Disidentinis judėjimas ir politinė opozicija Vengrijoje po 1956 - ųjų

I. 1956 m. revoliucija ir pirmųjų metų represijos

„Vengrijos revoliucija – jau istorija, tačiau šis faktas neatleidžia nuo moralinio įsipareigojimo spręsti Vengrijos problemos” – šie Imrės Kovacs’o žodžiai paaiškina kodėl mes vėl ėmėmės nagrinėti šią temą. Vengrijos sukilimas yra svarbus istorine ir ideologine prasme, nes yra pavyzdys, asmeniškos žmogaus kovos prieš tironiją epitomė. Iš vienos pusės Vengrijos sukilimas yra svarbus ir siaubingas momentas jos istorijoje, iš kitos – narsi pavergtų žmonių kova prieš komunistinę priespaudą ir dar iš kitos – kiekvieno asmens didingas sukilimas prieš komunistinę mašineriją.
Sovietų laikais 1956 m. Vengrijos revoliucija buvo laikoma kontrrevoliuciniu maištu. Štai kaip apie ją rašoma Didžiojoje Tarybinėje Enciklopedijoje: “1956 m. spalio 23 d. – lapkričio 4 d. kontrrevoliucinis maištas Vengrijoje – ginkluotas sukilimas prieš liaudies – demokratijos santvarką, parengtas vidinės reakcijos, palaikomos užsienio imperialistų jėgomis, kurio tikslas – likviduoti vengrų tautos socialistinius laimėjimus, atstatyti šalyje kapitalistų viešpatavimą, kartu su smulkiosios buržuazijos elementais sudariusiais kontrrevoliucinio maišto klasinę bazę. Vidinės kontrrevoliucinės jėgos, palaikiusios glaudžius ryšius su JAV imperialistiniais rateliais ir su Vakarų Europos valstybėmis, kovoje prieš darbininkų – valstiečių valdžią naudojo klaidas ir suklydimus, leistus Vengrijos darbininkų partijos vadovybės (M. Rakoši, E. Gere). Tai suteikė galimybę reakcijos jėgoms kontrrevoliucijos kryptimi patraukti kai kurią visuomenės dalį. Rakoši – Gere klaidos palengvino iki 1956 m. kontrrevoliucinio maišto susiformavusios I. Nadžio – G. Lošonci revizionistinės grupės ardomąjį darbą... 1956 m. lapkričio 3 d. Buvo suformuota revoliucinė darbininkų – valstiečių vyriausybė su J. Kadaru priešakyje, sukurta laikina Vengrijos socialistų darbininkų partijos vadovybė. Naujoji vyriausybė kreipėsi pagalbos likviduojant kontrrevoliucinį maištą į TSRS vyriausybę. Dalis TSRS kariuomenės laikinai dislokuotos Vengrijos liaudies respublikos teritorijoje pagal Varšuvos pakto susitarimą, padėjo Vengrijos revoliucinėms jėgoms numalšinti maištą (lapkričio 4 d.). Maišto numalšinimas tapo rimta Vengrijos liaudies, socialistinės sistemos, pasaulinio komunistinio judėjimo pergale” .
Chruščiovas ir Sovietų vadovybė manė, kad Imrė Nadis atsistatydins po ginkluotos intervencijos ir Kadaro palaikymo. Bet Nadis atmetė bet kokį susitarimą. Lapkričio 7 d. J. Kadaras grįžo į Budapeštą kai jau smarkiausios kovos buvo pasibaigę ir visa jo gaunama parama ėjo iš Maskvos. Jo nepalaikė jokios Vengrijos ginkluotosios pajėgos. Kilo dar viena streikų banga. Revoliucinės organizacijos ir darbininkų tarybos vadovaujamos Didžiosios Centrinės Budapešto Darbininkų Tarybos, intelektualų organizacijų (rašytojų asociacijų, nelegalių judėjimų) pakartojo revoliucinius reikalavimus. Per pirmąsias savaites Kadaras stengėsi susitarti beveik su visomis politinėmis jėgomis: partijomis, darbininkų tarybomis, asmenimis, netgi su I. Nadžiu asmeniškai, bet jam nepasisekė. Jo partneriai – tie kurie norėjo su juo kalbėtis dėl reikalaujamo demokratiško valdžios pasidalijimo ir garantuotos nepriklausomybės. Naujoji vadovybė tam nepritarė ir negalėjo pritarti, nes tai būtų sukėlę Sovietų valdžios nepasitenkinimą. Po kelių savaičių “senoji gvardija” tapo naujojo režimo galios pagrindu: Rakoši eros jėgos elitas, partijos veikėjai, policijos ir kariuomenės pareigūnai ir vadovai, visi tiek, kurie laukė savo progos .
