas.
Komunistai stengėsi susitarti su įvairiomis opozicinėmis grupėmis atskirai, tikėdamiesi pradėti demokratines politines reformas, kad galėtų išlaikyti valdžią. Spaudimas režimui tęsėsi rašant publikuojant straipsnius ir knygas, kurie iš naujo pažvelgė į Kadaro valdymo metus ir kas atsitiko I. Nadžiui ir bendražygiams. Vengrijos žmonių potencialo galimybės buvo pademonstruotos per nacionalinę šventę kovo 15 d. minint 1848 m. revoliucijos metines, kada per mitingą Budapešte šimtai tūkstančių vengrų tiesiog gatvėse prisijungė prie opozicinių grupių. Vengrai buvo įkvėpti šio įvykio ir patvirtino opozicijos reikalavimų teisėtumą. Opozicijos apskritais stalas buvo įkurtas 1989 m. kovo 22 d. deryboms su vyriausybę dėl demokratijos įvedimo. Opozicijos pastangas galima matyti jos reikalavimuose, kad derybos su vyriausybe turi vykti tik su Apskrituoju Stalu apskritai, o ne su įvairiomis opozicinėmis grupėmis.
Skilimas komunistų partijos viduje vis gilėjo, iš esmės, nesutariant dėl 1956 – ųjų traktavimo bei demokratinių pokyčių. Generalinis komunistų partijos (MSZMP) sekretorius Karoly Grosz įkūnijo paradoksą traktuojant 1956 – ųjų įvykius ir demokratinės sistemos sukūrimą. Susitikime su M. Gorbačiovu K. Grosz patvirtino, kad vengrai patys laisvai gali spręsti savo reikalus, bet tuo pačiu pareiškė, kad 1956 – ųjų įvykiai neturi būti peržiūrimi, o pasiliekama prie oficialios valstybės pozicijos .
1989 m. kovą buvo ekshumuoti I. Nadžio ir jo bendražygių palaikai ir paruošti perlaidojimui. 1989 m. kovo 25 d. tarp vyriausybės ir Istorinio Teisingumo Komiteto buvo pasirašytas susitarimas, dėl viešų laidotuvių, kurios turėjo įvykti Didvyrių aikštėje Budapešte. 1989 m. gegužės 16 ir 19 d. MSZMP politinio komiteto memorandumas paskelbė aiškų ryšį tarp reikalavimų perlaidoti I. Nadį ir Partijos. Diskusijų dėl oficialaus I. Nadžio bei 1956 m. revoliucijos traktavimo kontekste MSZMP centrinio komiteto narys György Fejti pareiškė, kad: “mes užsiimame ne tik birželio 16 – ąja, bet ir spalio 23 – ąja”. Jis tęsė, kad nepaisant politinių skirtumų visos partijos yra angažuotos susitaikymo dvasia ir todėl: “... klaidos turi būti atskleistos ... kuo greičiau, tuo mažiau pridarant žalos”.
Didvyrių aikštės statyba buvo pradėta 1896 m. Vengrijos karalystės tūkstantmečio garbei. Aikštėje dominuoja statulų grupė, vaizduojanti Arpadą ir kitus šešis septynių vengrų genčių lyderius, įžengiančius į Karpatų baseiną. Nežinomo kareivio kapas buvo įkurdintas priešais statulas, pačiame aikštės viduryje. Tiesiai prieš centrinę grupės statulą pusapskritimis paviljonas, kuriame patalpintas Vengrijos karalių ir didvyrių panteonas. Taigi, tautinė sakrali erdvė buvo sukurta, kad būtų galima atlikti tautines ceremonijas, o svarbiausia – 1989 m. birželio 16 dienai, prisimenant jos didvyrius.
Ištisą dieną vengrai plūdo į ceremoniją. Laidotuvių pabaigoje priešais karstus buvo ištisi gėlių kalnai. I. Nadžio karstas buvo papuoštas Vengrijos vėliava su 1956 m. revoliucijos simboliu, vėliava su komunistų režimo simbolika buvo pašalinta. Opozicijos galią buvo galima matyti jos gebėjime priversti režimą leisti suremti viešas I. Nadžio laidotuves. Vengrijos žmonės patys galėjo spręsti ar I. Nadžio laidotuvės buvo teisėtos ar ne.
Vengrai plūdo paskui karstus nepertraukiamomis eilėmis nuo pat ceremonijos pradžios iki pabaigos, pertraukiant tik oficialioms laidotuvių ceremonijoms 11 val. Asmenys ir šeimos iš anksto buvo pasirūpinę pakankama erdve, kad galėtų prieiti prie karstų, kad atiduotų tinkamą pagarbą. Kai kuriais atvejais asmenys buvo tiek nusilpę iš sielvarto, kad jiems prireikė šeimų ar draugų pagalbos ir paramos. Ceremonijų pabaigoje Didvyrių aikštėje gėlės susilygino su pakylos ant kurios buvo karstai ir pranešėjo pulto aukščiu, o kada išvažiavo katafalkai su karstais, gėlės buvo barstomos jų kelyje.
Kalbos buvo audringos su aiškiai iškeltais reikalavimais atkurti Vengrijos nacionalinį suverenitetą ir demokratinę vyriausybę. Imre Mécs dėl dalyvavimo revoliucijoje režimo pasmerktas myriop, o dabar Laisvųjų Demokratų lyderis, kvietė atsiskaityti tuos, kurie buvo atsakingi už autoritarinę vyriausybę, klausdamas: “kaip galėjot jūs (vengrai) trisdešimt trejus metus gyventi be laisvės?”. Skaitydami ištraukas iš Vengrijos nacionalinio eilėraščio, parašyto 1848 m. temperamentingo revoliucionieriaus Sándor Petöfi, minia pažadėjo, kad: “jie daugiau nebebūsią belaisviais”, kai Mécs pareikalavo, kad jie pažadėtų Imrei Nadžiui, kad išsaugosią revoliucijos pasiekimus.
Sándor Rácz Budapešto darbininkų tarybos unijos lyderis, kuris už dalyvavimą revoliucijoje septynerius metus praleido kalėjime puolė kartu ir Vengrijos komunistų režimą, ir Sovietų sąjungą. Jis pateikė kliūtis Vengrijos suverenitetui. Jos buvo: “sovietų armijos buvimas. Šie karstai ir mūsų apkartinti gyvenimai yra Rusijos kariuomenės buvimo mūsų teritorijoje pasekmė. Padėkime Sovietų Sąjungai išvesti savo karinės pajėgas kaip įmanoma greičiau. Komunistų partija kol kas baugščiai laikosi įsikabinusi į valdžią. Kas nebuvo pasiekta per praėjusius keturiasdešimt ketverius metus, nebus pasiekta ir dabar. Jie yra atsakingi už praeitį, jie yra atsakingi už sugriautą vengrų gyvenimą”. Rácz savo kalbą užbaigė su Romos Katalikų himnu, kuris prašo mergelės Marijos ginti Vengriją. Black Box susuktas filmas parodė vengrus gatvėse giedančius himną .
Opozicija aiškiai suvokė šio įvykio svarbą tris dienas anksčiau prieš laidotuves 1989 m. birželio 13 d. per Nacionalinio Apvaliojo Stalo Derybų plenarinę sesiją. Imrė Konya pareiškė, kad: “po trisdešimties metų sąstingio mūsų visuomenė pagaliau pakilo. Nepriklausomų organizacijų kūrimasis ir didelio masto demonstracijos parodė, kad ji (mūsų visuomenė) nori kontroliuoti savo likimą”. Jis tęsė: “Revoliucijos kankinių laidojimas ir prasidėjusios kalbos žymi prasidėjusio nacionalinio susitaikymo pradžią. Vis dėlto, tikrąjį susitaikymą galima pasiekti tik palaidojus egzistuojančią diktatorinę sistemą”.
Per visą derybų laiką Komunistų partija siekė tartis su kiekviena opozicine grupe atskirai, siekdama bet kokia kaina išlaikyti valdžią. Suvokdami, kad laikas nėra jų sąjungininkas, Politinis komitetas nusprendė kuo greičiau užbaigti derybas. Jie atmetė opozicijos reikalavimus, kad partija atsisakytų jėgos institucijų, įkurtų darbovietėse ir milicijoje. Norėdami susikrauti kapitalą iš Imrės Poszgay, kaip demokratijos simbolio populiarumo, komunistai norėjo, kad dabartinis parlamentas išrinktų naują valstybės vadovą . Siekdamas užtikrinti derybų darbą, kuris garantuos demokratijos sukūrimą, MDF lyderis József Antall paragino Apvaliojo stalo opoziciją priimti pasiūlymą į kurį įėjo ir MSZMP pozicija . Antallo kvietimas kompromisui buvo atmestas FIDESZ ir SZDSZ, kurie vietoje to kvietė referendumui, pranašaujant didelį palaikymą, kuris nužymės respublikos politiką.
1989 m. spaly komunistų partija sušaukė paskutinį savo kongresą ir persikūrė Vengrijos socialistų partiją (MSZP). 1989 m. spalio 16 – 20 d. istorinėje sesijoje parlamentas priėmė įstatymą, kuris paskelbė apie daugiapartinius parlamento rinkimus ir apie tiesioginius prezidento rinkimus. Įstatymas Vengriją iš Liaudies Respublikos pakeitė į Vengrijos Respubliką, garantavo žmogaus ir pilietines laisves, sukūrė institucines struktūras. Tačiau todėl, kad Nacionalinio Apvaliojo stalo susitarimas buvo kompromisas tarp komunistinių ir nekomunistinių partijų bei nacionalinių jėgų, pataisyta konstitucija vis dar išlaikė senosios tvarkos bruožus. Ji gynė “miestiečių demokratijos ir demokratinio socializmo vertybes” ir sulygino valstybinės bei privatinės nuosavybės statusą. Tokios nuostatos buvo panaikintos 1990 m. MSZP tokiu pigiu triuku siekė kompromisinio sprendimo pirmuosiuose laisvuose rinkimuose .
Literatūra

1. Csaba Békés, János Rainer M. After the revolution. http://hungaria.org/projects.php?projectid=2&menuid=14
2. Csaba Békés. Hungary and the Warsaw Pact, 1954-1989: Documents on the Impact of a Small State within the Eastern Bloc. October 2003. http://www.isn.ethz.ch/php/documents/collection_13/texts/intro.pdf
3. Csaba Békés. The 1956 Hungarian revolution and world politics. Working paper No. 16, Washington D. C., September 1996. http://wwics.si.edu/topics/pubs/ACFB4E.pdf
4. Karl P. Benziger. Imre Nagy and the Unsettled Past: The Politics of Memory in Contemporary Hungary. http://www.newschool.edu/gf/historymatters/papers/KarlBenziger.pdf
5. Irving D. Uprising! One nation’s nightmare: Hungary 1956. Website download edition © Parforce UK Ltd. 200. http://www.fpp.co.uk/books/Uprising/Uprising.pdf
6. Kiss Endre. Where the Hungarian society is heading for? http://www.pointernet.pds.hu/kissendre/tarsadalomelmelet/knowledge-10.html
7. Kis J. Politics in Hungary: For a democratic alternative. New Jersey, 1989.
8. Richard Lettis. The Hungarian Revolt. http://www.hungarian-history.hu/lib/revolt/rev02.htm
9. Mėrajus T. Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis. Vilnius, 1990.
10. Tamás Mikes. Opposition in the 1980s. Eszmélet, 23. - June, 1994. http://eszmelet.tripod.com/angol1/mikesang1.html
11. The Hungarian reforms of the 1980s. This article was posted on the Green Left Weekly Home Page. http://www.greenleft.org.au/back/1991/12/12p18.htm
12. The second thaw: Hungary under soviet rule VI // A survey of developments from September 1961 to October 1962. New York, 1962.
13. Wandycz S. Piotr. Laisvės kaina // Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. Vilnius, 1997.
14. http://www.nationbynation.com/Hungary/History1.html
15. Большая советская энциклопедия. Т.13. М., 1973.