Kadaro valdymas Vengrijoje prasidėjo nuo žiaurių represijų. Apie 2000 vengrų buvo nubausta mirties bausme, dešimt kartų daugiau įkalinta, apie 200.000 emigravo. Partija smarkiai pakito, iš 900.000 narių liko vos 37.000. vis dėlto režimas sutriuškinęs opoziciją plačiai paskelbė, kad “tai nepasikartosią” ir nesistengė visiškai atsukti laikrodžio atgal. Politika grindžiama požiūriu, kad tas, kas neina prieš mus, eina su mumis, smarkiai skyrėsi nuo stalinistinės. Visa valdžia ir galia priklausė partijai, kuri aiškiai nurodinėjo, ką ji palaiko, toleruoja ar draudžia, tačiau kasdienis gyvenimas palengva depolitizavosi ir darėsi pakenčiamesnis. Švietimo ir kultūros srityje atsirado daugiau laisvės negu anksčiau, užuot sodinusi oponentus į kalėjimą, valdžia skatino juos palikti šalį. Iki 1956 m. režimas savo teisėtumą grindė ideologiniu grynumu, 1956 – aisiais – visuotine sutarme, o Kadaras pabrėžė ekonominę pažangą. Tai buvo “guliašinis” komunizmas orientuotas į vartotoją, o iš tikrųjų besistengiantis jį papirkti, kad tylomis paklustų režimui. Pats Kadaras veikiau buvo liaudiškas populistas, negu dogmatiškas teoretikas, idėjos žmogus, jeigu kalbėsime apie galutinį tikslą, bet kartu ir pragmatikas
Jis nedaug teturėjo iliuzijų dėl sovietų vadovų. Po karo atradus boksito ir urano išteklių, vis ryškėjo Vengrijos ekonominė pažanga. 1957 m. sutartis su TSRS pagerino tarpusavi ekonominius santykius, Vengrija gavo keletą sovietų paskolų. 1959 – 1968 m. vėl buvo priverstinai kolektyvizuojamas žemės ūkis, bet ir čia netrūko rinkai būdingo lankstumo. 1968 m. buvo įvestas Naujasis ekonomikos mechanizmas, panaikinantis privalomas plano direktyvas ir suteikiantis įmonių vadovams daugiau laisvės .
Kadarui pavyko pasiekti, kad aukščiausieji lyderiai: netgi pats Rakoši pasiliktų egzilyje – Maskvoje ir būtų išstumti iš politikos ir 1957 m. pavasarį užbaigė susitarimą su Sovietais. Šis sprendimas tapo jam gyvybiškai svarbiu; jis galėjo nebebijoti puolimų iš “kairės”, besiremdamas specialiu Kadaro “kompromiso” susitarimu.
1956 m. gruody Vengrijos socialistų darbininkų partijos vadovybė išleido rezoliuciją, įvardijančią spalio įvykius kaip priešišką revoliuciją, kurios atsakomybė krenta Rakoši vykdytai politikai ir I. Nadžio “išdavystei”. Ši rezoliucija suformavo politinės struktūros ideologinę bazę, kuri tęsėsi iki devinto dešimtmečio pabaigos ir tuo pačiu nužymėjo ateinančių metų politinę kryptį .
Kadaras greičiausiai žinojo, kad susidorojus su revoliucija, tik žiaurios represijos gali sunaikinti pasipriešinimą. Nuo 1956 m. gruodžio visos politinės ir visuomeninės organizacijos susikūrusios revoliucijos metu buvo likviduotos, prasidėjo represalijos. Šios akcijos buvo nutaikytos prieš pasipriešinimą ir ateityje apsisaugoti nuo bet kokio pasikartojimo. 1958 – 1960 m. Kadaro represalijas galima apibūdinti kaip masišką kerštą.
Represalijas įtakojo ir tarptautiniai faktoriai. Atsargių reformų TSRS procesas sustojo. Įvykiai Lenkijoje, reformaciniai judėjimai komunistų partijos viduje, vėliau Vengrijos revoliucija išgąsdino TSRS vadovybę. Jų tarpe stalinistai, kurie vis dar turėjo pakankamą įtaką: vėl įgijo partijos pagrindą. Neabejotinas dalykas yra tas, kad šitie faktoriai nesumažino Vengrijos partijos ir valstybės vadovų, jų tarpe ir paties Kadaro atsakomybės. Represijos nesumažėjo ir po stalinistinės ortodoksinės grupės, vadovaujamos Molotovo žlugimo Maskvoje.
Daugiau kaip 100.000 žmonių Vengrijoje buvo paliesti represalijų. Dešimtys tūkstančių buvo patalpinti internuotų asmenų stovyklose, 35.000 nuteisti, iš jų 25 – 26.000 įkalinti, apie 230 nubausti mirties bausme. Kruvino keršto kulminacija tapo Imrės Nadžio ir jo kolegų nuteisimas mirtimi 1958 m. liepos 16 d. Suplanuotas ministro pirmininko teismas, kuris Jugoslavijos ambasados buvo įkalbinėjamas emigruoti ir prašytis politinio prieglobsčio, buvo paskutinis stalininio tipo politinis teismas Rytų Europoje. Teismas buvo skirtas pateisinti komunistinį 1956 m. revoliucijos ir laisvės kovos “paaiškinimą”, apibrėždamas revoliuciją kaip mažos konspiratorių grupelės, siekiančios kapitalizmo restauracijos sėkmingas intrigas ir mėginimą sukelti pučą.
Vengrų žurnalistas Tiboras Mėrajus rašo: “tegu Imrės Nadžio teismas įvyko grynai dėl daugybės Chruščiovo sunkumų komunistinės stovyklos viduje – dėl konflikto su kinais ir vėl bepasidedančių nesutarimų su jugoslavais – tegu tam turėjo įtakos karštakošio Chruščiovo temperamentas, kai šis, rodos, ir ne pačių blogiausių ketinimų žmogus kartais imdavo ir staiga pratrūkdavo – visai primityviai ir nežabotai, kaip sykį yra buvę per SNO posėdį, kur jis įširdęs, nusiavė batą ir ėmė juo daužyti stalą, - Imrės Nadžio vis dėlto jokiu būdu negalima laikyti tiktai vieno valstybės vadovo politinių problemų, savivalės ar akimirką prasiveržusio pykčio auka. Jis anaiptol ne auka, o veikianti, kurianti, istorinį vaidmenį atliekanti asmenybė – žmogus, pats savo likimą nulėmęs, pats jį pasirinkęs ir pasitikęs” .
Represalijų procesas kartu parodė Kadaro restauracijos sistemos pobūdį ir tuos bruožus, kurie skyrėsi nuo Rakoši stalinizmo. Nors represalijos buvo žiaurios, tai nebuvo karo būsena. Nusikaltimų ir nusikaltėlių ratas buvo apibrėžtas, išmokus revoliucijos pamoką, slaptosios policijos galia – organizacija, perkelta iš ankstesnės sistemos – taip pat buvo apribota.
1957 m. liepą nacionalinis Vengrijos socialistų darbininkų partijos suvažiavimas patvirtino kadaro vadovavimą ir jo politinę programą. Partiją buvo sudaryta iš Kadaro asmeninių rėmėjų, daugelis iš jų neturintys jokio asmeninio politinio supratimo . Kadaras paskelbė politinės krypties esmę: žmonės (“darbininkų masė”) nesidomi politika, jų nuomonė apie sistemą nėra formuojama politinių klausimų. Jų nuomonė yra formuojama “teisingai sprendžiant ekonominius ir kultūrinius klausimus, kurie įtakoja kasdieninį gyvenimą”. Taigi, jei komunistų vadovavimas gali garantuoti gyvenimo lygio augimą, žmonės neįsitrauks į politiką.
Kadaras manė, kad partijos ir politinių sprendimų priėmimo sąjunga yra pagrįsta nekvestionuojamo vieno žmogaus – lyderio prestižu. Jo prestižas nebuvo generuojamas išorinių ženklų (asmenybės kultas), bet jo tolydžia centrine pozicija, jo taktiniais balansavimo gabumais, prisitaikant prie Sovietų lyderių požiūrio. Politinės nuomonės skirtumai neišeidavo iš siauro partijos lyderių rato į viešumą, kaip, kad keletą kartų atsitiko tarp 1953 ir 1956 m.