PIRMOJO LIETUVOS ISTORIJOS VADOVĖLIO GIMIMAS

Maironio fenomenas giliai ir plačiai suleidęs šaknis mūsų tautos sąmonėje, lietuvių kultūroje. To paties, deja, negalima pasakyti apie jo įsisąmoninimo gilumą bei platumą, nors, kaip rodo solidi R. ADOMAVIČIAUS sudaryta Maironio raštų bibliografija, rašyta apie jį mūsuose tikrai nemažai. Ar tik ne labiausiai šia prasme nesisekė Maironiui ISTORIKUI. Drįsčiau teigti, kad ir šiandien jo istoriniai darbai bei istoriosofinės idėjos vis dar nevirto rimtų svarstymų objektu mūsų istorikų bei istoriosofų sluoksniuose.

O juk būtent Maironį kaip istoriką įvertindamas, V. MYKOLAITIS - PUTINAS išsakė įkvėptus žodžius : " Mūsų poetas nebuvo istorikas. Tačiau jis suprato istorijos reikšmę pavergtai tautai, senovės žavesį, ypač kad piešiant senovės paveikslą, vaizduotė gali laisvai skrajoti idealiose fantazijos srityse. Praeities toliuose gali rodyti patraukliausius heroizmo pavyzdžius. Visi Maironio raštai nusagstyti lietuvių tautos praeities motyvais. Pradėdamas savo literatūrinį darbą, jis pajuto reikalą duoti trumpą I s t o r i j o s v a d o v ė l į. Jis jį parašė 1884 - 86 m.Ta jo "Istorija" buvo išspausdinta 1891m., vėliau pakartota dar tris pakartota dar tris kartus"

Matyt, netenka abejoti, kad V.Mykolaičio Putino minimo Maironio veikalo atveju turime reikalo būtent su istorijos mokslo faktu - vis tik pirmasis Lietuvos istorijos vadovėlis.Be to, dar klausimas, ar Maironio "Apsakymai apie Lietuvos praeigą" istorijos mokslui tik tuo ir reikšmingi.

Ko gero niekas rimtai ir neabejoja, kad šis Maironio kūrinys - vis tik istorijos faktas. Klausimas tik - ką daryti su tuo faktu? Galima, sakysim, jį menkinamai ar ne adekvačiai vertinti, tiesiogiai ar ne taip apčiuopiamai prakišant nuostatą apie "Apsakymų..." menkavertiškumą mūsų dabarčiai - nežiūrint visų jų reikšmingumo mūsų šaunioje praeityje.Tokios nuostatos inercijos poveikio nepavyko įveikti net tokiai didžiai Maironio mylėtojai ir vertintojai kaip prof. V.Zaborskaitei.Profesorė savo įžymioje monografijoje apie Maironį, turėdama galvoje pirmąja knygos laidą (12), rašo:"Tuo metu, kai formavosi nacionalinė lietuvių kultūra, kai kova dėl jos teisių buvo aštrus paties gyvenimo iškeltas poreikis, kai rašto , švietimo suvaržymai buvo vienas iš svarbiausių jų visuomeninio progreso stabdžių,- tuo metu veikalas, įsakmiai pabrėžęs kultūros svarbą tautos gyvenime, buvo tikrai savalaikis ir reikalingas"(25,61).

Tai "tuo metu" na, o mūsų laikais? Gal pasmerkti šį, įkvėptą, paties Maironio širdžiai taip mielą istorijos veikalą archyvo dulkių tylai? Tai realiai juk ir buvo padaryta? Juk daugiau kaip pusė šimtmečio plačiam skaitytojų ratui praktiškai buvo neprieinamas šis Maironio veikalas, tik 1992 metais vėl išvydęs dienos šviesą netgi dviem "maironiškais" leidimais ( pirmuoju ir ketvirtuoju ) - vėlgi ne istorikų ( o literatūrologų ) iniciatyva bei pastangomis ( 14, 215 - 578 ir 29 - 213 ).

Galima eiti ir tuo keliu, kad knyga bus atsainiai atmetama kaip mokslinių svarstymų objektas ne neigiant jos aktualumą,o teorinių - mokslinių parametrų vertę arba apskritai jų nebuvimą. Šiuo keliu ar tik ne radikaliausiai bus pasukęs dar jaunas AUGUSTINAS VOLDEMARAS,istorijos mokslų dirvonuose žinomas toli gražu ne profanu ar diletantu. Tai padaryta jo recenzijoje apie trečiąjį Maironio knygos leidimą ( 13 ) " Vilniaus žiniose" 1906m. Maironis, apskritai jau nelinkęs veltis į visokias bevaises polemikas, šį kartą atsako " ATSAKYMU MANO KRITIKUI" ( 14, 231 - 234 ).Į po to " Lietuvos žiniose" pasirodžiusį dar vieną A. Voldemaro " opusą" Maironis jau nebereagavo. Savo priedermę Maironis, matyt, jau jautėsi atlikęs. Juo labiau kad, megstamos "maskolių" patarlės žodžiais tariant, "na vsiakoje čichanije ne nazdrastvuješsa" ( 14, 631 ).

Maironį, matyt, stiprokai bus užgavęs šis jo paties ( ne be kandžių intarpėlių! ) cituojamas A. Voldemaro pasažas : " nesileisdamas į skirtumų tarp pragmatiškos bei genetiškos istorijos aiškinimus( tikrai vokiškas sakinys!), turiu pabrėžti, kad ir mūsų visuomenė seniai jau reikalauja istorijos genetiškai rašytos.Bau ( ? ) patinka ir pačiam autoriui Ilovaiskio pragmatiška istorija, kuri visgi kur kas geriaus parašyta. Iš to (! ) galima matyti, kd pas p.M.nė negalėjo kilti klausimas apie istorijos sintezę. Bet nežiūrint į veikalo tendenciją, autorius visgi turėjo jį kuo nors pripildyti..." Ir į tai - lakoniška paties Maironio reziumuojanti replika :"Tokio maždaug plauko visa p.V-ro kritika" ( 14, 632 ).

Nesunku suprasti, kad reikalas čia toli gražu ne tame, patinka Maironiui rusų istorikas D. ILOVAISKIS, ne viename savo darbe rašęs ir Lietuvos istorijos klausimais ( 28 ), ar nepatinka. Juo labiau kad dėl šio patikimo pats Maironis A.Voldemarui atkerta trumpai drūtai: "...iš piršto p.V tai išlaužė" ( ten pat ) .Veikiausiai šių piktų A.Voldemaro invektyvų esmė glūdi Maironio darbo teoriniuose - konceptualiniuose parametruose.

Maironis, atrodo, tai neblogai suprato. Be to, nuo pat pradžių, tik ėmęsis šio savo darbo apie Lietuvos istoriją.Maironio garbei reikia pasakyti, kad jis matė ir kitus savo darbo sunkumus bei galimus ydingumus ar net klaidas. Ir vis tik rašė. Tad negalėjo šio A.Voldemaro užsipuolimo palikti be atsako. Juk Maironiui čia tenka ginti ir argumentuoti savo poziciją bei savo darbo prie Lietuvos istorijos pagrindinę nuostatą. Kadangi tai mūsų temos plėtotei svarbus momentas, todėl pateiksime stambesnį autentišką iš šios Maironio anti - recenzijos:"Taip pabrėžęs visuomenei, kuri, anot p.V, vargiai apie tai ar žino, kaip sunkiose objektyvinėse išlygose prisieina rašyti istoriniai veikalai, sakęs, kad mūsų istorijos ir šaltiniai dar nėra ištikimi ir neturime šiek tiek didėlesnio jų rinkinio, ir kad net pamatiniuose Lietuvos istorijos klausimuose atrasime nuomonių įvairumą, p.V turėjo logiškai, rodos, užmegzti, kad ir p.M-niui, duodant Liet. istorijos sintezę, prisiėjo sutikti tas pačias sunkenybes ir kad per tai negalima per daug nuo jo reikalauti" ( 14, 632 ).

Ir čia Maironis bebaimiškai atveria savo kortas: "Bet kur tau! Pas p.V. savo logikos įstatymai:" viršui minėtosios sunkenybės, rašo p.V., autoriui esti tik iš dalies, arba ir visai jų nėra". Koks tas autorius, pasakys kas, laimingas, kuriam kepti karveliai patys lekia į dantis! Nelaukdamas ligi mūsų mokslo vyrai, anot p.Voldemaro stiliaus, bedirbantieji istorijoj, prisirengs kada ir kaip šaltinius pertikrinti, ir jų rinkinį sutvarkyti, ir pamatinius klausimus išrišti, ir bent kokią monografiją parašyti. Žodžiu sakant, nelaukdamas, kol saulė patekės ir medus į gerklę varvės, parašė jau 20 metų atgal istorijų bent mažai apšviestiems žmonėms, o visuomenei, neatsižinojus pirma, kokius p.V. užreikš iš autoriaus reikalavimus ir kaip jo veikalą apibūdins, prireikė net trečiojo leidimo" ( 14, 632 - 633 ).

Toks buvo Maironio credo, imantis darbo apie Lietuvos "praeigą". Ir amžininkai jį neblogai suprato ir užsimojimui pritarė bei gražiai įvertino.Štai vienas iš mūsų tautinio Atgimimo patriarchų JONAS ŠLIŪPAS rašė: "Autorius ne tik yra giliau susipažinęs su Lietuvos veikalais,- kas nemenkai sveria - jis yra persiėmęs nesvetima dėl lietuvių ir lietuvybės dvasia; kožnas, sakau, puslapis tos knygutės parodo didelę autoriaus meilę to, kas buvo ir yra lietuviška. Skaitant tą veikalėlį, širdį kožnam lietuviui džiugina taip gi aiški gryna lietuviška dvasia... Veliju, idant toje knygutė papuoštų namus kožno lietuvio" ( ). Būtent dėl to, kaip pagrįstai pabrėžia I.SLAVINSKAITĖ, " nesant tinkamesnių vadovėlių, jis ne tik buvo skaitytas, bet iš jo ir mokytasi..." ( 14, 797 ).

Maironio "Apsakymų..." kaip Lietuvos istorijos vadovėlio reikšmę pabrėžė ir didis mūsų intelektualas ALEKSANDRAS JAKŠTAS - DAMBRAUSKAS. Netgi trečioji Maironio veikalo laida, jo tvirtinimu, pasilikusi geriausiu Lietuvos istorijos vadovėliu - "geresnių kol kas neturime" ( ). Net ir mūsų laikais pasigirsta rimtų balsų, aukštai iškeliančių Maironio veikalo reikšmingumą. Štai, sakysim, mūsų išeivijos istorikas P.PAULIUKONIS visai pagrįstai primena: " Nė vienas tuo metu parašytas Lietuvos istorijos vadovėlis negalėjo prilygti maironiškajam. Jį išstūmė 1911 metais Kaune išleista kun. A.ALEKNOS Lietuvos istorijos knyga, vėliau sulaukusi daug laidų; vienos jų buvo siauresnės, kitos praplatintos. A.ALEKNOS vadovėliais Lietuvos mokyklos naudojosi iki 1936 metų, kol pasirodė prof. ADOLFO ŠAPOKOS redaguota istorija" ( 20, 4 ).