Ankstyvosios Kadaro sistemos dienos akivaizdžiai parodė esant panašumų į dalinę stalinistinę restauraciją. 1956 m. pabaigoje kai kurie reformų komitetai vis dar dirbo tam, kad kritikuotų senąjį režimą ir kurtų naujus planus. Jų idėjos greitai buvo nustumtos į šalį ir buvo pereita prie planinės ekonomikos sistemos. 1958 – 1961 m. praktiškai visas žemės ūkis buvo kolektyvizuotas. Kultūriniame gyvenime viena kampanija sekė kitą, “revizionizmo” pasmerkimas (Imrės Nadžio kryptis), “miestiečių nacionalizmas” (tautinės nepriklausomybės idėja) ir populiarūs rašytojai. 1957 m. vyko trumpa kampanija prieš dogmatizmą (Rakoši stalinizmą). Nepaisant 1956 m. represalijų, kaip bebūtų, tai buvo suderinta su prievartos banga. Nuo 1959 m. represijos ir nuslūgimai sekė vienos kitą: vis dar vyko keletas teismų, bet pirmoji (dalinė) amnestija vis tiek buvo paskelbta.
Areštai ir teismai tęsėsi, nepaisant naujai priimto baudžiamojo kodekso ir politinio atšilimo. Gerai žinomas žurnalistas Peter Foldes, kuris buvo aktyvus revoliucijos šalininkas buvo suimtas 1961 m. biržely, ir po slapto teismo buvo nubaustas dešimčiai metų kalėjimo. Kovo 24 d. Nepszabadsag pranešė apie trijų buvusių Nacionalinės Valstiečių partijos narių – dr. Sandor Puski, dr. Gyula Zsigmond ir dr. Gyorgy Bodor – “dėl kurstymo surengti vyriausybės perversmą”, suėmimą .
Provincijų teismai, tokie kaip Ištvano Litauszky, kuris vyko Veszpremo apygardoje sausio mėn., buvo labiau tinkami viešai publikuoti. Litauszki, universiteto studentas, kuris aktyviai reiškėsi revoliucijoje, buvo priverstas nutraukti studijas ir dirbti padieniu darbininku. 1961 m. vasary jis buvo apkaltintas, kad laisvu metu organizuoja perversmą ir rengia literatūrinius pokalbius, tokius kaip: “Vengrija yra sovietų kolonija ... Iranas gauna 65 % pelno iš užsienio kolonizatorių naftos kompanijų, Vengrija tik 28 % ... Tikroji demokratija yra Jugoslavijoje, tai turi būti sukurta ir Vengrijoje ... etc”. 1961 m. spalio 23 d. Litauszki su savo dviem draugais buvo pagauti beklausą Laisvosios Europos radijo.
Darbininkų teismai dėl “demoralizuotos propagandos skleidimo” ir panašūs “nusikaltimai” taip pat buvo publikuojami provincijų laikraščiuose .
1961 – 1962 m. Maskvoje buvo atnaujinta destalinizacija. Sovietų lyderis Chruščiovas galvojo apie didelio masto reformas, be to, tai turėjo teigiamą įtaką Vengrijos politiniams vadovams. Šiuo laikotarpiu visuomenė jau susitaikė su 1956 m. pasekmėmis ir pajuto pirmuosius nežymius privalumus gyvenant su sistema. Septintajame dešimtmetyje išimtinės priemonės (išskyrus internavimą) buvo nutrauktos. 1962 m. po planuotų teismų peržiūrėjimo, politinė policija buvo išvalyta nuo buvusių Valstybės Saugumo Administracijos narių. 1963 m. buvo paskelbta generalinė amnestija. Represalijos buvo baigtos .
Sekant Chruščiovo pakeitimu 1964 m. paaiškino ir patvirtino, kad nebus neigiamų santykių tarp Sovietų Sąjungos ir Vengrijos. Mainais už jo lojalumą, šalis galėjo tikėtis išlaikyti savo santykinę vidinę nepriklausomybę ir tolimesnės atskirais atvejais teikiamos Sovietų Sąjungos ekonominės paramos. Šiuo laikotarpiu Vengrijos vadovybė vaidino lojalumo vaidmenį, nuspėjamą ir patikimą sąjungininką ir reguliariai konsultavosi su Sovietų vadovybe visais probleminiais klausimais.

II. Opozicija ir disidentinis judėjimas XX a. devintajame dešimtmetyje

Galima teigti, kad opozicinis judėjimas, iš esmės, prasidėjo tik devintajame dešimtmetyje.
Apkartusios ekonomikos skuba devinto dešimtmečio pradžioje sutapo su Michailo Gorbačiovo naująja “Glasnost” ir “Perestroikos” politika įtakojo komunistų partijos vidinį susiskaldymą į konservatorius ir reformatorius. Reformatoriai tikėjo, kad tik demokratinių reformų pradėjimas kartu su ekonomikos liberalizacija gali išgelbėti Vengrijos ekonomiką. Sąlygų pablogėjimas lėmė Kadaro ir jo reformatorių pašalinimą Partijos konferencijoje 1988 m. gegužyje. Pripažįstant simbolinę I. Nadžio ir revoliucijos galią, buvo suformuotas Centrinio komiteto pakomitetis, vadovaujamas Ivano Berendo, kuris turėjo ištirti revoliuciją. Pasak istoriko Csaba Békés, skubėjimas, kurio pagalba M. Gorbačiovas norėjo pagreitinti reformas, įtakojo Brežnevo doktrinos atsisakymą. 1988 m. Liepą buvo paskelbta, kad “kiekviena tauta turi teisę pasirinkti nuosavą socialinę ekonominę sistemą”. Šie faktoriai paskatino daugelį opozicinių partijų, kurti įvairiausius judėjimus. 1987 m. birželį buvo įkurtas Vengrijos Demokratinis Forumas (MDF), 1988 m. kovą – Jaunųjų Demokratų Federacija (FIDESZ), 1988 m. lapkritį – Laisvųjų Demokratų Aljansas (SZDSZ) . Kaip jau buvo minėta, tabu sulaužymas, taip pat visuomenės diskusijos dėl 1956 m. revoliucijos legitimacijos, tapo vienu pagrindinių opozicijos įrankių, siekiančių pasikasti po Valstybės pamatu. Tarp daugelio opozicijos balsų buvo Istorinio Teisingumo Komitetas, opozicinių grupių koalicija, įkurta 1988 m. birželio 5 d., kuris kartu su nužudytųjų šeimomis siekė 1956 – ųjų peržiūrėjimo bei I. Nadžio ir kitų kankinių perlaidojimo. Tuo pačiu reformų frakcija vyriausybėje ir opozicija turėjo patvirtinti 1956 – ųjų teisėtumą bei reabilituoti I. Nadį.
Komunistų reformos pastangos panaudoti 1956 – uosius, buvo komplikuotos dėl neigiamo šio įvykio interpretavimo. Pavyzdžiui, per trisdešimtąsias revoliucijos metines 1986 m. Centrinio komiteto ideologinių reikalų sekretorius János Berecz suorganizavo didžiulę žiniasklaidos kampaniją, kuri tęsė 1956 m. revoliucijos kaip kontrrevoliucijos traktavimą, o jos palaikytojai, jų tarpe ir I. Nadis, buvo apšmeižti kaip fašistai ir imperialistai . Toks pat oficialus 1956 – ųjų traktavimas, buvo randamas visuose vadovėliuose. Valstybės neigiamas požiūris į I. Nadį ir jo pasekėjus dar labiau daugeliui vengrų padėjo išlaikyti I. Nadžio heroinį statusą ir 1956 – ųjų revoliucijos teisėtumą. Pavyzdžiui, per I. Nadžio nuteisimo trisdešimtąsias metines 1988 m. birželio 16 d. Istorinio Teisingumo Komitetas suorganizavo skaudų protestą, kuris vyko 301 kapinių lauke, kur buvo atpažįstami kapai ir jų turinys. Kitą dieną protestai vyko prie Batthyany Amžinosios Šviesos Memorialo ir Vengrijos televizijos stoties, kur garsiai buvo skaitomi kankinių vardai, tačiau šie protestai per prievartą buvo išvaikyti policijos. Blogėjant politinei situacijai, ankstesnis reikalavimas perlaidoti I. Nadį ir jo bendražygius, virto į masinį reikalavimą perlaidoti visus tuomet žuvusius .