Ši, atrodytų sausoko faktografinio pobūdžio konstatacija yra vertingesnė už ne vieną išsamų komentarą, nes įtikinamai fiksuoja retą vargano lietuviškos knygos likimo atvejį. Apibūdindama šio būsimo mūsų didžio kultūrininko ir literatūros klasiko veikalo reikšmę, I.Slavinskaitė pagrįstai atkreipia dėmesį: " Istoriografijoje ypač teigiamai yra vertinamas jauno tuo metu " Apsakymų apie Lietuvos praeigą" autoriaus sugebėjimas suformuoti koncepciją, kuri nepripažino, kad Lietuvos valstybingumas baigėsi su Liublino unija, o tęsėsi iki 1795 metų. Ši koncepcija atsispindėjo ir vėlesnių mūsų istorikų darbuose" ( 14, 798 ).O tai jau ne koks f a k t o g r a f i n i o - I n f o r m a c i n i o pobūdžio jaunojo Maironio pasiekimas - kalba čia eina jau ir apie k o n c e p c i n i o - p a r a d i g m i n i o pobūdžio novaciją. Jei dar turėsime galvoje studento Maironio tikrai jau menkas galimybes rimtiems moksliniams apibendrinimams daryti bei menką profesinį pasirengimą tam, tai tas I.Slavinskaitės akcentuojamas sugebėjimas formuoti koncepciją tikrai stebina.

Šiame sąryšyje ar tik ne per daug kategoriški bei tiesmuki priekaištai, kuriuos šiam Maironio veikalui duoda įžymiausia Maironio bei jo kūrybos tyrinėtoja prof. VANDA ZABORSKAITĖ:" J.Mačiulio "Apsakymai" yra kompiliacinio pobūdžio"( 25, 32 ). Veikiausiai taip, bet juk ir kompiliacija kompiliacijai nelygi. Ypač jeigu į ją pažvelgsime jos f u n k c I n ė s paskirties bei reikšmės aspektu. Tai, matyt, būtų ne pro šalį specialiai ir išsamiau aptarti.

Nesinori taip jau vienareikšmiškai bei visumoj sutikti su tokiu prof. V. Zaborskaitės pasažu:"Dėl savo populiaraus pobūdžio knyga negali būti kuriuo nors atžvilgiu faktinės medžiagos šaltinis, o jos metodologija, joje išreikšta koncepcija yra mums šiandien svetima"( ten pat ). Kažin, ar jau taip ir svetima? Tokioje situacijoje tikrai verta paklausyti dalykinio prof. V. Zaborskaitės pasiūlymo. "Verta todėl detaliau į šią knygą pažiūrėti"( ten pat ). Juo labiau kad tai, kas buvo lietuvių skaitytojo dėmesiui pateikta 1891m., tai toli gražu dar nebuvo darbo prie šio veikalo pabaiga. O juk ateityje buvo dar trys leidimai, kuriuos pats Maironis taisė, gerino, redagavo. Būtent visi jie, tie keturi leidimai visumoje, sudaro v I e n ą b a I g t I n į k ū r I n į , kurį 1806m. pradėjo beveik nežinomas STANISLOVAS ZANAVYKAS, o 1926m. užbaigė pagarsėjęs mūsų kultūros ir literatūros korifėjus Maironis - slapyvardiniai įvardinimai, ženklinantys įžymias Raseinių krašto valstiečio sūnaus JONO MAČIULIO kūrybinio kelio gaires.

Kad su tais " kompiliaciniais", " neturinčiais išliekamosios vertės" Maironio " Apsakymais apie Lietuvos praeigą" ne viskas taip paprasta, gražiai savo puikioje monografijoje parodė pati prof. V. Zaborskaitė, apibūdindama uždavinius, kuriuos jaunas Maironis turėjo įveikti, realizuodamas savo kūrybinį užsimojimą. Monografijoje skaitome: "Rašydamas "Apsakymus" J. Mačiulis turėjo išsiaiškinti savo santykius su trimis pagrindinėmis Lietuvos istoriografijos kryptimis: su oficialia carine istoriografija, lenkų kalba rašytais romantikų darbais ir su nacionaline lietuvių istoriografija, kurios žymiausias atstovas anuo metu tada buvo S. Daukantas"( 25, 53 ). Nereikia didelio įžvalgumo suprasti, kad įveikiant šiuos uždavinius, savo meto bei vietos situacijoje Maironis praktiškai buvo vienišas. Patys gi uždaviniai ir profesionalui nelengvi. Kaip tai Maironiui sekėsi, išsamiai ir daugiaplaniškai savo monografijoje parodė prof. V. Zaborskaitė ( 25, 49 - 62 ) , kas, žinoma, neišvaduoja nuo profesionalių istoriografinių bei istoriosofinių problemos tyrimų būtinumo.

Mes tik pažymėsim, priimtina ar nepriimtina Maironiui buvo oficialioji carinė istoriografija, jis negalėjo nei nesiskaityti su ja, nei ja nesinaudoti. Kaip pabrėžia autoritetingas mūsų istorikas ir istoriografas prof. IGNAS JONYNAS ," po baudžiavos panaikinimo prasidėjus naujai, kapitalistinei epochai, dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių, ilgam nutilo istorikų, gyvenusių Lietuvoje, balsas, bet kitur domėjimasis jos istorija ne tik neišblėso, bet dar sustiprėjo"( 9, 164 ). Situacija tuomet buvo susidariusi tokia, kad, ko gero, tas kitataučių dėmesio Lietuvos istorijai suintensyvėjimas reljefiškiausiai reiškėsi Kijevo universitete. Šį siužetą specialiai yra aptarusi prof. V. Zaborskaitė ( 24 ). Ypač šiame sąryšyje reiktų išskirti studento J. Mačiulio profesorių VLADIMIRĄ ANTONOVIČIŲ ( 1834 - 1909 ), kuris, remdamasis n a u j a I s šaltiniais bei duomenimis, parašė savo daktaro disertaciją ( 26 ) ir kitų darbų ( 27 ). Aktualūs Maironiui buvo ir kijeviškio istoriko NIKOLAJAUS DAŠKEVIČIAUS ( 1852 - 1908 ) darbai ( 29; 30; 31). Šis, nors ir oponentas autoritetingajam V. Antonovičiui, irgi netoli tenuėjo nuo oficialiosios istoriografijos vagos. Įvertindama ją, prof. V. Zaborskaitė glaustai pažymėjo:" To susidomėjimo politinė prasmė pernelyg aiški: carizmas nori įteisinti savo varomą nutautinimo politiką, paneigti bet kokias lietuvių tautos nacionalinio ir valstybinio savarankiškumo aspiracijas" ( 25, 33 ).

Tai, aišku, jokiu būdu negalėjo būti priimtina Maironiui: "Opozicija visai carinei istoriografijai ryškia gija eina per visą Maironio knygelę, kai kur įgaudama atvirai poleminį pobūdį..." ( ten pat ).

Kitoks jo santykis su lenkų romantine istoriografija. Ypač reikšmingi šiame kontekste TEODORO NARBUTO ( 1784 - 1864 ) ir JUZEFO IGNACO KRAŠEVSKIO ( 1812 - 1887 ) darbai. Ką lietuvių tautinei sąmonei reiškė šie darbai, kuo akivaizdžiausiai liudija 1992 metais pasirodę mūsuose lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. Kraševskiui ( 10 ). Bet jaunasis Maironis, klausęsis fundamentaliai pagrįstų V. Antonovičiaus paskaitų, savo ruožtu negalėjo žiūrėti į šiuos istorikus vien tik vaikiško susižavėjimo kupinomis akimis. Juk, kaip pažymi savo istoriografinėje studijoje I. Jonynas, " savo išvadas autorius remia tiksliu istorinių šaltinių tyrinėjimu, jo darbas - tai kruopštus, kritiškas šių šaltinių patikrinimo rezultatas. Jis išdėsto savo surastus duomenis, nepolemizuodamas su ankstesniais istorikais. Antonovičius ATMETĖ VISAS TAS NESĄMONES ( mano išskirta - K.T. ) apie lietuvių tautos ir valstybės kilmę, kurių gausu Plačiajame Lietuvos metraštyje, Strijkovskio, Kojelavičiaus ir Narbuto veikaluose" ( 9, 164 ). Į visa tai jaunajam Maironiui irgi teko optimaliai atsižvelgti, nepriklausomai nuo savo emocinio tonuso ir nusistatymo.

Na, ir mielasis SIMONAS DAUKANTAS ( 1793 - 1864 ) , kurio istorines pažiūras bei nuostatas yra išsamiai nušvietęs mūsų istorikas VYTAUTAS MERKYS ( 16 ).Bet tai - šiandien, o tada, reikšmingajame Kijevo semestre, reikėjo kelią skintis apgraibomis. Nors S. Daukanto ir Maironio istorinės pažiūros bei nuostatos daug kur labai artimos, bet kai kuriuos akcentus čia vis tik būtina sudėti. Ypač Lietuvos ateities perspektyvų klausimu.

Tai, žinoma, visai nereiškia, kad S. Daukantui kaip ir T. Narbutui bei kitiems romantikams, Lietuvos istorija užsibaigia Liublino unija, kaip tai neretai tvirtinama literatūroje apie Maironį. Ryškus pavyzdys - prof. V. Zaborskaitės monografija ( 25, 56 ). Argumentuotai šį požiūrį atmeta V. Merkys savo knygoje apie S. Daukantą ( 16, 101 - 103 ). Bet, kaip įtikinamai parodė V. Zaborskaitė, "J. Mačiulio "Apsakymai" tad ir yra pirmas veikalas lietuvių istoriografijoje, susiejęs visą lietuvių tautos kelią nuo pačių seniausių laikų su dabartimi, jame lietuvių tauta ne tik kaip neužbaigta, bet dar ir nepasiekusi tų savo viršūnių, kurias ji galinti pasiekti" ( 25, 60 ). Istorija parodė, kaip giliai buvo teisus Maironis.

Galima būtų sakyti, kad jaunajam Maironiui aiškinantis savo santykius su pagrindinėmis Lietuvos istoriografijos kryptimis kaip to aiškinimosi rezultatas ir gimė reikšmingas mūsų tautinės sąmonės formavimuisi veikalas " APSAKYMAI APIE LIETUVOS PRAEIGĄ ". Gimė knyga, kuriai gyvybiškai svarbioje mūsų tautos istorijos atkarpoje teko garbinga dalia - būti Lietuvos istorijos vadovėliu. Pirmuoju vadovėliu, kuris, įžengęs į savo gyvavimo tautai antrąjį šimtmetį, taip ir nebuvo reikiamai įvertintas, dar netapo rimtų mokslinių svarstymų objektu.

Соловьев С. М., История России с древнейших времен, кн. 2, т. 3 – 4, 1054 – 1462, Москва, 2001.

Sergėjus Michailovičius Solovjovas (1820 – 1879) buvo vienas žymiausių ikirevoliucinės Rusijos istorikų. Svarbiausiu istoriko gyvenimo darbu tapo „Rusijos istorijos nuo seniausių laikų“ leidinio pasirodymas, kurį sudarė 29 tomai. Tuo metu, kada pasirodė pirmieji S. Solovjovo darbai, Rusijos istoriografija jau buvo išėjusi iš Karamzino periodo, nustojusi savo pagrindine užduotimi matyti tik valdovų veiklos ir valdymo formų kaitos pateikimą. Buvo juntamas poreikis ne tik papasakoti, bet ir paaiškinti praeities įvykius, įžvelgti įvykių dėsningumus, atskleisti „vadovaujančią“ idėją, esminę Rusijos gyvenimo „pradžią“. Tokiu būdu S. Solovjovas tapo tam tikru taikytoju. Jis mokė, kad valstybė būdama natūraliu liaudies gyvenimo produktu, yra pati tauta jos vystymesi: vienos negalima atskirti nuo kitos. Rusijos istorija yra jos valstybingumo istorija – ne valdžios ir jos organų, kaip manė Karamzinas, bet tautos gyvenimo istorija iš esmės. Tokiame apibūdinime yra juntama G. Hėgelio mokymo apie valstybę įtaka, kaip žmogaus protinių galių aukščiausią išraiška.

Kaip jau buvo minėta, S. Solovjovo istoriografinis palikimas yra įspūdingas savo apimtimi. Tokiu būdu, šiame darbo objektu ir tikslu pasirinkome vieną iš „Rusijos istorijos nuo seniausių laikų“ tomą, - ketvirtąjį tomą. Šį pasirinkimą sąlygojo tai, kad šiame tome S. Solovjovas aprašo XIV a. pab. – XV a. pirmos pusės Maskvos santykius su kaimynais, jų tarpe daug vietos yra skiriama santykiams su Lietuva.

S. Solovjovo Rusijos istorijos ketvirtąjį tomą sudaro trys dalis, suskirstytos Maskvos valdovų valdymo metų principu. Pirmoji dalis apima Vasilijaus Dimitrijevičiaus valdymą, antroji – Vasilijaus Tamsiojo, trečioji dalis – apibendrinanti, kurioje kalbama apie Rusijos visuomenės vidaus padėtį nuo kunigaikščio Mstislavo Toropeckio mirties iki Vasilijaus Tamsiojo mirties (1228 – 1462).

Pirmoje dalyje autorius dėmesį sutelkdamas dėmesį į daugmaž 40 metų laikotarpį, parašė labiau apžvalginio negu analitinio pobūdžio darbą. Tai atsispindi pirmosios dalies skirstyme į skyrius, kurių formuluotės stokoja preciziškumo ir veikiau primena istorijos paskaitų ciklo konspektą. Pavyzdžiui, „Didžiojo kunigaikščio susidūrimas su dėde Vladimiru Doniečiu“, „Santykiai su Didžiuoju Naugardu“, „Maskvos kunigaikščio kova su Lietuvos kunigaikščiu ir Ugros taika“ etc. Viena vertus, atsižvelgiant į gyvenamąjį laikotarpį (XIX a. antroji pusė) griežtai kritikuoti autoriaus už pasirinktą tokią istorinių įvykių pateikimo tvarką negalima. Antra vertus, norėtasi išvysti daugiau „lankstumo“, turint galvoje, kad to meto Vakarų Europoje jau buvo įsigalėjęs istorizmas, su kuriuo S. Solovjovas be abejonės jau buvo susipažinęs. Reikia konstatuoti faktografijos vyravimą šiame darbe, kas nesuteikia didesnės laisvės įvairiau pažvelgti ne tik į Maskvos kunigaikštystės valstybingumo augimą, bet ir į kitas problemas. Autorius tiesiog ieško naujų faktų, kurie paneigtų senus arba vyraujančius teiginius. O bendrasis istoriografinis fonas faktiškai lieka nepakitęs, taigi ir nekinta istorinė savimonė. Tačiau visa tai anaiptol nekeičia šio darbo istoriografinės bei edukacinės reikšmės.

Neatsitiktinai autorius daug dėmesio skiria Maskvos valstybingumo augimui. Atmesdamas ankstesnės istoriografijos perdėm iškeltą atskirų asmenų įtaką valstybės ir valstybingumo vystymesi, autorius imasi nagrinėti atskirus Maskvos tarptautinius santykius su kaimynais, kuriuos jis laiko atsparos taškais, kritiniais istoriniais lūžiais valstybės stiprėjimo ir augimo procese. Galima tik pastebėti, kad autoriaus pasirinktieji lūžių taškai, savo vietą randa ir šiuolaikinėje lietuviškojoje istoriografijoje. Be abejonės, jie yra apšlifuoti, pateikti kitokiu kampu, tačiau paraleles galima įžvelgti. Pavyzdžiui, santykiai su Didžiuoju Naugardu, Vytauto Smolensko paėmimas, Vytauto bandymas užvaldyti Naugardą, lietuvių ir totorių santykiai, Vytauto mūšis su totoriais prie Vorsklos, Lietuvos santykiai su Lenkija ir Livonijos ordinu. Nemažą darbo dalį užima ištisiniai įvykių aprašymai, kurie nuo metraščiuose pateikiamos medžiagos skiriasi tik suliteratūrinta kalba, tai, be abejonės, apsunkina skaitymą. Kita vertus, skaitytoją maloniai turėtų nuteikti, darbe vartojama tiesioginė kalba, kurios dėka autorius skaitytoją nori priartinti prie anų laikų realijų, palikdamas vietos interpretacijoms, kurios taip trūksta šioje knygoje.

Be abejonės, pirmojoje dalyje mus labiausiai domina aptariami Lietuvos santykiai su Lenkija ir Livonijos ordinu. Autorius nuosekliai apibendrino Lietuvos nesutarimus su Lenkija ir Livonijos ordinu bei jų priežastis, kurias sutelkė į LDK rusiškosios periferijos bei centro santykius. Monografijai vertės iš „lietuviškosios“ skaitytojo pusės suteikia ir tai, kad Solovjovas kalba ne tik apie Maskvos valstybingumo raida, tačiau atskirą vietą suteikia ir Horodlės unijai, kurią įvardina kaip lūžinį tašką Lietuvos ir Lenkijos santykiuose bei Lietuvos valstybingumo raidoje. Pirmoji darbo dalis užbaigiama Vasilijaus Dimitrijevičiaus mirtimi.

Antrasis skyrius apima Vasilijaus tamsiojo laikotarpį (1425 – 1462). Šiame skyriuje autorius daugiausiai dėmesio skiria vidaus kovoms po Vasilijaus Dimitrijevičiaus mirties. Dėmesį patraukia vienas faktas, kad autorius nemini, jog Vasilijus tamsusis buvo Vytauto anūkas, įvardindamas jį kaip Jurijaus Dimitrijevičiaus sūnėną. Sunku yra pasakyti, ar tai buvo padaryta sąmoningai, ar ne, tačiau šiame skyriuje Lietuvai yra skiriamas tik epizodiškas vaidmuo, žinant, kad tuo laikotarpiu, Lietuvos užsienio rytų politika buvusi itin aktyvi. Šiame skyriuje daug dėmesio yra skiriame rusiškų žemių kunigaikščių tarpusavio kovoms, kurios, S. Solovjovo teigimu, yra neišvengiamas ir dėsningas rusiškųjų žemių vienijimo(si) komponentas. Kita vertus, reikia pastebėti, kad autorius tik epizodiškai užsimena apie užsienio „intervencinių“ jėgų įtaką valstybingumo kūrime. Tai visų pirma yra siejama su totorių pleišto „sunykimu“ taip pat Lietuvos kovomis su Lenkija, kurioms yra suteiktas atskiras poskyris. Neneigtinos yra tokios autoriaus prielaidos, tačiau gaila, kad minėtos įžvalgos nėra plačiau analizuojamos.

Atskiras autoriaus dėmesys yra skiriamas stačiatikių dvasininkijos įtakai valstybės valdyme, tačiau plačiau jis nėra analizuojamas.

Autorius Vytauto mirtį sieja su Vasilijaus Tamsiojo įtakos Maskvos kunigaikštystėje galutiniu sustiprėjimu. Dėl tokios istoriko pozicijos abejonių kaip ir nekyla, bet tikrasis „šio įvykio“ mastas buvo nevienareikšmiška problema. Visgi kuo remdamasis autorius daro tokias išvadas? Prisiminus autoriaus ryžtą rašyti ne Rusijos asmenybių, o valstybingumo ir visuomenės istoriją, tenka konstatuoti, kad autorius užsibrėžto tikslo preciziškai kaip ir nesilaiko, nes monografija kai kuriose vietose pradeda atrodyti perdėm nekrologiška, - mirtis seka mirtį.

Tradiciškai kaip ir visoje ikirevoliucinėje Rusijos istoriografijoje nemažai vietos yra skiriama Švitrigailos asmeniui kaip stačiatikybės ruporui. Kita vertus, kelia nuostabą ir šiokį tokį susižavėjimą autoriaus apgailestavimas dėl Gediminaičių polinkio keisti religiją dėl valdžios ir naudos. Galima įžvelgti Hėgelio suformuluotų grynosios sąmonės apraiškų įtaką. Solovjovu teigimu, tokią religijų kaitą lėmė pati lietuvių tautos padėtis, kuri nespėjusi sukurti tvirtų tautinio charakterio šaknų, susidūrė su įvairiomis svetimomis ir aukštesnėmis už ją tautybėmis: prie kažkurios iš jų lietuvių tautai teko lygintis, tiesa, ne jėga, bet turint pasirinkimo laisvę.

Trečioji monografijos dalis yra pati ilgiausia, bet tuo pačiu ir įdomiausia. Joje mažiau vietos yra skiriama politinei, trumpiau tariant, mūšių istorijai, o dėmesys yra sutelkiamas į visuomenės socialines ir kultūrines problemas. Būtent šioje dalyje S. Solovjovas pasirodo kaip naujosios istoriografijos atstovas. Vien ką liudija tokie skyrių pavadinimai kaip: „Moters padėtis kunigaikščių giminėje“, „Antspaudai“, „Miestai“, „Menas, amatai“, „Tarptautinė teisė“, „Papročiai“ etc.

Trečios dalies pradžioje yra konstatuojamas ir aptarimas Maskvos kaip rusiškų žemių vienytojos iškilimo ir galutinio įsigalėjimo faktas. Dėmesį patraukia įdomi detalė, kad viena iš Maskvos iškilimo priežasčių buvo puiki jos geografinė padėtis.

Dar viena monografijos detalė verta atskiro aptarimo yra autoriaus bandymas aiškinti atskirų socialinių terminų prigimtį ir jų atsiradimą. Yra kalbama apie atskirų bajorų grupių terminų vartoseną. Pavyzdžiui, didieji, kelio, įvestiniai bajorai. Taip pat atskirai aptariamos ir kitos kunigaikščio dvaro pareigybės: arklidininkas, stalininkas etc. Galima teigti, kad tai buvo vienas pirmųjų socialinės istorijos bandymų, ką vėliau puikiai atliko vadinamosios Kijevo teisės mokyklos atstovai.