Imrės Pozsgay’o pritrenkiantis pranešimas 1989 m. sausy sujaudino ne tik asmenis Centrinio Komiteto viduje, bet ir visus vengrus apskritai. Jeigu 1956 m. revoliucija buvo “populiarus” sukilimas, kokiu pagrindu buvo nužudyti I. Nadis ir jo bendražygiai? Pranešimas sustiprino reformatorių vyriausybėje, bei opozicinių grupių ne vyriausybėje pozicijas.
Komunistai stengėsi susitarti su įvairiomis opozicinėmis grupėmis atskirai, tikėdamiesi pradėti demokratines politines reformas, kad galėtų išlaikyti valdžią. Spaudimas režimui tęsėsi rašant publikuojant straipsnius ir knygas, kurie iš naujo pažvelgė į Kadaro valdymo metus ir kas atsitiko I. Nadžiui ir bendražygiams. Vengrijos žmonių potencialo galimybės buvo pademonstruotos per nacionalinę šventę kovo 15 d. minint 1848 m. revoliucijos metines, kada per mitingą Budapešte šimtai tūkstančių vengrų tiesiog gatvėse prisijungė prie opozicinių grupių. Vengrai buvo įkvėpti šio įvykio ir patvirtino opozicijos reikalavimų teisėtumą. Opozicijos apskritais stalas buvo įkurtas 1989 m. kovo 22 d. deryboms su vyriausybę dėl demokratijos įvedimo. Opozicijos pastangas galima matyti jos reikalavimuose, kad derybos su vyriausybe turi vykti tik su Apskrituoju Stalu apskritai, o ne su įvairiomis opozicinėmis grupėmis.
Skilimas komunistų partijos viduje vis gilėjo, iš esmės, nesutariant dėl 1956 – ųjų traktavimo bei demokratinių pokyčių. Generalinis komunistų partijos (MSZMP) sekretorius Karoly Grosz įkūnijo paradoksą traktuojant 1956 – ųjų įvykius ir demokratinės sistemos sukūrimą. Susitikime su M. Gorbačiovu K. Grosz patvirtino, kad vengrai patys laisvai gali spręsti savo reikalus, bet tuo pačiu pareiškė, kad 1956 – ųjų įvykiai neturi būti peržiūrimi, o pasiliekama prie oficialios valstybės pozicijos .
1989 m. kovą buvo ekshumuoti I. Nadžio ir jo bendražygių palaikai ir paruošti perlaidojimui. 1989 m. kovo 25 d. tarp vyriausybės ir Istorinio Teisingumo Komiteto buvo pasirašytas susitarimas, dėl viešų laidotuvių, kurios turėjo įvykti Didvyrių aikštėje Budapešte. 1989 m. gegužės 16 ir 19 d. MSZMP politinio komiteto memorandumas paskelbė aiškų ryšį tarp reikalavimų perlaidoti I. Nadį ir Partijos. Diskusijų dėl oficialaus I. Nadžio bei 1956 m. revoliucijos traktavimo kontekste MSZMP centrinio komiteto narys György Fejti pareiškė, kad: “mes užsiimame ne tik birželio 16 – ąja, bet ir spalio 23 – ąja”. Jis tęsė, kad nepaisant politinių skirtumų visos partijos yra angažuotos susitaikymo dvasia ir todėl: “... klaidos turi būti atskleistos ... kuo greičiau, tuo mažiau pridarant žalos”.
Didvyrių aikštės statyba buvo pradėta 1896 m. Vengrijos karalystės tūkstantmečio garbei. Aikštėje dominuoja statulų grupė, vaizduojanti Arpadą ir kitus šešis septynių vengrų genčių lyderius, įžengiančius į Karpatų baseiną. Nežinomo kareivio kapas buvo įkurdintas priešais statulas, pačiame aikštės viduryje. Tiesiai prieš centrinę grupės statulą pusapskritimis paviljonas, kuriame patalpintas Vengrijos karalių ir didvyrių panteonas. Taigi, tautinė sakrali erdvė buvo sukurta, kad būtų galima atlikti tautines ceremonijas, o svarbiausia – 1989 m. birželio 16 dienai, prisimenant jos didvyrius.