Atskiras poskyris yra skiriamas miestams. Kalbėdamas apie miestų buitį, autorius konstatuoja, kad iki lietuvių valdžios įsitvirtinimo pietvakarių Rusios miestuose, pačiu ryškiausiu reiškiniu buvo kitataučių – vokiečių, žydų, armėnų atvykimas. Kyla klausimas, ką tuo autorius norėjo pasakyti. Ar, kad po patekimo lietuvių valdžios įtakon, šis svetimšalių judėjimas sumažėjo, ar, kad juos išstūmė lietuviai? Deja, atsakymo į šį klausimą Solovjovas nepateikia. Kaip esminius miesto vystymosi lūžius autorius išskiria 1388 m. Vytauto privilegiją žydams, 1387 m. Vilniaus suteiktas vadinamąsias Magdeburgo teises bei 1457 m. Kazimiero privilegiją lietuviškosioms žemėms, kuria pasak autoriaus miestiečių teisės buvo prilygintos kunigaikščių, ponų ir bajorų teisėms, išskyrus teisę išvažiuoti į užsienį ir teisę turėti priklausomų žmonių. Šioje vietoje autoriui trūksta šiek tiek nuoseklumo vertinant bei lyginant miestiečių bei bajorų teises, kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad S. Solovjovas nebuvo teisės istorikas ir į tai giliau nesigilina, šiuos neatitikimus galima praleisti pro šalį. Susidomėjimą kelia autoriaus įžvalga, kad miestą jau galima vadinti miestu tikrąja prasme, tik tada, kai atsiranda mūras. Toks teiginys nėra praradęs aktualumo ir šiuolaikinėje istoriografijoje.

S. Solovjovas atkreipia dėmesį ir į taip jo įvardinamas fizines negandas: badą, marą, kitas epidemijas. Kai kurias iš jų sieja su blogai veikiančiais papročiais. Pavyzdžiui, mirusius laidoti miesto viduje, šalia bažnyčių. Autorius konstatuoja, kad nepavyko rasti jokių žinių apie mirusiųjų nuo mano laidojimą masinėse duobėse.

Ypač daug vietos autorius skiria Maskvos kunigaikščių santykiais su Konstantinopoliu bei atskirų metropolitų veiklai, pavyzdžiui, lietuvių skaitytojui puikiai „pažįstamiems“ Camblakui, Fotijui, Izidoriui. Didelis dėmesys yra skiriamas ir Florencijos unijai, kuri turėjo sumažinti tarpkonfesinių santykių įtampą, kurie paaštrėjo LDK kunigaikščiui Aleksandrui vedus Maskvos kunigaikštytę Elena ir tokiu būdu Rusijos valdovams atsiradus progai tiesiogiai kištis į LDK vidaus reikalus. Trečioji dalis baigiama faktografiniu politinės ir religinės veiklos rusiškose žemėse aprašymu, kuris didesnio įspūdžio nesukelia, veikiau apsunkina patį skaitymą. Ir tik pačios dalies pabaigoje galima rasti šiokius tokius apibendrinimus. Autorius iškelia klausimą: „Koks visgi buvo mūsų valstybės susidarymas“? Atsakymas paprastas ir kartu įžvalgus: iš išorės Lietuva negalėjo sutrukdyti Maskvos stiprėjimui, stipriai ir ilgai nuo jos ginti silpnesnes kunigaikštystes. Iš pradžių lietuvių kunigaikščių nuolatos dėmesį į vakarus atitraukdavo tuo metu dar stiprus Vokiečių Ordinas; vėliau po Jogailos ir Jadvygos vedybų dėmesys buvo telkiamas santykiams su Lenkija, prie kurio dar prisijungė dėmesys žlungančiam Ordinui, Bohemijai, Vengrijai.
Kritikai ne be pagrindo priekaištauja autoriui dėl neritmiškumo ir mechaniško atskirų dalių sudėliojimo bei nepadirbtos faktografinės medžiagos gausa, bereikalingu dogmatiškumu, pastabų lakoniškumu; toli gražu ne visi puslapiai, skirti teisinės ir ekonominės būklės reiškiniams tenkina šiuolaikinį skaitytoją. Viena vertus, istorinis S. Solovjovo žibintas išskirtinai nukreiptas į valstybingumo augimą ir vienijančio centro augimą, neišvengiamai tamsoje paliko daugelį istoriko plunksnos vertingų gyvenimo sričių. Antra vertus, S. Solovjovas pirmasis į dienos šviesą išvilko galybę Rusijos praeities svarbių reiškinių, kurie anksčiau buvo likę nepastebėti, ir jeigu kai kurie jo požiūriai nesurado pilno atgarsio istorijos moksle, tačiau be išimties žadino istorinę mintį ir kvietė tolimesniems tyrimams.

Arendt H., Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001, p. 40 – 140.

Hannah Arendt neabejotinai yra viena iškiliausių XX amžiaus politinių mąstytojų, tačiau jos idėjos visada buvo nevienareikšmiškai vertinamos kritikų. Vieni priskiria ją komunitarų politinio mąstymo stovyklai, kiti įžvelgia daugybę panašumų tarp H. Arendt ir jos didžiųjų mokytojų Heidegerio ir Jasperso filosofijų. Nesiekusi arba nespėjusi sukurti nuoseklios savo politinių minčių sistemos, H. Arendt, kaip politikos filosofė, sugebėjo originaliai išanalizuoti labai plačią politinių reiškinių sferą.

Ji buvo įsitikinusi, kad Vakarų politinė filosofija patyrė krizę, tačiau manė, kad ši disciplina turi būti vystoma ir tobulinama. Jos netenkino politinės filosofijos kaip idėjų istorijos likimas. Rašyti knygas ją skatino realūs įvykiai pasaulyje, kurių apmąstymas, dažnai kritikuojamas už subjektyvumą, vis dėlto išsikristalizavo kaip savita politinė filosofija. Nesibaigiančiųjų ekonominių ir socialinių eksperimentų amžiuje, H. Arendt drąsiai gynė politikos vertę.

Šio darbo objektu ir tikslu buvo pasirinkta H. Arendt monumentaliausio veikalo „Totalitarizmo ištakos“ pirmos dalies, skirtos „Antisemitizmui“, analizė.

„Antisemitizmo“ dalį sudaro keturi skyriai. Pirmasis skyrius yra skirtas antisemitizmui kaip iššūkiui sveikam protui, antrasis – žydams, nacionalinės valstybės ir antisemitizmo atsiradimui, trečias – žydams ir visuomenei, ketvirtasis aptaria Dreifuso bylą.

Pirmame skyriuje autorė sutelkia dėmesį į pačios antisemitizmo sąvokos išaiškinimą, teigdama, kad visi antisemitizmo aiškinimai atrodo taip, tarsi jie būtų buvę sumanyti paskubomis ir azartiškai[1]. Reikia pastebėti, kad pagrindinis autorės keliamas uždavinys yra parodyti, kad, būtent, nacių ideologijos antisemitizmas ir politika nebuvo atsitiktinis produktas, kaip daugelis mano, kad „Tai kas įvyko“ buvo nuoseklus, harmoningas ėjimas, kurį įmanoma paaiškinti priežasties ir pasekmės priežastingumu. Galima manyti, kad autorei tai pavyko, neatsižvelgiant į tai, kad ji buvo žydiškos kilmės.

Ypač svarbus H. Arendt pastebėjimas yra tas, kad nacių pradėtas žydų persekiojimas ir naikinimas buvo greitinimas to proceso, kuris veikiausiai turėjo įvykti bet kuriuo atveju. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pirmasis šio veikalo leidimas pasirodė 1950 m. dar neatslūgus antro pasaulinio karo aistroms, neseniai pasibaigus Niurnbergo procesui, autorės teiginys, kad viso šio proceso šaknų reikia ieškoti visose Vakarų Europos šalyse, atrodo pralenkęs savo laikmetį.

Viena pagrindinių šio veikalo tezių yra ta, kad teorijoje, pagal kurią žydai visada yra atpirkimo ožiai, glūdi mintis, kad atpirkimo ožiu galėjo būti ir bet kas kitas[2]. H. Arendt skiria moderniojo ir tradicinio antisemitizmo sąvokas. Tradicinis antisemitizmas tai paprasčiausia sena religinė neapykanta žydams, kurios ji šiame darbe ir neanalizuoja. Visas dėmesys yra sutelkiamas į moderniojo antisemitizmo gimimą, kuris, anot autorės, yra susijęs su žydų asimiliacija, senųjų religinių ir dvasinių vertybių supasaulėjimu ir nunykimu. Kita vertus, yra pabrėžiama, kad modernųjį antikrikščionišką antisemitizmą žydai klaidingai tapatinu su sena religine neapykanta. Čia pat yra pateikiamas atsakymas, kad šį naivumą lėmė ir tai, kad žydai asimiliuodamiesi liko nepalytėti krikščionybės nei religiniu, nei kultūriniu požiūriu. Galiausiai, H. Arendt konstatuoja, kad rezultatas buvo tas, kad žydų politinė istorija tapo priklausoma nuo nenumatomų, atsitiktinių veiksnių.

Antrajame skyriuje, kuris yra didžiausias savo apimtimi bei pateikiamos medžiagos svarbumu, H. Arendt uždavinys yra nubrėžti nuoseklią moderniojo antisemitizmo raidą. Autorės manymu, tai yra XIX a. kita vertus, tenka pastebėti, kad visą dėmesį H. Arendt skiria Vakarų Europai, vos ne išimtinai Prancūzijai. Kelia nuostabą tai, kad autorė tiesiog konstatuoja, kad Britanijoje antisemitizmo nebuvo, o Vokietijoje antisemitizmo pakilimas įvyko tik susikūrus Imperijai, nes, anot jos, feodalinių apraiškų, turinčiose valstybėlėse nuoseklus antisemitizmas neegzistuoja. Tiesa, retkarčiais yra paliečiamos Vidurio ir Rytų Europos šalys, taip pat Rusija, tačiau didesnės įtakos veikale jos nevaidina.

Didelis autorės dėmesys yra skiriamas žydiškojo elemento atsiradimui politiniame valstybės gyvenime. Be abejonės yra kalbama apie finansinius valstybės reikalus. Kita vertus, atskirai yra aptarimas unikalus B. Disraelio (Britanijos ministro pirmininko) atvejis.

Žydiškojo elemento atsiradimą politiniame gyvenime, autorė pirmiausiai sieja su visuomenės, pagrįstos klasinės sistemos sąlygota nelygybe, kuri negali. Ši klasinė sistema reiškė tai, kad individo padėtį lėmė jo priklausomybė savo klasei ir jo santykis su kita klase, o ne jo padėtis valstybėje ar valstybės mašinoje[3]. Vienintelė šios bendros taisyklės išimtis buvo žydai, kurie nesudarė atskiros klasės ir nepriklausė nė vienai savo šalies klasei, konstatuoja autorė. Tokiu būdu, priešingai negu visų kitų grupių, žydų padėtį ir politinį statusą nulėmė politinis junginys.

H. Arendt savo veikale išskiria keturis Europos žydijos pakilimo ir nuosmukio etapus.

Pirmasis etapas, pasak autorės, buvo XVII ir XVIII a., kada pamažu vystėsi nacionalinės valstybės ir tik iškildavo pavieniai žydai, finansavę valstybės reikalus ir tvarkydavę savo kunigaikščių finansinius sandėrius. Tačiau šis procesas beveik nedarė įtakos masėms.

Antrasis etapas, tai laikotarpis po Prancūzijos revoliucijos, kada pradėjo rastis nacionalinės valstybės šiuolaikine prasme, o jų verslo reikalams reikėjo daugiau kapitalo ir kredito, negu kad kunigaikščiai kadaise prašydavo paskolinti dvaro žydų. Todėl, autorės manymu, būtent tada p[radėjo vykti žydų emancipacija, kur žydai susiorganizavo į ypatingą atskirą grupę, kurios funkcija būtų finansinė parama savo šalies vyriausybei.

XIX a. atsiradusį žydijos nuosmukį H. Arendt grindžia imperializmo atsiradimu, kuris pagraužė nacionalinės valstybės pamatus ir į Europos nacijų bendriją atnešė konkurencinę verslo junginių dvasią. Tokiu būdu, žydai prarado savo išskirtinę padėtį valstybiniame versle ir tik pavieniai žydai išsaugojo įtaką kaip finansiniai patarėjai. Autorė daro įžvalgą, kad būtent tai įtakojo žydų bendruomenių neorganizuotumą finansiškai. Galiausiai autorė reziumuoja, kad po karo Europoje žydai nebeturėjo savo ankstesnės galios ir tapo tik izoliuotų turtingų asmenų visuma.

Galima tik pastebėti, kad autorė žydijos iškilimą sieja su nacionalinės valstybės suklestėjimu. Nunykus visuomenės klasinei sistemai atsirado galimybė įsileisti žydus į Europos istoriją vienodomis teisėmis. Kita vertus, yra pasigendama nežydiškos visuomenės dalies religinio požiūrio į žydus. Sunku yra pasakyti, ar tai autorė daro sąmoningai, apibrėždama modernųjį antisemitizmą kaip išimtinai sekuliarų, ar iš tiesų atsiradus nacionalinei valstybei religinis faktorius visuomenėje nebevaidino tokio svarbaus vaidmens. Autorė atsakymo į tai nepateikia. Tiesiog konstatuoja, kad žydų sėkmė, iškilimas „įsileidimas“ į visuomenę buvo grynai iš finansinės pusės, tad visuomenė dėl bendros valstybės gerovės galėjusi užmerkti akis. Tačiau XIX a. viduryje kai kurios valstybės, įgavusios pasitikėjimo savimi, jau galėjo apsieiti bei žydų paramos. Tuo pat metu stiprėjant nacionalinei sąmonei, piliečiai pradėjo suprasti, kad jų asmeninis likimas vis labiau priklauso nuo jų šalies likimo, patys pradėjo kredituoti savo vyriausybes. Tokiu būdų, tai tapo dar vienu žingsniu išstumiant žydus iš valstybės valdymo arenos ir antisemitizmo stiprėjimo.

Neatsitiktinai autorė daug dėmesio skiria finansiniams reikalams, vienintelei sąsajai tarp žydų ir likusios visuomenės dalies. H. Arendt nuosekliai parodo šių grupių socialinę ir politinę kaitą išsaugant tą patį ryšį. Pirmą kartą yra pateikiamas toks nuoseklus problemiškas antisemitizmo raidos modelis. Reikia tik konstatuoti, kad žydai buvo mažiau paslanki visuomenės dalis. Tokiu būdu, paradoksalu yra tai, kad nežydiška visuomenės dalis turėjo taikytis prie žydų. Taigi, autorė šalia finansinių reikalų į visuomeninį diskursą įveda politinių, socialinių, kultūrinių ir religinių santykių elementus.

Atskira vieta veikale yra skiriama ankstyvajam antisemitizmui. Visų pirma yra kalbama apie kilmingųjų antisemitizmą, tačiau jis, autorės manymu, neturėjo politinių padarinių, kuris nunyko per keletą Šventosios Sąjungos viešpatavimo dešimtmečių.

Kitas antisemitizmo raidos etapų, H. Arendt teigimu, buvo pirmųjų antisemitinių partijų atsiradimas. Kuris yra siejamas jau su viduriniąja klase, kurios antisemitinės nuotaikos visuomenės sąmonėje išsilaikė ilgiausiai. Autorė tai aiškina paprastai, XIX a. pabaigoje kilo keletas finansinių skandalų, kada vidurinioji klasė prarado didelį kiekį investuotų pinigų dėl aristokratijos ir valdininkų kaltės. Žydai veikė tik kaip tarpininkai investuojant pinigus.

Atskirą dėmesį H. Arendt skiria kairuoliškam antisemitizmui. Kuris yra paaiškinamas paprasčiausia XVIII a. švietėjų tradicijos tąsa, iš kurios kilo prancūzų liberalizmas ir radikalizmas, o antižydiškos pažiūros buvo traktuojamos kaip neatskiriama antiklerikalizmo dalis.

Skyrius yra baigiamas žydų inteligentijos atsiradimu, žydų sluoksnio emancipacija bei asimiliacija. Apie tai yra kalbama trečiajame skyriuje, skirtame žydams ir visuomenei.

Šiame skyriuje autorė padaro perskyrą tarp Europos ir JAV žydų, konstatuodama, kad socialinė antipatija Europos žydams būtų mažesnė, jeigu kaip JAV, kur gyvenimo sąlygų lygybė buvo savaime suprantamas dalykas, jei kiekvienas visuomenės narys – kad ir kokiam sluoksniui priklausytų – būtų buvęs tvirtai įsitikinęs, kad gabumų ir laimės dėka jis gali tapti pasakojimo apie sėkme herojumi. Tokioje visuomenėje diskriminacija tampa vienintele skiriamąja priemone, savotišku visuotiniu dėsniu, pagal kurį grupės gali atsidurti už pilietinės, politinės ir ekonominės lygybės ribų, reziumuoja H. Arendt[4].

Reikia pastebėti, kad ypač daug dėmesio autorė skiria visuomenės emancipacijai, kuris jos manymu yra labai svarbus, kad žmonės išsivaduotų nuo prietarų. Kita vertus, konstatuojama, kad šis išsilavinusių žmonių reikalavimas greitai tapo vienpusišku ir galiausiai buvo taikomas tik žydams.

Kita vertus, pasak jos, tai buvo labiau pavienis judėjimas, atskirų šeimų asimiliacija ir netgi atsivertimas į krikščionybę ir pabrėžia, kad asimiliacija kaip grupinis reiškinys realiai egzistavo tik žydų intelektualų terpėje (pvz., M. Meldelssohn, B. Disraeli).

Visą šią asimiliaciją, pasak autorės, sekė ypač svarbus momentas, - žydų sekuliarizacija, tautinę religiją paversdama konfesine denominacija.

Ypač svarbus autorės pastebėjimas yra tai, kad XIX a. antisemitizmas aukščiausią tašką pasiekė Prancūzijoje ir pralaimėjo, nes liko nacionaliniu vietiniu reikalu, nesusilietusiu su imperialistinėmis tendencijomis, kurios Prancūzijoje neegzistavo[5]. Tokiu būdu, galima pastebėti, kad autorė laikosi pozicijos, kad antisemitizmas yra imperializmo išdava, tai puikiai iliustruoja Vokietijos ir Rusijos pavyzdžiai.

Ketvirtajame skyriuje yra apžvelgiama Dreifuso byla[6]. Autorės teigimu, šis precedentinis, didelį rezonansą sukėlęs atvejis galėjo pergyventi savo laiką todėl, kad XX a. du jos elementai tapo dar reikšmingesni. Juos H. Arendt įvardija kaip neapykantą žydams ir jų įtarų požiūrį į pačią respubliką, parlamentą ir valstybės mašiną[7].

Vykstant Dreifuso bylos eigai, H. Arendt manymu, Prancūzijos visuomenėje išsiskyrė atskiros žmonių grupės. Autorė kelia klausimą ar minią, kuri nekenčia visuomenės, iš kurios ji yra išskirta, galima laikyti tauta? Atsakymo autorė ieško minios buvimo autsaidere visuomenės atžvilgiu koncepcijoje. Jos teigimu minia, pašalinta iš visuomenės ir politiškai neatstovaujamą, neišvengiamai griebiasi neparlamentinių veiksmų. Tokiu būdu, H. Arendt konstatuoja, kad per XIX a. žydai pateko į šią kategoriją, kaip masonai ir jėzuitai.[8]

Antisemitizmo dalis yra baigiamas mintimi, kad vienintelis pastebimas rezultatas antisemitizmo kilime ir raidoje XIX a. buvo tas, kad gimė sionizmo sąjūdis, kuris buvo vienintelis kada nors egzistavęs žydų atsakas į antisemitizmą ir vienintelė ideologija, kuria jie pirma kartą rimtai įvertino tą priešiškumą, lėmusį, kad žydai buvo perkelti į pasaulinės istorijos įvykių centrą[9].

---

[1] Arendt H., Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001, p. 39.

[2] Ibidem, p. 41.

[3] Ibidem, p. 47.

[4] Ibidem, p. 84.

[5] Ibidem, p. 105.

[6] Alfredas Dreifusas (žydiškos kilmės) buvo Prancūzijos generalinio štabo karininkas, apkaltintas ir nuteistas dėl šnipinėjimo Vokietijos naudai 1894 m. pabaigoje.

[7] Arendt H., Totalitarizmo ištakos, p . 116.

[8] Ibidem, p. 130.

[9] Ibidem, p. 140.

Гумилев Л.Н. Этногенез и биосфера Земли. Л., 1990.

Žemės biosfera – tai vienas iš planetos apvalkalų. Žmonės įeina į biosferą, bet jie tiek yra skirtingi, kad į juos žiūrėti kaip į vieningą visumą – antroposferą yra nekonstruktyvu. Žmonija kaip biologinė forma yra vieningas vaizdas su dideliu variacijų kiekiu poledyninėje epochoje išplitęs po visą žemės rutulį. Faktiškai visa žemė yra apgyvendinta žmonių. Per visą savo egzistavimo laikotarpį Homo sapiens rūšis ne kartą ir nuolat modifikavo savo plitimą žemės paviršiuje, bet skirtingai negu kitos rūšys, stengėsi įsisavinti kuo didesnį plotą. Skirtingai nuo daugumos žinduolių Homo sapiens negalima įvardinti nei kaip kaimenės, nei kaip individualaus gyvūno. Žmogus egzistuoja kolektyve, kuris priklausomai nuo požiūrio kampo, gali būti traktuojamas ir kaip visuomenė, ir kaip tauta. Teisingiau pasakius kiekvienas žmogus yra ir visuomenės narys ir tautos (etnoso) atstovas.

Šiame darbe pasistengsime pažvelgti i Gumiliovo etnogenezės ir “etnoso” sampratą. Žinodami, kad šis autorius yra vertinamas gana prieštaringai šį darbą pasistengsime atlikti kuo kritiškiau.

Iš esmės L. Gumiliovo kai kurie ekskursai į istoriją kartais taip primena anekdotinius atsakymus per egzaminą, žinomus iš studentiško folkloro, kad nereikia būti specialistu, kad pamatytume jų nerimtumą.

“O žmonas tie žmonės (turkai) pirkdavo vergų turguose. Ten buvo lenkaitės, ukrainietės, vokietės, italės, gruzinės, berberės, negrės etc. tos moterys XVII – XVIII a. buvo turkų karių motinos ir seneles. Turkai buvo etnosas, bet jaunasis karys komandų klausė turkiškai, su motina šnekėjo lenkiškai, o su senele – itališkai, turguje derėjosi graikiškai, skaitė persiškas eiles ir arabiškas maldas. Bet jis buvo osmanu arba elgėsi kaip dera osmanui, drąsiam ir dieviškam islamo kariui.