Ištisą dieną vengrai plūdo į ceremoniją. Laidotuvių pabaigoje priešais karstus buvo ištisi gėlių kalnai. I. Nadžio karstas buvo papuoštas Vengrijos vėliava su 1956 m. revoliucijos simboliu, vėliava su komunistų režimo simbolika buvo pašalinta. Opozicijos galią buvo galima matyti jos gebėjime priversti režimą leisti suremti viešas I. Nadžio laidotuves. Vengrijos žmonės patys galėjo spręsti ar I. Nadžio laidotuvės buvo teisėtos ar ne.
Vengrai plūdo paskui karstus nepertraukiamomis eilėmis nuo pat ceremonijos pradžios iki pabaigos, pertraukiant tik oficialioms laidotuvių ceremonijoms 11 val. Asmenys ir šeimos iš anksto buvo pasirūpinę pakankama erdve, kad galėtų prieiti prie karstų, kad atiduotų tinkamą pagarbą. Kai kuriais atvejais asmenys buvo tiek nusilpę iš sielvarto, kad jiems prireikė šeimų ar draugų pagalbos ir paramos. Ceremonijų pabaigoje Didvyrių aikštėje gėlės susilygino su pakylos ant kurios buvo karstai ir pranešėjo pulto aukščiu, o kada išvažiavo katafalkai su karstais, gėlės buvo barstomos jų kelyje.
Kalbos buvo audringos su aiškiai iškeltais reikalavimais atkurti Vengrijos nacionalinį suverenitetą ir demokratinę vyriausybę. Imre Mécs dėl dalyvavimo revoliucijoje režimo pasmerktas myriop, o dabar Laisvųjų Demokratų lyderis, kvietė atsiskaityti tuos, kurie buvo atsakingi už autoritarinę vyriausybę, klausdamas: “kaip galėjot jūs (vengrai) trisdešimt trejus metus gyventi be laisvės?”. Skaitydami ištraukas iš Vengrijos nacionalinio eilėraščio, parašyto 1848 m. temperamentingo revoliucionieriaus Sándor Petöfi, minia pažadėjo, kad: “jie daugiau nebebūsią belaisviais”, kai Mécs pareikalavo, kad jie pažadėtų Imrei Nadžiui, kad išsaugosią revoliucijos pasiekimus.
Sándor Rácz Budapešto darbininkų tarybos unijos lyderis, kuris už dalyvavimą revoliucijoje septynerius metus praleido kalėjime puolė kartu ir Vengrijos komunistų režimą, ir Sovietų sąjungą. Jis pateikė kliūtis Vengrijos suverenitetui. Jos buvo: “sovietų armijos buvimas. Šie karstai ir mūsų apkartinti gyvenimai yra Rusijos kariuomenės buvimo mūsų teritorijoje pasekmė. Padėkime Sovietų Sąjungai išvesti savo karinės pajėgas kaip įmanoma greičiau. Komunistų partija kol kas baugščiai laikosi įsikabinusi į valdžią. Kas nebuvo pasiekta per praėjusius keturiasdešimt ketverius metus, nebus pasiekta ir dabar. Jie yra atsakingi už praeitį, jie yra atsakingi už sugriautą vengrų gyvenimą”. Rácz savo kalbą užbaigė su Romos Katalikų himnu, kuris prašo mergelės Marijos ginti Vengriją. Black Box susuktas filmas parodė vengrus gatvėse giedančius himną .
Opozicija aiškiai suvokė šio įvykio svarbą tris dienas anksčiau prieš laidotuves 1989 m. birželio 13 d. per Nacionalinio Apvaliojo Stalo Derybų plenarinę sesiją. Imrė Konya pareiškė, kad: “po trisdešimties metų sąstingio mūsų visuomenė pagaliau pakilo. Nepriklausomų organizacijų kūrimasis ir didelio masto demonstracijos parodė, kad ji (mūsų visuomenė) nori kontroliuoti savo likimą”. Jis tęsė: “Revoliucijos kankinių laidojimas ir prasidėjusios kalbos žymi prasidėjusio nacionalinio susitaikymo pradžią. Vis dėlto, tikrąjį susitaikymą galima pasiekti tik palaidojus egzistuojančią diktatorinę sistemą”.