Šią etnine visumą XIX a. sugriovė europiečiai renegatai ir Paryžiuje besimokančios jaunosios turkės. XX a. Osmanų imperija žlugo ir etnosas išsiblaškė: žmonės įėjo į kitų šalių etnoso sudėtį. Naująją Turkiją pakėlė seldžiukų palikuonys iš Mažosios Azijos glūdumos, o osmanų likutis gyveno Stambulo priemiesčiuose” (p. 53).

Iš karto kyla keletas klausimų:

1. Koks turkų procentas gimė iš moterų, pirktų vergų turguose, ir kur pasidėjo turkų šeimose gimusios mergaitės?

2. Ar yra skirtumas tarp etnoso ir imperijos? Ar įėjo albanai, armėnai, bulgarai, graikai, serbai etc. į osmanų etnosą?

3. Seldžiukai dabartinės Turkijos teritorijoje pasirodė XII a. ir pilnai susimaišė su tiurkų ir netiurkų tautybėmis, sudariusiais turkų etnosą. Kaip autorius sugebėjo išskirti seldžiukus XX a. ?

4. Ar pakako keleto europiečių renegatų ir besimokiusių Paryžiuje turkų karininkų, kad sunaikinti etninę visumą (imperiją). Kodėl europiečiai buvo pradėti kviesti į Turkiją, o turkus mokyti Paryžiuje? Dėl ko žlugo kitos imperijos?

“(Uiguro) oazėse karavanininkai ilsėdavosi po sunkių kelionių per dykumą... Ryšium su tuo vietinės moterys užsiiminėdavo seniausiąja profesija, o jų vyrai jiems tai leisdavo. Toks paprotys, teisingiau – etninio elgesio elementas, pasirodė tvirtesnis negu kalba, religija, politinė santvarka ir saviidentifikacija (p. 68).

Vėl iškyla keletas klausimų:

1. Ar kituose karavansarajuose buvo taip pat ar kitaip?

2. Kaip autoriui pavyko “nepaisant kalbos, religijos, politinės santvarkos ir saviidentifikacijos pasikeitimo” nustatyti kažkokios etninės bendruomenės prostitucijos lygį.

3. Ar šių laikų prostitutės (nekreipiant dėmesio į kalbą etc.) nesudaro kokios nors atskiros etninės bendruomenės?

Ne mažiau klausimų iškelia autoriaus ekskursai į filosofiją. “Padarykime nedidelį ekskursą į gnoseologiją. Paklauskime savęs: ko reikia betarpiškam stebėjimui? Pasirodo tai ne objektas, o objektų ribos... Istoriją kaip įvykių grandinę mes stebime nuolat. Vadinasi istorija tai riba. Laimei, mes žinome kieno – materijos ir keturių prigimtinių socialinių formų. Taigi, kartu su sociosfera ir su ja gimusia technosfera yra kažkokia esmė, esanti ne tik aplink žmones, bet ir pačiuose juose”. (p. 39).

Tarkime, jeigu leistume manyti, kad betarpiškam tyrimui reikalingos tik objektų ribos, tai dar nereiškia, kad istorija yra riba arba mes jos betarpiškai nestebime. “Stebime” tik atskirus įvykius, bet ne ta prasme, kokia autorius kalba apie objektų stebėjimą, o iš to, kad “istorija yra riba”, išplaukia, kad yra “kažkokia gyva esmė” ir kas tos “keturios prigimtinės materijos formos”? Alcheminiai pirminiai elementai? Agregatinės daiktų būsenos? Akivaizdu, kad pastarosios, nes autorius toliau rašo: “gamtoje yra keturios būsenos: kieta, skysta, dujinė ir plazminė. Inertiškos medžiagos molekulių perėjimas iš vienos būsenos į kitą reikalauja papildomos energijos praradimo, lygios plaukimo energijos išsiskyrimui arba garo išsiskyrimui. Gyvoje biosferos medžiagoje toks perėjimas susijęs su organizmo žūtimi ir yra negrįžtamas” (p. 91). Gamtinių reiškinių įvairovė nesusiveda į keturias agregatines fazines būsenas, nevisi perėjimai negyvojoje gamtoje yra grįžtami. Su sociosferos analize tai jokių santykių neturi.

“Gamtą ir kultūrą žudo laisvi santykiai ir laisva meilė! Išvada nelaukta ir bauginanti, bet tai antrojo Niutono dėsnio perfrazavimas: kas laimima visuomeninėje laisvėje, tas prarandama kontakte su gamta, tiksliau su geografine terpe ir asmenine fiziologija, arba gamta slypi mūsų kūnuose. Antrasis Niutono dėsnis (kūno greitis keičiasi proporcingai veikiančiai į jį jėgai) čia yra ne prie ko. Autorius akivaizdžiai galvoje turėjo parastų mechanizmų veikimo principą: “kas laimima jėgoje, tas prarandama per atstumą”. Šio principo pagrindu negalima tvirtinti, kad kuo žmogus aukščiau, tuo žemesnė jo temperatūra.

Dabar mes pereiname prie taip dažnai recenzuojamoje knygoje naudojamo žodžio “energija”. Aišku, kad būtiną gyvybės palaikymui energiją organizmas gauna ne tik maitinimosi būdu, kuris palaiko temperatūrą ir atstato mirštančias ląsteles. Juk ir kvėpavimas, i. e. oksidavimo procesai plaučiuose ne mažiau būtini organizmui (p. 320).

Autoriui, kuris žodį “biosfera” iškelia į antraštes, nepamaišytų žinoti, kad maitinimasis produktais ir jų oksidavimas yra vienas energetinis procesas, kad oksidavimo procesai vyksta ne plaučiuose, kad oksidavimo procesų energija, skirta ne tik organizmo temperatūrai palaikyti. Visa tai galima rasti 8 kl. anatomijos vadovėlyje.

“Etnogenezė” – tai procesas vykstantis darbe (fizine prasme). Vyksta žygiai, statomos bažnyčios ir rūmai, rekonstruojami landšaftai, atsiranda šia sistema nepatenkintųjų ir viduje, ir išorėje. Darbo atlikimui reikalinga energija, pati įprasčiausia, matuojama kalorijomis. Laikant, kad tai sąmonė, tarkim etninė – tai reiškia pripažinti telekinezę, kas būdinga tik fantastiškai. Akmens luitai į piramidės viršūne buvo užkelti, ne sąmonės, o raumenų pagalba. Sąmonės vaidmuo šiuo atveju, ne etninio, o konkretaus – inžinieriaus – statybininko – buvo koordinacijoje, buvusioje jo jėgų dispozicijoje, o skirtumas tarp valdomo proceso ir energijos, kurios dėka vyksta procesas, akivaizdus (p. 169).

Išskyrus pirmąją frazę, viskas čia pasakyta teisingai. Pirmoji frazė abejotina, nes gyvo organizmo energijos naudojimas vyksta ne tik etnogenezės procese. Tuo pačiu tai nėra išlyga. Tokiu būdu realų etninį vientisumą mes galime apibrėžti kaip dinaminę sistemą, apimančią savyje ne tik žmones, bet ir landšafto elementus, kultūrinę tradiciją ir santykius su kaimynais. Tokioje sistemoje pirminis energijos užtaisas nuolat išsieikvoja, o entropija nuolat didėja (p. 103).

Šiame pasisakyme pirma frazė yra teisinga, bet ne nauja, antroji nauja, bet absoliučiai neteisinga, aišku, jei energija laikyti, tai kas matuojama kalorijomis.

Tęsiame citavimą.

X a. arabų – musulmonų etninė energija išseko (p. 117).

Etninio kolektyvo atliekamas darbas tiesiogiai proporcingas pasionarios įtampos lygiui (p. 273)

Pasionarumas – tai įgimta organizmo laisvė absorbuoti energiją iš supančios terpės ir išskirti ją darbo pavidalu (p. 319).

Energiją gyvi organizmai gauna tik kaloringo maisto išraiška, o žalieji augalai per saulės spindulius. Į klausimą kokiu būdu ją “absorbuoja” Gumiliovo pasionarijos nei fizika, nei biologija neatsako. Ir kodėl viename kolektyve ta energija išliejama per girtuoklių muštynes, o kitame per pasaulinių šedevrų kūrimą – taip pat, o reiškia ir apeliuoti į jį beprasmiška.

Apskritai, “Etnogenezės...” autorius labai rizikingai naudojasi moksline terminologija, be to terminologijos klausimai iškelia ontologinius klausimus.

Jeigu etnosai yra procesai, tai susidūrus dviem skirtingiems procesams atsiranda interferencija, pažeidžianti kiekvieną veikiančią dalį (p. 91). Pasirodo, kalba eina apie svyruojančius procesus: mums yra žinomos dvi etninės būsenos: homeostatistinė, kur gyvenimo ciklas pasikartoja per kartas ir dinaminė. Abejais atvejais yra aptinkamas judėjimas, tačiau pirmoje būsenoje, metaforiškai jį galima pavadinti grįžtamuoju, antruoju – svyruojančiu (p. 251).

Metaforiškai moterį galima pavadinti “višta”, bet tuo pačiu kelti klausimą ar ji gali dėti kiaušinius, tiesiog yra nekorektiška.

Iš vis mokslas nedraudžia naudotis analogijomis, modeliais ir sutapimais, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju reikia aptarti tiriamą objektą ir jo analogiją su konkrečiu modeliu. Autorius to niekada nedaro ir greičiausiai, netgi neiškelia tokio poelgio būtinumo.

Nuo metaforos Gumiliovas pereina prie “etninių laukų ritmų” analizės. Pareiškęs, kad jo naudojami terminai “detalėmis nesutampa su priimtais gretimų mokslų”, pateikia citatą apie akustinių virpesių įtaką organizmui, paaiškina, kad organizmą įtakoja organų aktyvumo virpėjimai, sukelti saulės ir mėnulio šviesos ar magnetinių virpesių. Iš kažkur ištraukia, kad “šiuo metu nustatyta, kad laukai randasi pastoviame virpėjimo judėjime”. Iš viso to daro išvadą apie ypatingų “etninių laukų” funkcionavimą. Etninio lauko virpėjimą iš vienos ar kitos dalies galima prilyginti ritmui, kurio intensyvumas keičiasi etnogenezės eigoje. Toks paaiškinimas, jeigu jį laikant neįrodytu, pasitvirtina tuo, kad tai paliudija visi žinomi faktai, o tai tiksliuosiuose moksluose pripažįstama kaip būtina ir pakankama sąlyga (p. 303 – 304).

Rašytojui netgi nežinoma, kad tiksliuosiuose moksluose “visiems žinomų faktų paaiškinimo”, toli gražu, neužtenka pripažinti teorijos tiesa. Tikslieji mokslai, kaip minimum, anksčiau nežinomų faktų pranašavimo, o visus žinomus faktus puikiai paaiškina bet kuri mitologija.

“Pasiūlyta interpretacija” panaikina abejones dėl etnoso suvokimo pirmenybės. Kol etninės visuomenės pagrindą sudaro biofizinis judėjimas, tai laikyti jį kilus iš socialinių, ekologinių, lingvistinių, ideologinių etc. faktorių – absurdiška (p. 305).