Per visą derybų laiką Komunistų partija siekė tartis su kiekviena opozicine grupe atskirai, siekdama bet kokia kaina išlaikyti valdžią. Suvokdami, kad laikas nėra jų sąjungininkas, Politinis komitetas nusprendė kuo greičiau užbaigti derybas. Jie atmetė opozicijos reikalavimus, kad partija atsisakytų jėgos institucijų, įkurtų darbovietėse ir milicijoje. Norėdami susikrauti kapitalą iš Imrės Poszgay, kaip demokratijos simbolio populiarumo, komunistai norėjo, kad dabartinis parlamentas išrinktų naują valstybės vadovą . Siekdamas užtikrinti derybų darbą, kuris garantuos demokratijos sukūrimą, MDF lyderis József Antall paragino Apvaliojo stalo opoziciją priimti pasiūlymą į kurį įėjo ir MSZMP pozicija . Antallo kvietimas kompromisui buvo atmestas FIDESZ ir SZDSZ, kurie vietoje to kvietė referendumui, pranašaujant didelį palaikymą, kuris nužymės respublikos politiką.
1989 m. spaly komunistų partija sušaukė paskutinį savo kongresą ir persikūrė Vengrijos socialistų partiją (MSZP). 1989 m. spalio 16 – 20 d. istorinėje sesijoje parlamentas priėmė įstatymą, kuris paskelbė apie daugiapartinius parlamento rinkimus ir apie tiesioginius prezidento rinkimus. Įstatymas Vengriją iš Liaudies Respublikos pakeitė į Vengrijos Respubliką, garantavo žmogaus ir pilietines laisves, sukūrė institucines struktūras. Tačiau todėl, kad Nacionalinio Apvaliojo stalo susitarimas buvo kompromisas tarp komunistinių ir nekomunistinių partijų bei nacionalinių jėgų, pataisyta konstitucija vis dar išlaikė senosios tvarkos bruožus. Ji gynė “miestiečių demokratijos ir demokratinio socializmo vertybes” ir sulygino valstybinės bei privatinės nuosavybės statusą. Tokios nuostatos buvo panaikintos 1990 m. MSZP tokiu pigiu triuku siekė kompromisinio sprendimo pirmuosiuose laisvuose rinkimuose .
Literatūra

1. Csaba Békés, János Rainer M. After the revolution. http://hungaria.org/projects.php?projectid=2&menuid=14
2. Csaba Békés. Hungary and the Warsaw Pact, 1954-1989: Documents on the Impact of a Small State within the Eastern Bloc. October 2003. http://www.isn.ethz.ch/php/documents/collection_13/texts/intro.pdf
3. Csaba Békés. The 1956 Hungarian revolution and world politics. Working paper No. 16, Washington D. C., September 1996. http://wwics.si.edu/topics/pubs/ACFB4E.pdf
4. Karl P. Benziger. Imre Nagy and the Unsettled Past: The Politics of Memory in Contemporary Hungary. http://www.newschool.edu/gf/historymatters/papers/KarlBenziger.pdf
5. Irving D. Uprising! One nation’s nightmare: Hungary 1956. Website download edition © Parforce UK Ltd. 200. http://www.fpp.co.uk/books/Uprising/Uprising.pdf
6. Kiss Endre. Where the Hungarian society is heading for? http://www.pointernet.pds.hu/kissendre/tarsadalomelmelet/knowledge-10.html
7. Kis J. Politics in Hungary: For a democratic alternative. New Jersey, 1989.
8. Richard Lettis. The Hungarian Revolt. http://www.hungarian-history.hu/lib/revolt/rev02.htm
9. Mėrajus T. Imrės Nadžio gyvenimas ir mirtis. Vilnius, 1990.
10. Tamás Mikes. Opposition in the 1980s. Eszmélet, 23. - June, 1994. http://eszmelet.tripod.com/angol1/mikesang1.html
11. The Hungarian reforms of the 1980s. This article was posted on the Green Left Weekly Home Page. http://www.greenleft.org.au/back/1991/12/12p18.htm
12. The second thaw: Hungary under soviet rule VI // A survey of developments from September 1961 to October 1962. New York, 1962.
13. Wandycz S. Piotr. Laisvės kaina // Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. Vilnius, 1997.
14. http://www.nationbynation.com/Hungary/History1.html
15. Большая советская энциклопедия. Т.13. М., 1973.