Įrodymų metodiką galima suvesti taip:

a) Postuluojamas kažkokio hipotetinio lauko egzistavimas;

b) Šiuo pagrindu paaiškinami visi kiti tiriamojo judėjimo būdai;

c) Kol visi kiti būdai atmetami, autoriaus pasiūlytas tampa vieninteliu;

d) Vienintelis būdas, natūralu, nereikalauja įrodymų;

Pavyzdžiui, autoriui būtina parodyti visą asimiliacijos pražūtingumą – prašom: “Asimiliacija dažniausiai įgyvendinama ne tiek kruvinais kiek užgauliais metodais. Asimiliacijos objektui priešpastatyta alternatyva: prarasti sąžinę arba gyvybę (p. 108).

Beje, 91 p. autorius tvirtina, kad naujų etninių grupių: nesusijusių su regiono landšaftais ir laisvų nuo egzogamijos apibrėžimo, pasirodymas sistemoje veda prie ekologijos ir socialinių grupių degradacijos. 181 p. pasirodo, kad norvegų vikingai, žvejų vaikai, papuolę į Normandiją, per dvi kartas virto žemdirbiais išsaugoję tik antropologinį tipą (fiziologiją! A. R.), tie patys norvegai Tvido lygumoje virto avių augintojais. Tokiu būdu jis nepaneigia, kad viena ar kita etninė grupė gali įsipaišyti į jai naują landšaftą. Tai ir kita, ką per masinius persikėlimus vienos kultūros žmonės keičia, kartais nekontroliuojamai, naujas landšaftas, buvo žinomas jau iki Gumiliovo.

Autorius demonstruoja savo erudiciją naudodamas daugybę geografinių ir etnogeografinių pavadinimų.

Gumiliovas kreipiasi į gamtos ir tiksliuosius mokslus (“Pasionarumas – tai galimybė ir pastangos keisti aplinką, išvertus iš fizikos kalbos, stengimasis pakeisti terpės agregatinės padėties inerciją (p. 256). Paskutinę frazės dalį kalbant fizikos kalba, galima laikyti beprasme, tai galima įsitikinti atsivertus bet kurį aiškinamąjį žodyną.

Aptariamojo objekto pakeitimas. Būtina Gumiliovui parodyti, kad koks nors regionas neegzistavo, kaip kažkoks vientisumas, prašom – jis įveda keletą jo pavadinimų, egzistavusių skirtingose tautose, paaiškina jų etimologiją, kad savų pavadinimų reikšmė yra sąlyginė, atmeta jų egzistavimą iš esmės: “Sinczian, i. e. “naujoji siena”, dabartiniu metu neegzistuoja” (p. 69).

Visi savi vardai, jų tarpe ir autoriaus, absoliučiai yra sąlyginiai, visa tai yra plačiai žinoma, kad neverta ginčytis.

Dabar nuo formalios “ teorijos” įrodymų pateikimo būdo analizės reikėtų pereiti prie jos esmės. Etnosas – biosferos fenomenas arba diskretinio tipo sisteminis vientisumas, veikiantis gyvo organizmo geobiocheminę energiją, kartu su antruoju termodinamikos principu, kas pasitvirtina istorinių įvykių diachroninėje chronologijoje (p. 15).

Pasaulis, iš principo, yra nepertraukiamas, bet tam, kad jame galėtume orientuotis, mes įvedame diskretinį koordinačių tinklą. Žemėlapyje atskiros gyvenvietės – diskretiškos, nors gamtoje jos susijusios ir bendromis naudmenomis, ir keliais, ir upėmis, ir giminiškais, draugiškais ar profesiniais ryšiais, ištariami garsai reikšmingu lygiu yra nepertraukiami: skirtingai nuo užrašytos raidės; atomai ir molekulės gamtoje diskretiški tik esant visiškai sąlyginiam priartėjimui. Gumiliovui “diskretiškumas” ne metodologinis, o ontologinis, tiksliau netgi vertinga kategorija, neatsitiktinai antroposferą jis apibrėžia kaip ”visų žmogiškų organizmų biomasę” (p. 135). Neatsitiktinai jis stengiasi įrodyti, kad asimiliacija ir metizacija yra pavojingos žmonijai.

Neologizmas “geobiocheminė energija”, iš esmės, gula ant recenzuojamo autoriaus sąžinės. Jeigu šis žodžių junginys ir gali turėti prasmę, tai tik aprašant paprasčiausių mikroorganizmų gyvybinę veiklą. Bet Gumiliovo filosofijoje ši sąvoka turi didelę reikšmę – ji simbolizuoja nepertraukiamą žmogaus biologijos ir teritorijos ryšį.

Superetninė sistema tvirtai susijusi su savo regiono gamta. Jos grandys ir subsistemos etnosai ir subetnosai atranda savo ekologinę nišą. Tai suteikia jiems visiems galimybę sumažinti iki minimumo kovą dėl išlikimo ir įgyti koordinacijos galimybę tai palengvina visuomeninių formų edukaciją. Tačiau ir šioje situacijoje liejasi kraujas, bet, iš esmės, gyventi galima. Bet jeigu į šią sistemą įsiveržia nauja etninė savastis, tai jeigu ji neranda savo ekologinės nišos, ji priversta gyventi ne landšafto, o jo gyventojų sąskaita (p. 313).

Gumiliovas atkakliai maišo “superetnoso” ir “imperijos” sąvokas. Kad ir kaip autorius būtų prieš “asimiliaciją” ir “metizaciją”, tačiau šiais laikais visiems gerai žinoma, kad “grynakraujų” etnosų, kilusios iš vienos poros nėra.

Jeigu egzistuoja du arba silpnesnio pasionarumo etnosai, tai jie veda savo modus vivendi ir neįtakoja vienas kito. Jeigu jie stiprūs ir vienodai pasionarūs, tai vyksta metizacija, todėl ritmų uždėjimas deformuoja elgesio stereotipą ir daro jį naudingą individui kolektyvo sąskaita, dažnai tokie kolektyvai linkę į anihiliaciją, nes kiekvienas stengiasi kitų sąskaita. (p. 316) (Tikras bolševistinis požiūris! A. R. ).

Kitame skyriuje “Pasionarumo prigimtis” autorius tvirtina, kad pasionarumo priežastimi tampa pasionarūs impulsai, susiję su kosminio spinduliavimo poveikiu vienam ar kitam Žemės rajonui. Nesuprantama, kodėl vienais atvejais metizacija sukelia tokius skaudžius padarinius, kitais - dieviškus – tas nėra parodoma.

“Galima atsiriboti nuo atsakymo į klausimą apie mutacijos kilmę ir mutagenezės priežastis. Patys biologai į šį klausimą atsakymo neduoda, teisingiau, remiasi tuo, kad duomenys, gaunami eksperimento metu, i. e. artefaktas, ir mechaniškas dėsningumų, ištirtų laboratorijose, perkėlimas, dėl to, ką matome gamtoje, yra nepateisinami. Tačiau etnologijos mokslas disponuoja absoliučia chronologija, o tokio instrumento pagalba galima pasiekti kai kurių naudingų rezultatų” (p. 321). “Impulsų priežastimis gali būti tik mutacijos, teisingiau – mikromutacijos (kas tai? A. R. ), atsispindinčios elgesio stereotipuose, bet retai įtakojančios fenotipą”. Gali būti, bet gali ir nebūti.

Kaip paaiškėja iš Gumiliovo svarstymų, pasionarijos veikia savo asmeninio saugumo sąskaita ir žūva pirmosios. Kaip vyksta atranka? “reikalas tame, kad pasionarijos, pirmiau negu žūna kare suspėja “pasėti” savo genofondą per atsitiktinius ryšius. Veiklos trūkumas, traukiantis jaunuolius į kruvinus konfliktus sukeldavo amžininkų susižavėjimą, kurį jie išreikšdavo tik jiems suprantamu būdu” (p. 294). Toks pareiškimas tampa ypač pikantišku, jeigu jį priešpriešini su pasionarumu, įvedamu autoriaus 97 p. : “tokie buvo karžygiai vienuoliai Oslablia ir Persvetas, žuvę Kulikovo lauke”.

Ar galima išvadas, padarytos tiriant, kad ir labai didelę gyvūnų bandą, pritaikyti etnosui, kurio skaitlingumas yra daug mažesnis? Apsisaugojęs nuo abejonių ir klausimų apie statistinį kaip galimų mutacijų, taip ir tokių genų plitimą populiacijoje vertinimą, Gumiliovas pareiškia: “Natūralius skaičius naudingiau vartoti buhalterijoje, o ne gamtos vadovavime istorijoje, kur iš principo nieko nėra lygaus ir tapataus”. (p. 338). Tuo pačiu “absoliuti chronologija” į kurią jis apeliuoja yra ne kas kita kaip natūralių skaičių eilė. Bet ir “absoliuti chronologija” yra deklaruojama, o ne demonstruojama. Pačioje savo darbo pradžioje (p. 31) autorius paskelbia: “Suprantama, kad tikslumas čia reliatyvus, bet 50 metų paklaida išvadoms nedaro jokio poveikio (pabraukta mano A. R.) ir yra nekenksminga.

Iš kur ištraukiama, kad mutacijos ir jų padariniai yra kosminės prigimties? Štai iš kur: “Priminkime, kad naujasis superetnosas (arba etnosas) atsiranda iš būtino keleto etninių substrato susimaišymo. Ar tai neprimena mums elektrinės baterijos, kur norint išgauti srovę, būtina yra sumaišyti varį, cinką ir rūgštį. Tai aišku – metafora, bet ji turinti iliustruoti energetinį procesą, palaipsniui užgęstantį veikiant išorinei terpei. Tačiau jeigu jau taip yra, tai ir impulsas turi būti energetinis, o kadangi, matyt, jis nėra susijęs su antžeminėmis gamtinėmis ir socialinėmis sąlygomis (??? A. R.), tai jo kilmė gali būti tik neplanetinė”. (p. 322).

Netgi kaip metafora duotas pavyzdys niekur netinka – vinegretas taip pat atsiranda sumaišius keletą substratų.

Samprotavimą apie kosminius spindulius (pagal Gumiliovą paslaptingas kosminis spinduliavimas sukuria kažkokią biochemijos individumo, etninio energetinio lauko ir landšafto vienovę) autorius sustiprina pateikdamas žemėlapį schemą, kuriame nurodyti kosminių spindulių impulsų pėdsakai (p. 342).

Tirdamas kosminių spindulių kelią, Gumiliovas pateikia eilę įvykių, jo manymu, sukeltų kosminių spindulių. Į vieną eilę patenka ir rūmų perversmai, ir karai, ir imperijų susikūrimas bei jų žlugimas, ir religijų atsiradimas, ir kokios nors religijos plitimas į kitas teritorijas (p. 343) ir visa tai per plius minus 50 metų, i. e. per amžių. 10.000 km. atstumuose pažymimi penki – septyni įvykiai, nors jeigu iš tikrųjų toks spindulys būtų turėjęs savo vietą, pasekmės jaustųsi per visą jo pėdsaką. Tokiu būdu, kiekviena atsitiktinai žemėlapyje nužymėta linija turėtų duoti tokį patį rezultatą.

Ar reikėjo iš viso analizuoti tokią akivaizdžią beprasmybę? Mūsų nuomone – vertėjo, nes autoriaus reiškiamos idėjos, iš esmės yra pavojingos, o jo vardas ir mokslinis kamufliažas gali pasitarnauti tam, kad tos idėjos gali būti priimtinos plačiam skaitytojų ratui.